Chlamidinė infekcija (sinonimas – chlamidiozė) – tai labiausiai paplitusi lytiškai plintanti infekcija (LPI), kurią sukelia bakterija Chlamydia trachomatis. Ši infekcija yra perduodama visų rūšių – vaginalinių, analinių bei oralinių lytinių santykių metu. Chlamidioze užsikrėtusi motina gimdymo metu gali ją perduoti naujagimiui. Kiekvienas lytiškai aktyvus asmuo gali užsikrėsti chlamidine infekcija ir kuo didesnis lytinių parnerių skaičius, tuo didesnė rizika užsikrėsti. Didžiausią riziką užsikrėsti infekcija turi paauglės ir jaunos moterys dėl nepilnai subrendusio gimdos kaklelio, kuris jautresnis infekcijai.

Chlamidinės infekcijos simptomai ir požymiai
Chlamidinė infekcija žinoma kaip „tyli“ infekcija, nes dažniausiai užsikrėtę asmenys neturi jokių simptomų ar nusiskundimų. Moterims klinikinių požymių būna tik iki 30 proc., vyrams – iki 75 procentų. Susirgimo chlamidioze požymiai pasireiškia praėjus 7–14 dienų po užsikrėtimo. Moterims dažniausiai pasireiškia būdingi simptomai: gleivingos ar pūlingos makšties išskyros, skausmingas šlapinimasis, kraujas po lytinių santykių, skausmai apatinėje pilvo dalyje ar lytinių santykių metu, pagausėjusios menstruacijos. Chlamidinė infekcija iš gimdos kaklelio gali giliau prasiskverbti į šlapimo – lyties organus ir sukelti mažojo dubens uždegiminę ligą (MDU). Tuomet pakyla temperatūra, skauda pilvo apačią.

Vyrams chlamidiozė gali pasireikšti baltomis ar skaidriomis išskyromis iš šlapimkanalio (šlaplės), deginimo jausmu šlapinantis. Kartais vyrai jaučia pasunkėjusį šlapinimąsi ar niežulį aplink šlaplės kanalą. Chlamidijos gali patekti į gilesnius vyro šlapimo ir lyties organus ir sukelti sėklidės, sėklidės prielipo uždegimą, pasireiškiantį skausmu kapšelyje, jo padidėjimu. Prasidėjus priešinės liaukos (prostatos) uždegimui, atsiranda maudžiami skausmai kryžkaulio, tarpvietės, kirkšnių, sėklidžių, šlaplės srityse, padažnėja šlapinimasis, ypač naktį, susilpnėja lytinis pajėgumas, gali pakilti temperatūra. Ir vyrams ir moterims, užsikrėtusiems chlamidioze per analinius lytinius santykius, gali atsirasti išeinamosios angos uždegimas (proktitas). Chlamidiozė gali sukelti akių junginės uždegimą (konjunktyvitą), sąnarių skausmus ar jų uždegimą.

Chlamidinės infekcijos komplikacijos
Negydoma chlamidiozė progresuoja. Kaip ir pati infekcija, taip ir pažeidimai, kuriuos ji sukelia dažnai būna „tylūs“. Negydoma chlamidiozė moterims išplinta į gimdą ar kiaušintakius, sukeldama mažojo dubens uždegimą (MDU). „Tylioji“ infekcija sukelia ilgalaikius pakitimus kiaušintakiuose (sąaugas), gimdoje ir aplinkiniuose audiniuose. Šiuos pakitimus lydi lėtinis pilvo apačios skausmas, nevaisingumas ir negimdinis nėštumas. Chlamidinė infekcija padidina ŽIV užsikrėtimo riziką. Norint išvengti infekcijos komplikacijų, visoms lytiškai aktyvioms moterims iki 25 metų amžiaus rekomenduojama vieną kartą per metus pasitikrinti dėl chlamidinės infekcijos. Kasmetinė patikra rekomenduojama ir vyresnėms moterims, kurios turi naują vieną ar kelis lytinius partnerius. Visos nėščiosios taip pat turėtų pasitikrinti dėl chlamidiozės. Vyrams kartais chlamidinė infekcija išplinta į sėklidės prielipą, sukeldama skausmą, karščiavimą, nevaisingumą. Retai, tačiau chlamidinė infekcija gali sukelti sąnarių, akių gleivinės bei šlaplės uždegimus. Ši būklė vadinama Reiterio sindromu. Jis dažniau pasireiškia vyrams.

Chlamidinė infekcija ir nėštumas
Nėščioms moterims chlamidinė infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą. Naujagimiams, užsikrėtusiems gimdymo metu, chlamidinė infekcija pasireiškia ankstyvu naujagimių plaučių uždegimu ir akių gleivinės uždegimu (raudonos akys).

Chlamidinės infekcijos diagnostika
Laboratorijoje tiriami mėginiai paimti iš paciento (ės) šlapimo kanalo, gimdos kaklelio, kartais gali būti tiriamas šlapimas ar kiti mėginai. Koks mėginys bus tiriamas nustato gydytojas.

Chlamidinės infekcijos gydymas
Chlamidiozės gydymą skiria gydytojas. Visi lytiniai partneriai turėtų būti ištirti ir gydomi kartu. Gydymo metu rekomenduojama susilaikyti nuo lytinių santykių. Priešingu atveju, galima pakartotinai užsikrėsti. Tos moterys, kurių lytiniai partneriai nebuvo išgydyti, rizikuoja užsikrėsti pakartotinai. Sunkių komplikacijų, įskaitant ir nevaisingumą, tikimybė dėl pasikartojančios infekcijos ženkliai padidėja. Praėjus trims mėnesiams po gydymo, moterys, kurios nėra tikros, ar jų partneriai gydėsi, arba jei asmuo jaučia infekcijos požymius, turėtų dar kartą pasitikrinti pas tą patį gydytoją, pas kurį kreipėsi pirmą kartą.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo?
Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių infekcijų – tai susilaikyti nuo lytinių santykių ar turėti ilgalaikius abipusiai monogaminius lytinius santykius su asmeniu, kuris žino, kad nėra infekuotas. Riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis sumažina prezervatyvų naudojimas lytinių santykių metu. Visos lytiškai aktyvios moterys, pakeitusios lytinį partnerį ar turinčios jų keletą, kasmet turėtų kreiptis į ginekologą ar šeimos gydytoją ir pasitikrinti dėl chlamidinės infekcijos. Bet kokie lyties takų infekcijos požymiai – bėrimai, pakitusios išskyros, deginimo jausmas šlapinantis ar kraujavimas tarp menstruacijų gali reikšti LPI. Jei moteris jaučia išvardintus simptomus, turėtų atsisakyti lytinių santykių ir nedelsdama apsilankyti pas gydytoją. Anksti pradėtas gydymas padeda išvengti chlamidiozės komplikacijų (pvz., nevaisingumo). Asmuo, kuriam diagnozuota chlamidinė infekcija, turėtų informuoti savo lytinį partnerį ar partnerius, kad šie apsilankytų pas gydytoją. Lytiniai santykiai rekomenduojami tik po gydymo.

Parengė
ŽIV/AIDS, LPI ir hepatitų epidemiologinės priežiūros skyrius

Internetinės ir mobiliosios aplikacijos (programėlės)


 CHLAMIDIOZĖS (LYTINIŲ ORGANŲ CHLAMIDINĖS INFEKCIJOS) PROFILAKTIKOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

LYTIŠKAI PLINTANČIŲ INFEKCIJŲ PREVENCIJOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

 

Cholera – tai ūmi žarnyno infekcija, kurią sukelia toksiną gaminančios bakterijos Vibrio cholerae, priklausančios O1 ir O 139 serogrupėms.

Ligos sukėlėjas
Choleros sukėlėjas priklauso Vibrionacceae šeimai, Vibrio giminei, Vibrio cholerae rūšiai. Vibrio cholerae rūšį sudaro daug įvairių padermių. Daugelis iš jų gali sukelti įvairias žarnyno infekcines ligas, bet tik kelios iš jų sukelia cholerą.
Choleros vibrionas turi termostabilų O antigeną (O-Ag) ir termolabilų H antigeną (H-Ag). Pagal O–Ag Vibrio cholerae rūšis skirstoma į daugiau kaip 100 serogrupių. Choleros sukėlėjas priklauso O1 serogrupei. Vibrio cholerae O1 skirstomi į 2 biotipus (klasikinės choleros ir E1 – Tor), 2 serotipus (Inaba ir Ogava).
1992 m. Indijoje buvo nustatytas choleros sukėlėjas, priklausantis O139 serogrupei. Tai pirmasis iš serogrupės ne-O1 vibrionas, sukeliantis cholerą. Šis vibrionas gamina toksiną, identišką Vibrio cholerae O1 toksinui.

Sukėlėjo savybės
Choleros vibrionai mėgsta šarminę terpę (optimali aplinkos pH 7,6-8,0) ir yra labai jautrūs rūgščiai terpei. Pražūtingai vibrionus veikia išdžiūvimas, tiesioginiai saulės spinduliai, aplinkos pH – 4,5 ir mažiau, aukšta temperatūra (100˚C staigiai sunaikina vibrionus). Vibrionai yra jautrūs įprastiems dezinfekcijos preparatams, naudojamiems kitų žarnyno infekcijų atvejais.
Kambario temperatūroje maisto produktuose vibrionai gali išgyventi iki 5 dienų, esant 5 - 10˚C -iki 10 dienų, gali išlikti gyvybingi užšaldytuose maisto produktuose.
El-Tor štamai vandenyje išgyvena nuo keliolikos dienų iki 6 mėn.

Kaip užsikrečiama cholera?
Pagrindinę choleros infekcijos rezervuaro dalį sudaro asmenys su besimptome infekcija ir sergantys lengvomis ligos formomis. Jie dažniausiai lieka neišaiškinti ir palaiko choleros vibriono cirkuliaciją aplinkoje.
Cholera užsikrečiama fekaliniu - oraliniu būdu, dažniausiai per:
• užterštą vandenį (choleros sukėlėjas daugelį metų gali išgyventi vandens telkiniuose, todėl dažniausiai užsikrečiama geriant užterštą vandenį ar per tokiu vandeniu užterštą maistą, per ledą, pagamintą iš užteršto vandens. Cholera pasireiškia šalyse, kur nuolat trūksta švaraus geriamojo vandens, labai didelis gyventojų tankumas, žemas sanitarinis lygis);
• jūros maistą (žuvys ir vėžiagyviai gali būti užteršiami vandenyje, bei juos ruošiant. Be to, kai kurios žuvys ir vėžiagyviai valgomi žali);
• maistą, užterštą po terminio paruošimo neteisingai saugant (užsikrečiama ir per maistą, kurį ruošia žmonės užsikrėtę ar sergantys cholera). Užsikrėtimo rizika per vaisius ir daržoves nedidelė, nes choleros vibrionas jautrus išdžiūvimui, rūgštims ir karščiui.
Imlumas cholerai yra didelis, tačiau suserga ne visi užsikrėtusieji. Susirgimo riziką padidina nepakankama skrandžio sekrecija. Asmenys, kurie perserga V. cholerae O1 etiologijos liga, įgyja imunitetą šiam sukėlėjui, bet yra imlūs V. Cholerae O139.

Simptomai
Choleros inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki 5 dienų.
Daliai užsikrėtusiųjų liga pasireiškia lengvai: jokių simptomų nebūna arba lengvai viduriuojama, tačiau gali išsivystyti ir sunkios ligos formos, pasireiškiančios stipriu vandeningu viduriavimu panašiu į ryžių nuovirą (išmatoms būdingas žuvies kvapas) ir vėmimu, dėl ko prarandamas didelis organizmo skysčių ir druskų kiekis. Ligonį kamuoja troškulys, retėja šlapinimasis, mažėja šlapimo kiekis, sutrinka inkstų veikla, užaštrėja veido bruožai (įkritusios akys), sausėja oda, vystosi širdies nepakankamumas ir kt. Negydomi tokie ligoniai miršta.

Choleros profilaktika
• Saugaus geriamojo vandens tiekimo visuomenei užtikrinimas;
• Atvirų vandens telkinių apsauga nuo teršimo nuotekomis bei pramonės atliekomis. Vengti žmonių išmatų patekimo, laiku surinkti ir šalinti šiukšles;
• Maisto pramonės įmonių, maisto produktų prekybos, viešojo maitinimo objektų higieninės būklės, maisto produktų, gėrimų kokybės mikrobinio užterštumo požiūriu, maisto gamybos ir realizavimo kontrolė;
• Visuomenės švietimas.

Vykstant į endemines choleros atžvilgiu šalis:
• Gerti tik virintą (ne mažiau kaip 1 min.) arba chloru dezinfekuotą vandenį;
• Vartoti karštus gėrimus (arbatą, kavą), fasuotus buteliuose ar pakeliuose gėrimus, nes jie pavojaus nekelia;
• Nevartoti ledo gabaliukų, jei nesate tikri, kad jie pagaminti iš švaraus vandens;
• Valgyti tik rūpestingai termiškai paruoštą bei karštą maistą. Sunaikinti choleros sukėlėją gali tik temperatūra, ne mažesnė kaip +70oC visose maisto dalyse. Paruoštą maistą būtina laikyti atskirai nuo neapdorotų maisto produktų;
• Vengti žalio jūros maisto (žuvų, vėžiagyvių);
• Užsikrėsti per vaisius ir daržoves rizika maža, ypač prieš valgant nuplovus parūgštintame vandenyje, nulupus ar nuskutus žievelę;
• Gerti tik pasterizuotą ar virintą pieną;
• Įsitikinti, kad maistas, perkamas gatvėse, yra rūpestingai termiškai paruoštas;
• Kuo dažniau plauti rankas: prieš valgio ruošimą ir prieš valgymą bei pasinaudojus tualetu;
• Prieš valgant ar geriant įsitikinti maisto bei vandens kokybe;
• Grįžus iš kelionės ir 2 - 5 dienų laikotarpyje pradėjus vemti ir/ar viduriuoti, nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos;
• Vakcinacija vykstant į endemines choleros šalis, tačiau būtina įsidėmėti, kad pasiskiepijus susidaro trumpalaikis imunitetas ir nesusidaro 100 proc. apsauga, todėl ir pasiskiepijus reikia laikytis ir kitų choleros profilaktikos priemonių.

 

YPAČ PAVOJINGOS ĮVEŽTINĖS, RETOS, KELIAUTOJŲ UŽKREČIAMOSIOS LIGOS

 

 

MAISTU IR PER APLINKĄ PLINTANČIŲ INFEKCINIŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA IR KONTROLĖ1, 2006

 

 

 

Ciklosporiazė yra žarnyno parazitinių pirmuonių Cyclospora cayetanensis sukelta liga. Pasaulyje registruojama daug ciklosporiazės rūšių, kurios parazituoja įvairių gyvūnų, paukščių ir roplių žarnyne, tačiau žmogui patogeninė yra tik Cyclospora cayetanensis rūšis. Šiuo sukėlėju pradėta domėtis daugėjant ŽIV infekuotų asmenų bei sergančiųjų AIDS, kuriems vystosi lėtinis ilgalaikis viduriavimas, dėl protrūkių, susijusių su maistu.

Ligos paplitimas
Ciklosporiazės infekcija paplitusi visame pasaulyje, išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, miestuose ir kaimuose, tačiau labiausiai tropiniuose ir subtropiniuose kraštuose: Centrinės ir Pietų Amerikos, Pietų ir Pietryčių Azijos, Vidurio Rytų ir Afrikos šalyse. Pirmasis šios ligos atvejis nustatytas 1977 m. Papua Naujojoje Gvinėjoje. Įvairiose endeminėse šalyse ciklosporiazės paplitimas svyruoja nuo 2 iki 18 proc. (ypač didelis – Peru, Haityje ir Nepale), išsivysčiusiose šalyse – 0,1-0,5 proc.
Maisto tiekimo globalizacija ir dažnėjančios kelionės į tropinius ir subtropinius kraštus prisidėjo prie parazito plitimo į neendemines šalis. Dauguma ligos atvejų susiję su kelionėmis ar maistu. Vaisių, žalių daržovių vartojimas, nesaugus vanduo užterštose upėse, ežeruose, sąlytis su dirvožemiu, žemės ūkio veikla, nepakankama rankų higiena turi poveikį infekcijos plitimui. Šiaurės Amerikos, Europos šalyse, Australijoje registruojami ligos protrūkiai, dažniausiai susiję su šviežių aviečių, bazilikų, žirnelių, salotų, importuojamų iš endeminių šalių, vartojimu.

Kas platina šiuos parazitus?
Infekcijos šaltinis yra sergantieji ciklosporiaze, taip pat besimptomiai ligoniai, kurie su išmatomis išskiria ciklosporų oocistų. Oocistos su išmatomis išsiskiria negausiai (1 gr. išmatų gali būti apie 100 oocistų). Ligonis oocistų išskiria visą ligos periodą ir dar 1-3 savaites ligos simptomams išnykus, ypač jeigu ligonis negavo gydymo.

Kaip žmonės užsikrečia?
Žmonės užsikrečia vartodami parazitais užterštą maistą, vandenį, nuo nešvarių rankų, nuo užteršto dirvožemio. Sergantis žmogus kito žmogaus užkrėsti negali, nes su išmatomis pasišalinę pirmuonys tampa pavojingi tik jiems subrendus aplinkoje. Dažniausiai užsikrečiama valgant nenuplautas šviežias daržoves, braškes, avietes, bazilikus, salotas, lauko žalumynus, žirnelius. Užkrato dozė yra nedidelė, užtenka 10-100 oocistų.

Kas turi didesnę riziką užsikrėsti?
Didesnę riziką susirgti turi asmenys su nusilpusia imunine sistema, jaunesnio amžiaus, taip pat vartojantys skrandžio sulčių rūgštingumą mažinančius vaistus. Rizika priklauso nuo kelionės vietos, rizikingos šalys yra Afrika, Azija, Pietų ir Centrinė Amerika, Vidurio Rytai.
Endeminėse šalyse labiausiai ciklosporiaze yra užsikrėtę iki penkerių metų amžiaus vaikai, kuriems liga paprastai praeina be simptomų arba lengva forma. Besivystančiose šalyse ŽIV infekuotų  asmenų užsikrėtimas svyruoja nuo 1 iki 19,8  proc., išsivysčiusiose šalyse apie 0,1 proc.

Parazito vystymosi ciklas


Paveikslas iš: www.cdc.gov.

 
Sergantis žmogus su išmatomis išskiria nesubrendusias oocistas. Aplinkoje, esant 22°C-32°C temperatūrai, jos per kelias dienas ar savaites subręsta (oocistos viduje susidaro 8 sporozoitai). Vystymosi laikas priklauso nuo temperatūros, deguonies kiekio ir drėgmės. Aplinkoje jos gali išlikti gyvybingos mėnesius ar metus. Patekusios ant maisto ar į vandenį, oocistos jį užteršia. Žmogus užsikrečia, kai subrendusios oocistos patenka į žarnyną. Žarnyne oocistos suyra, iš jų – išsilaisvina parazitai (sporozoitai), kurie skverbiasi į plonosios žarnos gleivinės ląsteles. Ląstelėse parazitai auga, bręsta, dauginasi, keičiasi, kol virsta oocistomis, kurios su išmatomis pasišalina į aplinką. Ciklas kartojasi.  

Kaip liga vystosi ?
Infekcijos sunkumas labai priklauso nuo paciento imuniteto. Dažniausiai liga prasideda po užsikrėtimo praėjus septynioms dienoms, tačiau gali prasidėti ir po 2 ar 22 dienų. Subrendusiai oocistai patekus į žarnyną iš jos išsilaisvina keli parazitai, kurie skverbiasi į plonosios žarnos gleivinės ląsteles ir jas pažeidžia. Ligonis gausiai viduriuoja vandeningomis išmatomis iki 7 kartų per dieną, jį pykina, sumažėja apetitas, skauda, pučia pilvą, kaupiasi dujos, krenta svoris, gali atsirasti raumenų skausmai, nuovargis. Kai kuriems žmonėms simptomų gali ir nebūti.
Asmenims, kurių imunitetas yra stiprus, liga gali praeiti savaime, tačiau dažnai simptomai pasikartoja praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams. Asmenims, kurių imuninė sistema nusilpusi, pavyzdžiui, ŽIV užsikrėtusiesiems, sergantiesiems AIDS, asmenims, sergantiems tuberkulioze, Cyclospora cayetanensis gali sukelti ilgalaikį viduriavimą, gali vystytis sąnarių, tulžies pūslės uždegimas.

Ligos diagnostika
Cyclospora cayetanensis pirmuonys yra labai maži (8–10 µm dydžio), matomi tik per mikroskopą pirmuonys. Infekcija diagnozuojama  tiriant ligonio išmatas per mikroskopą.

Ligos gydymas
Skiriami vaistai, kurie sunaikina pirmuonis. Ligoniai, kurie gausiai viduriuoja, turi gerti daug skysčių.

Profilaktika
Rankų higiena. Rankas reikia plauti su muilu po tekančiu vandeniu, ne trumpiau 20 sekundžių.
Rankas reikia plauti: prieš, per ir po maisto ruošimo, prieš valgant, prieš ir po ligonio, ypač viduriuojančio,  slaugymo,  pasinaudojus tualetu,  po sauskelnių keitimo ar nuprausus vaiką po tualeto, rankas susitepus,  po darbo sode ar darže, net jeigu buvo naudotos pirštinės,  grįžus namo iš lauko. 
 
Maisto higiena, vartojamas maistas turi būti švarus ir saugus.  Atidžiai su švariu vandeniu nuplauti visas daržoves, uogas, vaisius, kurie bus vartojami žali. Nuplautas daržoves, uogas ar vaisius saugoti nuo pakartotino užteršimo. Nevalgyti neapdoroto ar nepakankamai termiškai apdoroto maisto, ypač keliaujant po šalis, kur maisto ir vandens saugumas kelia abejonių.  
 
Saugus vanduo. Negerti, nenaudoti rankų ar vaisių plovimui vandens iš ežerų, upių, atvirų šaltinių, prūdų ar seklių šulinių. Esant būtinybei, jį vartoti tik nukenksmintą (virinimas, filtravimas).
 
Keliaujant, ypač po tropines ar besivystančias šalis, negerti vandens iš čiaupo. Vengti ledukų (į gėrimus) bei gėrimų, pagamintų iš vandens, kuris gali būti nepakankamai saugus. Jeigu geriamojo vandens saugumas kelia abejonių (pvz., dėl prastų sanitarinių sąlygų) vandenį galima nukenksminti jį verdant (nors 1 min.) arba naudojant filtrus, skirtus pašalinti žarnyno pirmuonims. Saugūs gėrimai yra gazuoti gėrimai buteliuose, pramoniniu būdu paruošti vaisių gėrimai skardinėse ar buteliuose, garuose paruošta karšta (virš 80 °C temp.) arbata arba kava, pasterizuoti gėrimai.
 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė.

Citomegalo virusinė (CMV)  infekcija yra dažna žmonių virusinė infekcija. Maždaug 50 proc. žmonijos yra infekuoti šiuo virusu to nežinodami. CMV infekcija retai pasireiškia klinikiniais požymiais, o jei pasireiškia, tai simptomais, panašiais į gripo ar infekcinės mononukleozės.
Pavojinga CMV infekcija nėščiosioms ir asmenims su silpna imunine sistema.
Užsikrėtus CMV, jis gali išlikti organizme visą gyvenimą ir jei žmogus sveikas, nekelti jokio nerimo.
CMV plinta nuo žmogaus žmogui per kūno skysčius, pavyzdžiui, kraują, seiles, šlapimą, spermą ir motinos pieną. Serganti CMV infekcija nėščioji gali perduoti virusą savo kūdikiui.
Gydymas paprastai yra skiriamas naujagimiams ir imunosupresinės būklės asmenims.
 
Viruso charakteristika
Citomegalo virusas (iš graikų cyto- "ląstelė" ir megalo-, "didelis") priklauso Herpesvirales genties, Herpesviridae šeimos,  Betaherpesvirinae pošeimei. Viruso gamtiniai šeimininkai yra  žmonės ir beždžionės. Visi Herpesviridae šeimos virusai turi būdingą gebėjimą išlikti organizme ilgą laiką latentinėje būklėje.

Paplitimas
CMV paplitęs visame pasaulyje. Išsivysčiusiose šalyse 50–70 proc. bendrosios populiacijos turi antikūnų prieš CMV. Dėl savo savybių virusas, patekęs į žmogaus organizmą, išlieka jame gana ilgai. Virusas išsiskiria su seilėmis, šlapimu, išmatomis, motinos pienu dar daug mėnesių ar metų po to, kai pirmą kartą susergama šia infekcija. Persirgęs  CMV infekcija naujagimis, virusą gali  išskirti 5-6 metus. Sveiki suaugusieji CMV platina  trumpesnį laiką, tačiau infekcija gali būti užslėpta. Nusilpus imuninei sistemai viruso išskyrimas gali suaktyvėti.

Kaip užsikrečiama?
Užsikrečiama sąlyčio būdu per kūno skysčius - kraują, šlapimą, seiles, motinos pieną, ašaras, spermą ir makšties skysčius. Infekcijos šaltinis yra CMV apsikrėtęs žmogus. Šiuo virusu dažniausiai užsikrečiama liečiant užterštomis rankomis akių ir nosies gleivinę. Tai labiausiai paplitęs CMV plitimo būdas. CMV  taip pat gali plisti:
 •vertikaliu, perinataliniu būdu (virusu užsikrėtusi nėščioji užkrečia vaisių nėštumo, gimdymo metu ar naujagimį maitindama krūtimi);
• po ilgo ar artimo sąlyčio su užsikrėtusiu žmogumi, jei nesilaikoma rankų higienos, ar kitų atsargumo priemonių;
• perpilant viruso nešiotojo kraujo;
• transplantuojant organus;
• lytinių santykių metu.
Apie 1 proc. moterų, užsikrėtusių iki pastojimo, perduoda virusą vaisiui per gimdą. Pirmą kartą susirgus CMV infekcija nėštumo metu, perdavimo rizika vaisiui yra apie 50 proc. Pogimdyvinę CMV infekciją lemia viruso buvimas gimdos kaklelio sekrete, bet dar dažnesnis infekcijos šaltinis – motinos pienas.
Citomegalo virusas ypač pavojingas vaisiui, naujagimiui, sergantiesiems piktybinėmis ligomis, AIDS, esant sunkiam įgimtam imunodeficitui, ligoniams, kuriems perpiltas kraujas arba atlikta organų persodinimo operacija.

Simptomai
Naujagimiams, užsikrėtusiems įsčiose (kongenitalinė infekcija), vaikams, infekuotiems gimdymo metu ar greitai po gimimo (perinatalinė infekcija), ir asmenims su silpna imunine sistema yra didesnė  CMV infekcijos požymių ir simptomų pasireiškimo rizika.
Rizika infekuoti vaisių yra didesnė, jei nėščioji pirmą kartą susiduria su CMV. Infekcija paprastai perduodama pirmoje nėštumo pusėje, pirmąjį nėštumo trimestrą.
Įgimtos infekcijos atveju net 90 % naujagimių atrodo sveiki. Dažniausiai simptomai niekuo nesiskiria nuo kitų įgimtų infekcijų. Naujagimių CMV liga pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo. Beveik visada yra kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas ir kraujo ląstelių, atsakingų už krešėjimą, sumažėjimas. Centrinės nervų sistemos pažeidimui būdinga mažagalvystė, judesių negalia, akies tinklainės ir gyslainės uždegimas, smegenų kalcifikatai. Vėliau pasireiškia liguistas miegas, ūminis kvėpavimo nepakankamumas, traukuliai, vystosi encefalitas (smegenų uždegimas), sulėtėja augimas. Daliai nėštumo metu sirgusių moterų kūdikių išsivysto kurtumas. Galima mirtis per keletą dienų ar savaičių.
Simptomai žmonių su susilpnėjusiu imunitetu labiau panašūs į infekcinės mononukleozės, tačiau CMV gali pažeisti konkrečius organus. Tuomet liga gali pasireikšti karščiavimu, plaučių uždegimu, viduriavimu, hepatito, encefalito, skrandžio opaligės požymiais, elgsenos pokyčiais, regėjimo sutrikimu, aklumu.    

Komplikacijos
Su CMV infekcija susijusios komplikacijos išsivysto retai, bet jos gali būti ir pirmuoju ligos požymiu. Pneumonija yra dažniausia sunki CMV ligos komplikacija pacientams po kaulų čiulpų persodinimo.
Sergant CMV mononukleoze dažnai išsivysto hepatitas. Jam būdingas karščiavimas, pykinimas, vėmimas. Dažnai stebima lengva forma, be simptomų.
Kartais CMV mononukleozė pasireiškia neuritu, kuriam būdingas sensorinis ir motorinis galūnių silpnumas, kartais su galvinių nervų pažeidimu.
Reta CMV mononukleozės komplikacija yra meningoencefalitas, kurio metu nustatomas limfocitų skaičiaus padidėjimas. Gali išsivystyti miokarditas, gastritas, kolitas. Kartais, ypač jei pacientas buvo vartojęs ampicilino, atsiranda bėrimas.

Diagnostika
CMV infekcijos diagnozė turi būti patvirtinama laboratoriniais tyrimais:
• ligoniui nustatoma mažakraujystė, kraujyje būna sumažėjęs trombocitų skaičius, padidėjusi bilirubino ir kepenų fermentų koncentracija, sumažėja bendras baltymo kiekis, pakinta jo frakcijos;
• specifiniais tyrimais nustatomas pats virusas (ryklės sekrete, šlapime, kraujyje, bronchų išplovose, audiniuose) ar specifiniai baltymai prieš jį (kraujo serume);
• nustačius, kad nėščioji pirmą kartą užsikrėtė citomegalijos virusu ar infekcija paūmėjo, gali būti tiriamas ir vaisiaus kraujo serumas.
Dažniausiai CMV infekciją tenka atskirti nuo Epštein - Bar infekcinės mononukleozės, taip pat nuo ŽIV ūminio retrovirusinio sindromo, virusinių hepatitų, kitos kilmės pneumonijų.

Gydymas
Esant imunodeficitui būtinas specialus gydymas. Suaugusieji gydomi antivirusiniais vaistais. Taikomas ir simptominis gydymas.

Prevencija
Geri higienos įgūdžiai yra geriausia prevencija prieš CMV. Sveikatos priežiūros darbuotojai turi didžiausią užsikrėtimo riziką, tačiau naudojamos atsargumo priemonės sumažina ją sveikatos priežiūros įstaigose. Atsargumo priemonės, padedančios išvengti užsikrėtimo:

Kuo dažniau plauti rankas. Trinti rankas su muilu ne mažiau kaip 15-20 sek. ypatingai po sąlyčio su kūdikių ir mažų vaikų šlapimu, išmatomis ar seilėmis.

Vengti kontakto su ašaromis ir seilėmis bučiuojant verkiantį vaiką. Šios atsargumo priemonės ypatingai turi laikytis nėščiosios.

Vengti dalintis tomis pačiomis stiklinėmis ar kitais stalo įrankiais. CMV gali plisti per bendrai naudojamus indus bei įrankius.

Saugiai šalinti panaudotas vienkartines higienos priemones. Tvarkant panaudotas vienkartines higienos, slaugos priemones, vengti kontakto su kūno skysčiais, neliesti nešvariomis rankomis akių ir nosies gleivinės kol nenuplautos rankos.  

Valyti žaislus ir vystymo stalus. Plauti, valyti bet kokius paviršius, kurie užteršti vaiko šlapimu ar seilėmis.

Praktikuoti  saugius lytinius santykius.  Lytinių santykių metu naudoti prezervatyvus.

CMV infekcijos specifinei profilaktikai yra kuriamos vakcinos ir eksperimentinės vakcinos jau išbandytos. Eksperimentinės vakcinos nuo žmogaus citomegalo viruso (CMV) infekcijos, kuri kelia pavojų besivystančiam vaisiui, po organų persodinimo, pacientams, kurių susilpnėjusi imuninė sistema, pasirodė saugesnės ir efektyvesnės nei ankstesnės vakcinos, padėsiančias užkirsti kelią infekcijos visuotiniam plitimui.
 

LITERATŪRA

1. Centers for Disease Control and prevention. Cytomegalovirus (CMV) and Congenital CMV infection.
2. Mark R Schleiss, MD; Chief Editor: Russell W Steele, MD; Pediatric Cytomegalovirus Infection.
3. Cytomegalovirus (CMV) infection. http://www.mayoclinic.org/diseases-conditions/cmv/basics/definition/con-20029514
4. Kauser Akhter, MD; Chief Editor: Michael Stuart Bronze, MD; Cytomegalovirus.

Parengė Epidemiologinės priežiūros skyrius

Clostridium difficile infekcija (CDI) - tai žarnyno infekcinė liga, kurią sukelia Clostridium difficile bakterijos, patekusios į žmogaus žarnyną, ten besidaugindamos ir pažeidžiančios storojo žarnyno gleivinę. C. difficile bakterijos gamina toksinus, kurie pažeidžia žarnyną ir sukelia įvairaus sunkumo viduriavimus (diarėjas). Kai kurie asmenys, taip pat ir kūdikiai, gali nešioti bakteriją be ligos simptomų, bet daugeliu atvejų išsivysto sunki diarėja su žarnų uždegimu (kolitu), retkarčiais tokie ligoniai miršta.
CDI – tai liga dažniausiai susijusi su ilgu antibiotikų vartojimu ir priklauso su sveikatos priežiūros paslaugomis susijusioms infekcijoms (hospitalinėms infekcijoms). C. difficile sveiko suaugusiojo žmogaus normalioje žarnyno mikrofloroje sudaro apie 0,01 – 0,001 %, bet vartojant antibiotikus tie skaičiai žymiai padidėja iki 15 - 40%. Šį mikroorganizmą žarnyne turi apie 80% kūdikių ir vaikų, rečiau (apie 5 %) randami suaugusiųjų žarnyne.
 
Kaip užsikrečiama CDI?
Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę asmenys, užteršta aplinka ir paviršiai. C. difficile bakterijos gamina sporas, kai atsiranda tinkamos sąlygos. Jos labai atsparios ir gali ilgai išlikti ant rūbų, aplinkos paviršių (durų rankenų, grindų, basonų, klozetų). Tai gali būti ir lovų rėmai, vežimėliai, rankos, per kurias sukėlėjas perduodamas kitiems asmenims.
 CDI nuo vieno asmens kitam asmeniui, ypač ligoninėse, perduodama fekaliniu - oraliniu būdu ir plinta dėl tiesioginio arba netiesioginio kontakto (sąlyčio). Sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai C. difficile gali platinti per užterštas rankas, tiesiogiai liesdami pacientą arba paviršius ir daiktus.
Periodas nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo trunka nuo 1 dienos iki 6 ir daugiau savaičių.
Didžiausia CDI rizika yra vyresnio amžiaus pacientams, patyrusiems operacijas asmenims, sergantiems kitomis sunkiomis ar lėtinėmis ligomis ir visiems nesenai vartojusiems antibiotikus pacientams.
 
Kokie CDI simptomai?
CDI požymiai gali būti įvairūs: nuo lengvos formos viduriavimo be karščiavimo, intoksikacijos iki sunkios diarėjos, dažniausiai sunkaus žarnų uždegimo (pseudomembraninio kolito). Pastarajam būdingas viduriavimas vandeningomis, gausiomis, su nedaug gleivių ir kraujo priemaiša išmatomis, pilvo skausmai, spazmai, karščiavimas, intoksikacija, dehidratacija. Sunkiais atvejais – mirtis.
 
Kokia CDI profilaktika?
Pagrindinės CDI profilaktikos priemonės yra saikingas antibiotikų vartojimas, personalo ir
lankytojų mokymas, standartinės ir papildomos pacientų izoliavimo priemonės. Efektyvios C. difficile plitimą perspėjančios priemonės sveikatos priežiūros įstaigose – tai tinkamas rankų
plovimas, papildomos pacientų izoliavimo priemonės, nuolatinis aplinkos valymas, dezinfekcija.
 
Antibiotikų vartojimas
Didelę reikšmę turi saikingas antibiotikų vartojimas, nes labai greitai atsiranda C. difficile antibiotikams atsparių atmainų. Rekomenduojama kontroliuoti antibiotikų vartojimą kiekvienoje srityje, skirti tinkamų antibiotikų ir trumpinti jų vartojimą, nevartoti antibiotikų, kai jų nereikia.
 
Personalo ir lankytojų mokymas
Visas personalas, kuris rūpinasi pacientu, turi būti apmokytas C. difficile infekcijos profilaktikos ir kontrolės, skiriant dėmesį infekcijos perdavimo būdams ir saugos priemonėms.
Lankytojams ir globėjams turi būti suteikta informacija apie infekcijų perdavimą, profilaktikos ir kontrolės priemones, rodoma, kaip atlikti rankų higieną prieš ir po apsilankymo pas pacientą, įspėjami, kad nesinaudotų paciento vonios kambariu ir nevaikščiotų iš vienos palatos į kitą.
 
Pacientų izoliavimo priemonės
Visiems pacientams, kuriems įtariama ar diagnozuota CDI, taikomos standartinės ir papildomos izoliavimo priemonės. Standartinės izoliavimo priemonės (rankų higiena, asmeninės apsaugos priemonės ir kt.) taikomos visiems pacientams, kai yra tikėtinas sąlytis su krauju ar kitais kūno skysčiais per pažeistą odą ar gleivinę.
Papildomos pacientų, sergančių ar įtariamų sergant sąlyčio būdu plintančiomis infekcijomis, izoliavimo priemonės skirtos sumažinti C. difficile perdavimo riziką tiesioginio (nuo paciento pacientui) ir netiesioginio sąlyčio (per personalo rankas, paciento aplinkos daiktus) būdu.
 
Rankų higiena
Prieš ir po tiesioginio sąlyčio su pacientu, kuriam diagnozuota CDI, privalu tinkamai nusiplauti rankas jas muiluojant mažiausiai 15 sek. su muilu be antiseptinių priedų ir tik po to nuskalauti vandeniu.
 
Aplinkos valymas ir dezinfekcija
Užteršta paciento, ypač su ūmia diarėja, aplinka yra labai svarbus C. difficile plitimo veiksnys. Rekomenduojama, esant galimybėms, pacientams naudoti vienkartinius arba paskirti individualius prietaisus (pvz., termometrus, kraujospūdžio matuoklius) arba juos naudojant bendrai, po panaudojimo (prieš naudojant kitam pacientui) valyti ir dezinfekuoti.
Indai ir stalo įrankiai, slaugos priemonės, skalbiniai automatiniuose plovimo, dezinfekcijos įrenginiuose (indų plovimo automatuose, slaugos priemonių dezinfekavimo plautuvuose, skalbyklėse) apdorojami pagal įrenginių gamintojų rekomendacijas.
Vengti paviršių, pvz., durų rankenų, užuolaidų sąlyčio su rankomis, gabenant ir tvarkant basonus / kilnojamo tualeto reikmenis.
 
Daugiau apie C. difficile infekciją skaitykite čia:
 
Parengė Epidemiologinės priežiūros skyrius

COVID-19 ligos simptomai
80 proc. užsikrėtusiųjų SARS-CoV-2 infekcija suserga COVID-19 liga, kuri gali pasireikšti lengvais simptomais arba nebūti jokių ligos simptomų (besimptomė ligos forma). Likusiai daliai užsikrėtusiųjų pasireiškia sunkesni simptomai (aukštas kaščiavimas, dusulys ir kt.), dėl kurių žmonės gali patekti į ligoninę. Sunkiausiais COVID-19 ligos atvejais gali išsivystyti pneumonija (plaučių uždegimas), ūmus kvėpavimo nepakankamumas ir kitos komplikacijos, kurios visos gali sukelti mirtį. Tyrimai rodo, kad klinikinis sveikatos būklės pablogėjimas gali pasireikšti dažniausiai antrąją ligos savaitę.

Dažniausi COVID-19 ligos simptomai yra:

  • Karščiavimas
  • Sausas kosulys
  • Nuovargis
  •  Kiti, rečiau pasitaikantys simptomai, yra:
  • Skonio ar kvapo nejutimas
  • Nosies užgulimas
  • Konjunktyvitas (taip pat žinomas kaip paraudusios akys)
  • Gerklės skausmas
  • Galvos skausmas
  • Raumenų ar sąnarių skausmas
  • Įvairūs odos bėrimai
  • Pykinimas ar vėmimas
  • Viduriavimas
  • Šaltkrėtis ar galvos svaigimas

Sunkios COVID‐19 ligos simptomai yra:

  • Dusulys
  • Apetito praradimas
  • Sumišimas
  • Nuolatinis skausmas ar spaudimas krūtinėje
  • Aukšta temperatūra (aukštesnė nei 38 ° C).
  • Kiti rečiau pasitaikantys simptomai yra:
  • Dirglumas/irzlumas
  • Sumišimas
  • Sutrikusi sąmonė (kartais susijusi su traukuliais)
  • Nerimas
  • Depresija
  • Miego sutrikimai

Sunkesnės ir retesnės neurologinės komplikacijos tokios kaip: insultas, smegenų uždegimas, kliedėjimas ir nervų pažeidimai.
Parengta pagal Pasaulio sveikatos organizacijos informaciją.

COVID-19 ligos gydymas
COVID - 19 ligos gydymui dažniausiai taikomas simptominis gydymas.

Dusulį jaučiantiems ligoniams dažniausiai reikalinga deguonies terapija (deguonies kaukės). Išsivysčius sunkiai ligos formai - kvėpavimo nepakankamumui - yra taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija (reanimacijoje).

Kol kas nėra sukurta antivirusinių vaistų, kurie galėtų COVID-19 liga sergančio žmogaus organizme sunaikinti virusą. Pastaraisiais metais atlikti moksliniai tyrimai su įvairiais medikamentais siekiant išsiaiškinti vaistų saugumą ir veiksmingumą gydant COVID-19 ligą. Tyrimai nagrinėjo/nagrinėja hormoninių preparatų (kortikosteroidų), antivirusinių vaistų, monokloninių antikūnų ir kitų medikamentų veiksmingumą gydant COVID-19 ligą.

Sveikatos apsaugos ministerijos informacija apie COVID-19 ligos gydymą Lietuvoje – žr. ČIA
 
Daugiau apibendrinančios informacijos apie COVID-19 ligos gydymą galima rasti Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro interneto svetainėje ČIA
Europos Komisijos informacija ČIA
Europos vaistų agentūros informacija ČIA


Video: Kaip plinta COVID-19 ir kaip nuo jos apsisaugoti

 

 

Informaciniai leidiniai

 

 

Creutzfeldto-Jakobo liga – reta ir mirtina degeneracinė smegenų liga, priklausanti spongiforminės encefalopatijos ligų grupei. Šiai grupei dar priklauso Gerstmanno-Strausslerio-Scheinko sindromas, kuru, mirtinoji nemiga. Minėtomis ligomis serga tik žmonės, tačiau spongiforminės encefalopatijos ligų grupėje yra ligų, kuriomis serga ir gyvuliai: galvijų spongiforminė encefalopatija (kartais vadinama karvių pasiutlige, kempinlige), avių ir ožkų skrepi liga, užkrečiama audinių encefalopatija, neurologinė elnių ir briedžių liga.

Sukėlėjas
Tai pakitęs baltymas prionas, atsparus proteazėms (vienai iš fermentų grupių), aukštai temperatūrai, ultravioletiniams spinduliams ir dažniausiai vartojamoms dezinfekcinėms medžiagoms (etileno oksidui, formaldehidui, alkoholiui, formalinui, fenoliui, vandenilio peroksidui, hidrochloridinei rūgščiai ir kt.). Prionai randami nervinio audinio ląstelėse, tačiau dėl genetiškai nulemtų ar įgytų veiksnių, pakitus jų struktūrai, jie gali sąlygoti žmonių ir gyvulių ligą, sutrikdydami neuronų funkcionavimą, sukeldami neuronų degeneraciją ir smegenų vakuolizaciją.

Creutzfeldto-Jakobo ligos formos
Skiriami du Creutzfeldto-Jakobo ligos tipai: klasikinis ir naujasis Creutzfeldto-Jakobo ligos variantas. Klasikinė Creutzfeldto-Jakobo liga, pirmą kartą aprašyta 1920 m., skirstoma į sporadinę (labiausiai paplitusi pasaulyje, sudaro 85-90 proc. visų atvejų, ligos priežastis nežinoma), paveldimą (šeimyninę arba genetinę) ir jatrogeninę (užsikrečiama vartojant augimo hormonus, išskirtus iš žmogaus hipofizio; per ragenos transplantantus; per instrumentus neurochirurginių operacijų metu; per elektroencefalografo elektrodus; kietojo smegenų dangalo persodinimo metu ir kt.).
Naujasis Creutzfeldto-Jakobo ligos variantas nustatytas 1996 m. Jungtinėje Karalystėje, diagnozavus 10 naujos ligos atvejų, siejamų su galvijų spongiformine encefalopatija. Priešingai nei klasikinės Creutzfeldto-Jakobo ligos atveju, naujuoju Creutzfeldto-Jakobo ligos variantu galima užsikrėsti valgant infekuotųjų galvijų mėsą, ypač jų subproduktus. Užregistruoti užsikrėtimai Creutzfeldto-Jakobo ligos atmaina per kraują ir jo produktus.

Kokie ligos simptomai?
Klasikinė Creutzfeldto-Jakobo liga dažniausiai prasideda 50-70 m. amžiuje. Jai būdingas ilgas inkubacinis laikotarpis (nuo 15 mėn. iki 30 m. ir daugiau). Creutzfeldto-Jakobo ligai būdinga progresuojanti demencija, nuovargis, miego sutrikimai, sumažėjęs apetitas, regos sutrikimai, raumenų traukuliai, pusiausvyros ir judėjimo sutrikimai, nustatoma tipiška elektroencefalograma. Liga greitai progresuoja, mirtis paprastai ištinka per metus nuo ligos simptomų pradžios.

Naujasis Creutzfeldto-Jakobo ligos variantas išsivysto ankstyvame amžiuje (vidutinis amžius 29 m.). Ligos inkubacinis periodas 5-10 metų. Vidutinė ligos trukmė – 14 mėn. Naujuoju Creutzfeldto-Jakobo ligos variantu sergantiems asmenims būdingi psichikos sutrikimai (dažna depresija, nerimas, užsidarymas savyje), neurologinės anomalijos (ataksija savaitėmis ir mėnesiais, vėliau demencija ir mioklonai) ir kt. Priešingai nei klasikinės Creutzfeldto-Jakobo ligos atveju, nenustatoma tipiškų pakitimų elektroencefalogramoje.

Diagozavimas
Ligos diagnozė remiasi klinikiniais požymiais ir tipiška elektroencefalograma. Diagnozė galutinai patvirtinama po mirties pagal patologinės anatomijos duomenis.

Sergamumas
Vidutinis metinis sergamumas Creutzfeldto-Jakobo liga yra 0,5-1 atvejis 1 milijonui gyventojų. Lietuvoje užregistruoti 2 Creutzfeldto-Jakobo ligos atvejai.
Iki 2010 m. spalio mėnesio iš viso yra užregistruota 218 naujojo Creutzfeldto-Jakobo ligos varianto atvejų: 171 Jungtinėje Karalystėje, 25 Prancūzijoje, 4 Airijoje, 2 Italijoje, 3 JAV, 1 Kanadoje, 1 Saudo Arabijoje, 1 Japonijoje, 3 Olandijoje, 2 Portugalijoje, 5 Ispanijoje.

Gydymas
Specifinio gydymo nėra.

Profilaktika
• griežta kraujo donorų kontrolė (kraujo donorais negali būti asmenys, kurių šeimos ligos istorija rodo Creutzfeldto-Jakobo ligos ar jos atmainos riziką, asmenys su ragenos ar smegenų kietojo dangalo transplantu, asmenys, kurie buvo gydyti medikamentais, pagamintais iš žmonių hipofizio ir kt.

• griežta organų donorų kontrolė;

• visuomenės informavimas;

• maisto produktų, turinčių gyvulinės kilmės komponentų, galinčių būti potencialiais spongiforminės encefalopatijos sukėlėjų platinimo šaltiniais, importo ribojimas.
 

CREUTZFELDT - JAKOB LIGOS DIAGNOSTIKA, EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA IR KONTROLĖ, 2006 CREUTZFELDT - JAKOB LIGOS DIAGNOSTIKA, EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA IR KONTROLĖ 2, 2006
Priedas 1, 2006
Priedas 2, 2006

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14