Č

Čagaso liga arba amerikinė tripanosomozė  pavadinta Brazilijos mokslininko Carlos´o Chagas´o garbei, kuris 1909 m. pirmas aprašė šią ligą.

Čagaso liga yra tropinė parazitinė kraujo pirmuonių Trypanosoma cruzi sukeliama liga, kelianti didelę grėsmę žmogaus gyvybei. Ši liga išplitusi Lotynų Amerikos skurdžiose kaimo vietovėse.

Paplitimas
Kiekvienais metais Meksikoje, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos šalyse užregistruojama daugiau kaip 8–11 mln. žmonių, sergančių Čagaso liga. Riziką užsikrėsti šia liga turi daugiau kaip 25 mln. Lotynų Amerikos gyventojų. Kiekvienais metais Lotynų Amerikoje apie 10 tūkst. asmenų miršta nuo šios ligos, tai yra daugiau nei nuo kitų parazitinių ligų, įskaitant ir maliariją.
Paskutinių dešimtmečių duomenimis, didėjant žmonių migracijai, ši liga vis dažniau registruojama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, daugelyje Europos šalių ir kai kuriose Rytų šalyse prie Ramiojo vandenyno.

Infekcijos šaltinis
Šios ligos infekcijos šaltinis gali būti užsikrėtę žmonės bei žinduoliai (šunys, katės, jūros kiaulytės, kiaulės, šikšnosparniai, kiškiai, pelės, žiurkės, liūtai, beždžionės ir kt.). Šuo kaip infekcijos šaltinis yra pats pavojingiausias, nes gyvena arti žmogaus.

Ligos pernešėjai
Ligos sukėlėjus perneša kraujasiurbės triatominės blakės. Šios blakės paplitusios Pietų Amerikoje, todėl ir liga dažniausiai registruojama Pietų Amerikoje.
Skurdžiuose Lotynų Amerikos kaimuose daugelis žmonių gyvena iš žolių, purvo, nedegtų plytų, šiaudų ar palmių lapų pastatytose lūšnelėse. Blakėms susidaro labai palankios gyvenimo ir veisimosi sąlygos. Dieną jos slepiasi sienų, stogų plyšiuose, o naktį išlenda pasimaitinti. Blakės maitinasi gyvūnų ir žmogaus krauju, todėl jos gyvena netoli žmonių būstų ar gyvūnų olų. Dažniausiai jos sukandžioja atviras kūno vietas (veidą, rankas, kojas).

Užsikrėtimo keliai
Infekcija gali būti perduota keliais būdais.
Dažniausiai (apie 80 proc. atvejų) Čagaso ligos sukėlėjai yra perduodami įkandus užsikrėtusiai blakei. Blakė užsikrečia siurbdama kraują iš sergančio žmogaus ar gyvūno. Į blakės organizmą patekę ligos sukėlėjai vystosi iki tam tikros stadijos ir vėliau patenka į vabzdžio žarnyną. Siurbdama kraują blakė visada tuštinasi. Su išmatomis ji išskiria sukėlėjus, kurie žmogui kasantis įkandimo vietą, įtrinami į žaizdą ar per užterštas rankas patenka į akių ar burnos gleivinę.
Transfuzinis užsikrėtimo kelias, tai yra, kai infekcija perduodama perpilant žmogaus kraują, kuriame yra šios ligos sukėlėjų. Pastaraisiais metais šiuo perdavimo keliu užsikrėtimų skaičius mažėja, nes vykdoma pernešėjų kontrolė, taip pat endeminėse vietovėse tiriamas kraujas dėl T.cruzi.
Transplantacinis infekcijos perdavimo kelias, tai yra infekcijos perdavimas audinių ir organų persodinimo metu, jei donoras yra užsikrėtęs šia liga.
Transplacentinis (per placentą) infekcijos perdavimas. Apie 5 proc. užsikrėtusių motinų perduoda užkratą vaisiui. Tikimybė užsikrėsti didėja, kai motina serga ūmia Čagaso liga. Taip pat serganti motina gali savo naujagimiui perduoti sukėlėjus maitindami krūtimi, jei yra įplyšęs spenelis ir kraujas patenka į pieną.
Dar vienas užsikrėtimo kelias yra infekcijos perdavimas per užterštą maistą ir vandenį, nes sukėlėjas būdamas blakių išmatose gali gana ilgai išsilaikyti aplinkoje gyvybingas.
Pirmuonys, patekę į žmogaus ląsteles (odos, gleivinės), pradeda intensyviai daugintis. Ląstelėms sprogus jie patenka į kitas ląsteles ir vis daugiau jų užkrečia. Susikaupus daug parazitų jie patenka į kraują ir jame cirkuliuoja, tačiau nesidaugina.

Klinika
Čagaso liga gali turėti ūmią ir lėtinę stadijas. Abi šios stadijos gali būti be simptomų arba kelti gyvybei grėsmę.
10 proc. užsikrėtusiųjų gali būti parazito nešiotojai ir neturėti jokių klinikinių simptomų.
Inkubacinis periodas (slaptasis ligos periodas, kai ligos simptomai dar nepasireiškia) gali trukti 1–2 sav. ar mėnesį, kai užsikrečiama perpilant kraują ar persodinant organus.
Įkandimo vietoje, kur patenka parazitai, vystosi nedidelis uždegimas. Ūmi ligos stadija trunka apie du mėnesius. Jos metu kraujyje cirkuliuoja didelis parazitų kiekis. Liga prasideda karščiavimu, galvos skausmu, periferinių limfmazgių padidėjimu (dažniausiai po trijų dienų), raumenų skausmais, sumažėjusiu apetitu, atsiranda viduriavimas, pykinimas, silpnumas, pasunkėja kvėpavimas, ant pilvo ir krūtinės gali išryškėti raudonos dėmės, kurios po 10 dienų išnyksta. Gali atsirasti odos bėrimų (šagomų) išliekančių kelis mėnesius. Šie bėrimai dažniausiai matomi ant veido, tačiau gali atsirasti ir kitose kūno vietose. Apie 50 proc. visų ligonių vystosi Romano simptomas, tai yra pabrinkimas viršutinio ir apatinio vienos akies vokų, kartu su konjunktyvitu (akies junginės uždegimas). Ūmi infekcija gali baigtis ligonio pasveikimu, mirtimi ar pereiti į lėtinę ligos stadiją. Ūmi ligos stadija yra labai pavojinga dėl galimos mirties ar sunkios ligos vystymosi, ypač mažiems vaikams.
Lėtinė ligos stadija išsivysto praėjus dviem mėnesiams, o kartais net 10–20 m. po užsikrėtimo. Vystantis lėtinei ligos stadijai parazitai koncentruojasi širdies arba virškinimo trakto ląstelėse. Parazitai dauginasi ir palaipsniui plinta visame žmogaus organizme, pažeisdami širdies raumenį, virškinimo traktą, nervų sistemos bei kvėpavimo sistemos organus. Kas trečiam lėtine ligos forma sergančiam ligoniui vystosi širdies pažeidimai, kas dešimtam – virškinimo trakto, nervų sistemos pažeidimai arba pažeidžiamos kelios sistemos (organai). Ligonis gali mirti staiga, dėl širdies raumens pažeidimo.

Diagnostika
Diagnozė patvirtinama įvertinus ligos simptomus, epidemiologinius duomenis ir laboratorinius tyrimus.
Ūmios stadijos metu, kai ligos sukėlėjai (T.cruzi) cirkuliuoja kraujyje, juos galima aptikti kraujo tepinėliuose (mikroskopuojant). Lėtinės stadijos metu ligos sukėlėjų skaičius kraujyje mažėja ir juos rasti tampa labai sudėtinga, todėl diagnozė patvirtinama atlikus serologinius kraujo tyrimus.

Gydymas
Ligonį galima pagydyti, jei vaistai skiriami iš karto užsikrėtus, geriausia esant ūmiai ligos stadijai. Skiriant gydymą vėliau vaistai sumažina mirtingumą, bet neužtikrina visiško pasveikimo, nes vaistų dozės, skiriamos gydyti, ne visada sunaikina parazitus, esančius ląstelėse. Atsiradę organizmo pažeidimai lėtinėje ligos stadijoje yra negrįžtami.

Profilaktika
Išnaikinti šią ligą praktiškai neįmanoma, nes daug laukinių gyvūnų yra šios ligos sukėlėjų rezervuaras. Vakcinos nuo šios ligos taip pat nėra.

Pagrindinės priemonės, mažinančios sergamumą Lotynų Amerikoje, yra:
• ligos pernešėjų – triatominių blakių – naikinimas,
• donorų kraujo tyrimas dėl T.cruzi ;
• organų, audinių ir ląstelių donorų ir recipientų tyrimas dėl T.cruzi ;
• naujagimių, kurių motinos buvo infekuotos, taip pat infekuotų vaikų – brolių ir seserų tyrimas, siekiant nustatyti užsikrėtusius ir pradėti gydymą ankstyvoje ligos stadijoje;
• žmonių mokymas, kaip statyti namus, kad nesiveistų blakės;
• periodinis insekticidų naudojimas išpurškiant patalpas ir drabužius;
• lovos tinklelių naudojimas;
• laikymasis higienos gaminant, transportuojant, laikant bei vartojant maistą.

Parengė
Aušra Bartulienė,
ULAC Epidemiologinės priežiūros skyriaus
gyd. epidemiologė

Čikungunija – uodų platinama virusinė liga.

Sukėlėjas
Čikungunija virusas – tai karščiui jautrus RNR virusas, priklausantis Togaviridae šeimai. Pirmą kartą išskirtas 1953 m. Tanzanijoje ir Ugandoje. Svarbiausias viruso rezervuaras yra beždžionės.

Kaip užsikrečiama?
Ligos sukėlėją nuo sergančio žmogaus žmogui perneša Aedes uodai (Aedes aegypti, albopictus). Asmuo, persirgęs čikungunija, įgyja imunitetą šiai ligai.

Sergamumas
Čikungunija karštligė yra endeminė liga Afrikos, Pietų Azijos ir Indijos šalyse. 1957–1974 m. susirgimai aprašyti Afrikos šalyse (Pietų Afrikos Respublikoje, Ugandoje, Konge, Nigerijoje, Ganoje, Zimbabvėje). Atlikus gyventojų serologinius tyrimus, įrodyta, kad virusas cirkuliuoja Senegale, Burkina Faso, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Kamerūne ir Gvinėjoje Bissau.
Viruso cirkuliacija patvirtinta ir Azijos šalyse – Filipinuose, Malaizijoje, Kambodžoje, Pietinėje Indijoje ir Pakistane, Šri Lankoje. 2005 m. liga nustatyta Komoro salose, vėliau Mauricijuje ir Majote.
2006 m. kovo mėnesį susirgimai išplito Prancūzijos Reunion salose. Įvežtiniai atvejai užregistruoti tarp Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Norvegijos, Prancūzijos ir Gajanos turistų. 2007 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais užregistruotas protrūkis Italijoje.

Simptomai
Vidutiniškai ligos inkubacinis periodas trunka 4-8 dienas (gali svyruoti nuo 1 iki 12 dienų).
Čikungunija – ūmi infekcinė liga, kuri prasideda staigiu karščiavimu, sąnarių (kelių, čiurnos, riešų ir kt.), galvos, raumenų skausmais, bėrimu (dėmelės, mazgeliai). Kartais ligonį pykina, jis vemia, kraujuoja iš nosies ir dantenų (ypač vaikams), pasireiškia konjunktyvitas. Dalis žmonių gali sirgti besimptome infekcijos forma.
Dauguma ligonių pasveiksta per keletą savaičių be pasekmių, tačiau nedidelei daliai ligonių išlieka lėtiniai sąnarių skausmai, kurie tęsiasi keletą metų.
Kartais išsivysto sunkios ligos komplikacijos: meningoencefalitai, širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumas, virškinamojo trakto pažeidimai.

Profilaktika
Vakcinos nėra.
Keliaujantys į endemines šalis asmenys turi laikytis šių saugos priemonių:

Individualios priemonės:
• nėščios moterys ir asmenys, sergantys sunkiomis lėtinėmis ligomis, prieš kelionę, turi konsultuotis su šeimos gydytoju, kad įvertintų riziką ir gautų rekomendacijų apie individualias apsaugos priemones;
• maudoti priemones, apsaugančias nuo uodų (insekticidais apruoštą tinklą lovai apgaubti, impregnuotą pyretroidu spiralę deginti naktį, išpurkšti insekticidais tamsias patalpų vietas, naudoti uodus atbaidančias medžiagas);
• vaikams iki 3 mėnesių nerekomenduojama naudoti uodus atbaidančių medžiagų, patariama naudoti insekticidais apruoštus tinklelius lovoms.

Bendruomeninės priemonės:
• sumažinti uodų veisimosi vietas (šalinti atviras talpas su stovinčiu vandeniu namuose ir namų aplinkoje);
• ligos paveiktose teritorijose uodus naikinti purškiant insekticidus;
• grįžus iš kelionės ir 1–12 dienų laikotarpyje pradėjus karščiuoti, atsiradus sąnarių, raumenų ir galvos skausmams, kraujavimui ir kt., būtina nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos ir gydytojui pasakyti apie buvusią kelionę.
Daugiau informacijos apie apsaugą nuo uodų  galima rasti Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro ir Pasaulio sveikatos organizacijos tinklalapiuose

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyrius

YPAČ PAVOJINGOS ĮVEŽTINĖS, RETOS, KELIAUTOJŲ UŽKREČIAMOSIOS LIGOS

Uodų platinamos ligos Europoje