B

Babeziozė yra liga, kurią sukelia parazitiniai Babesia spp. pirmuonys, pažeidžiantys raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus). Žinoma daugiau kaip 100 Babesia spp. rūšių, iš kurių daugelis jų sukelia sunkius susirgimus gyvūnams – ir tik keletas rūšių pažeidžia žmones. Dažniausiai šią ligą žmonėms sukelia Babesia microti, rečiau – Babesia duncani, Babesia divergens. Sukėlėjus žmogui perduoda Ixodes genties erkės, siurbdamos kraują, dažniausiai šiltuoju metų laiku. Babeziozė žmonėms gali pasireikšti nuo besimptomės ligos eigos iki gyvybei grėsmingos būklės.
 
Kaip žmonės užsikrečia babezioze?
 
Pagrindinis užsikrėtimo kelias, įgėlus infekuotai erkei:
B.microti, B.duncani, B.divergens platina Ixodes genties (Ixodes scapularis ir Ixodes ricinus) erkės. Ixodes ricinus erkės dar vadinamos šuninėmis erkės. Jos gali parazituoti ant daugelio laukinių, naminių gyvūnų, taip pat ir žmogaus. Jos paplitusios Europoje.  Ixodes scapularis dar vadinamos elninėmis erkėmis, nes dažniausiai maitinasi elnių krauju, bet taip pat minta kitų gyvūnų bei žmogaus krauju. Jos yra paplitusios Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).
Erkių vystymosi ciklas prasideda nuo kiaušinėlių. Iš jų – išsirita lervos, kurios virsta nimfomis, o nimfos – suaugusiomis erkėmis. Išskyrus kiaušinėlio stadiją, erkių vystymuisi reikalingas kraujas. Pavasarį suaugusi apvaisinta erkė padeda tūkstančius kiaušinėlių, iš kurių išsirita mažos lervos. Paprastai jos minta smulkių graužikų krauju ir gali užsikrėsti babezijomis. Lervos virsta nimfomis, kurios jau būna užsikrėtusios. Nimfa, kad virstų suaugusia erke, sekančių metų pavasario-vasaros mėnesiais – minta žinduolių krauju, įskaitant ir naminius gyvūnus bei žmones. Jos išbūna prisisiurbusios kelias dienas, o pasisotinusios nukrenta. Nimfa yra pirmoji erkės stadija, kuri perduoda sukėlėją žmogui. Sukėlėjus gali perduoti ir suaugusios erkės, bet žmonės dažniau užsikrečia nuo nimfų, nes būdamos labai mažos (aguonos dydžio) yra sunkiai pastebimos. Daugiausiai erkių būna šiltuoju metų laiku, tai yra pavasario-vasaros mėnesiais (medžiais, krūmais, žolėmis apaugusiose vietose).  

Kiti retai pasitaikantys užsikrėtimo babezioze keliai:
transfuzijos kelias, kai sukėlėjai patenka kraujo perpylimo (transfuzijos) metu. Jeigu donoras yra užsikrėtęs babezioze ir jo kraujas nebuvo patikrintas dėl šios ligos sukėlėjų; 
sukėlėjo perdavimas iš užsikrėtusios motinos vaisiui, nėštumo ar gimdymo metu.

Parazito vystymosi ciklas

Babesia microti gyvybinis ciklas vyksta dalyvaujant dviem šeimininkams: pelėms (Peromyscus leucopus) ir Ixodes genties erkėms. Ciklas prasideda, kai užsikrėtusi erkė, jai maitinantis, į pelės kraują su seilėmis suleidžia sukėlėjų (sporozoitų) , kurie įsiskverbia į eritrocitus ir juose pasidaugina. Susidaro daugybė merozoitų , kurie eritrocitui suirus išsilaisvina ir vėl užgrobia naujus eritrocitus. Vėliau merozoitai virsta į moteriškas ir vyriškas gametas . Gametos, erkei maitinantis pelės krauju , patenka į erės žarnyną, kur susilieja. Susidaro ookinetė, kurios viduje vyksta dauginimasis ir susidaro daug sporozoitų . Tokia erkė jau gali užkrėsti kitas peles ir žmones. (A).
Kai užsikrėtusi erkė įkanda žmogui, babezijų sporozoitai su erkės seilėmis patenka į žmogaus kraują . Kaip ir pelių organizme, sporozoitai patenka į eritrocitus (B), kur nelytiniu būdu pasidaugina , susidaro merozoitai, kurie išsilaisvinę iš eritrocitų vėl užgrobia naujus eritrocitus ir juos pažeidžia. Šiuo periodu atsiranda ligos požymių. Tačiau sukėlėjai patekę į žmogaus kraują nesudaro gametocitų, kurie kad parazitas toliau vystytųsi – turi patekti į erkės žarnyną. Parazito vystymasis nutrūksta. Žmogus žmogui šią infekciją gali perduoti per kraują, pvz., kraujo perpylimo metu  ar serganti babezioze nėščia moteris – gali užkrėsti savo vaisių nėštumo ar gimdymo metu.

Paplitimas
 
Per paskutinius 50 metų žmonių babeziozės atvejų skaičius pasaulyje išaugo nuo kelių pavienių atvejų iki endeminių zonų (nuolatinis ligos paplitimas tam tikroje teritorijoje). Dabar liga registruojama Jungtinės Amerikos Niujorko, Konektikuto, Masačiusetso, Minesotos, Naujojo Džersio, Rod Ailendo, Viskonsino ir kt. valstijose. JAV vyrauja B. microti, B. duncani, B. divergens rūšys, kurias platina Ixodes scapularis erkės. Europoje vyrauja B. divergens, B. microti, kurias platina Ixodes ricinus erkės. Taip pat žmonių babeziozės atvejų pasitaiko Azijoje (Japonijoje, Korėjoje, Taivane ir Indijoje), Afrikoje ir Pietų Amerikoje.
 
Babeziozės simptomai
 
Ligos simptomai atsiranda po 1-6 savaičių, įkandus užsikrėtusiai erkei. Liga gali būti be simptomų, lengva ar vidutinio sunkumo ir sunki.

Dauguma žmonių užsikrėtusių Babesia microti neturi jokių ligos simptomų. Susirgus žmonės jaučia simptomus panašius į peršalimo ligą: pakyla temperatūra, atsiranda šaltkrėtis, prakaitavimas, galvos, raumenų, sąnarių skausmai, sumažėja apetitas, atsiranda kosulys. Rečiau gali būti gerklės, pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, akių junginės paraudimas, jautrumas šviesai, blyškumas, depresija ar padidėjęs jautrumas. Kadangi babezijos naikina raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus), babeziozė gali sukelti anemiją (mažakraujystę), kuri gali pasireikšti gelta (odos pageltimas) ir tamsiu šlapimu. B. divergens ir B. duncani dažniau sukelia sunkią ligos eigą.

Liga paprastai trunka keletą savaičių ar mėnesių, kartais su savijautos pagerėjimais ir atkryčiais gali trukti daugiau nei metus, ypač asmenims, kurie turi silpną imuninę sistemą. Parazitai kraujyje gali būti net po to, kai pacientas jaučiasi gerai. Jie retai išlieka ilgiau nei dvejus metus (nuo pirmų ligos simptomų atsiradimo).  

Rizikos grupės
 
Babeziozė gali būti sunki, gyvybei grėsminga liga, asmenims, kurie:

• neturi blužnies;
• turi nusilpusį imunitetą, serga vėžiu, limfoma ar AIDS;
• turi kitų rimtų sveiktos problemų (kepenų ar inkstų susirgimai);
• gauna imunosupresinį gydymą;
• yra virš 50 metų amžiaus.  

Sergant sunkia ligos forma, gali vystytis komplikacijos:

• mažas ir nestabilus kraujo spaudimas;
• sunki hemolizinė anemija (eritrocitų hemolizė);
• labai mažas kraujo plokštelių trombocitų kiekis (trombocitopenija);
• gyvybiškai svarbių organų veiklos sutrikimas – inkstų, plaučių, kepenų nepakankamumas;
• mirtis.

Babeziozės diagnostika
 
Įtarus babeziozę, per mikroskopą tiriamas kraujo tepinėlis, eritrocituose ieškoma babezijų. Diagnozavus ligą – gydytojas (jei reikia) skiria gydymą.  
 
Ligos profilaktika
 
Ligos profilaktika labai svarbi asmenims, kurie priklauso rizikos grupei (nurodyta aukščiau). Kadangi skiepų nuo šios ligos nėra, pagrindinė profilaktikos priemonė yra apsauga nuo erkių įkandimo.
 
Atsargumo priemonės

• Po veiklos lauke – apžiūrėti ar nėra erkių ir jas suradus – pašalinti. Atidus apžiūrėjimas yra labai svarbus, nes nimfos esą labai mažos ir sunku jas pastebėti. Parazitas perduodamas per 36-48 val., todėl laiku pašalinus erkę, užsikrėtimo galima išvengti.
• Naudojantis veidrodžiu, apžiūrėti visą kūną. Erkės dažnai būna įsisiurbusios į pakinklius, kirkšnis, šlaunis, tarpupirščius, pažastis, juosmens srityje, aplink bambą, sprandą, už ausų, taip pat apžiūrėti galvos odą. Nepamiršti apžiūrėti vaikų ir naminių gyvūnų.
• Rastas erkes – kuo greičiau pašalinti, naudojant pincetą, jei jo nėra, galima ištraukti su pirštais. Erkę reikia suimti kuo arčiau odos ir lėtu judesiu traukti tiesiai kol ji atsiskirs nuo odos.
• Nurinkti erkes nuo drabužių ir gyvūnų kailio, prieš einant į gyvenamos patalpos vidų.
• Būnant lauke – vaikščioti nuvalytais takeliais jo centru, stengiantis kuo mažiau liestis su krūmų lapais, aukšta žole (kur gali būti erkių).
• Užsivilkti rūbus, kad kuo mažiau būtų atviros odos plotų. Dėvėti kojines, ilgas kelnes, marškinius ilgomis rankovėmis. Kelnių klešnes susikišti į kojines, kad erkės negalėtų nuropoti po kelnėmis. Dėvėti šviesių spalvų drabužius, kad būtų galima lengvai pamatyti ir pašalinti erkę, kol ji neįsisiurbė į odą.
• Apipurkšti odą ir drabužius repelentais, skirtais atbaidyti erkėms, kurių sudėtyje yra DEET (N,N-diethyl-m-toluamidas) medžiagos. Laikytis repelentų naudojimo rekomendacijų ir jų neperdozuoti, ypač mažiems vaikams. Atkreipti dėmesį į gamintojo pastabas dėl poveikio trukmės. Repelentus naudoti tik lauke. Grįžus į patalpą – odą nusiplauti su muilu ir vandeniu. Stengtis neįkvėpti, nepraryti ir saugotis, kad repelentai nepatektų į akis ar ant sužeistos odos. Vaikams, jaunesniems nei 10 metų, neleisti patiems naudoti repelentų. Negalima mažiems vaikams repelentų purkšti ant plaštakų, apie akis, burną. 
• Produktas, kurio sudėtyje yra permetrinas, rekomenduojamas naudoti rūbų, batų, lovos tinklų,
• stovyklavietės įrenginių apdorojimui. Permetrinas yra efektyvus ir insekticidas, ir repelentas. Šiuo preparatu apdoroti rūbai atbaido erkes, išlieka efektyvūs po skalbimo.
• Siekiant išvengti babeziozės perdavimo per donorų kraują, prieš duodant kraują – potencialūs kraujo donorai yra klausiami ar jiems kada nors buvo diagnozuota babeziozė. Jei atsakymas yra – taip, jie negali duoti kraujo. 

 
Parengė
Aušra Bartulienė, Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė.
 

Bakterinis meningitas  – tai infekcinis nervų sistemos susirgimas, labiausiai pažeidžiantis minkštuosius smegenų dangalus ir sąlygojantis jų uždegimą bei smegenų skysčio infekcinius ir uždegiminius pakitimus. Rimčiausia sukeliama komplikacija – galvos smegenų uždegimas ir pažeidimas (meningoencefalitas), galvos smegenų pūlinio (absceso) susiformavimas.

Koks sukėlėjas?
Bakterinį meningitą gali sukelti įvairios bakterijos: dažniausiai pneumokokai, meningokokai, Haemophilus influenzae, tuberkuliozės mikobakterijos. Serga įvairaus amžiaus bei lyties asmenys, tačiau bakteriniu meningitu dažniau serga vaikai ir paaugliai.

Kaip užsikrečiama meningokokine infekcija?
Užsikrečiama nuo sergančio asmens su įkvepiamu oru, į kurį sukėlėjai patenka kosint, čiaudint arba per burną (su maistu, per neplautas rankas). Bakterijos taip pat neretai gali patekti per kvėpavimo takus bei pasiekti smegenų dangalus iš kito organizme esančio infekcijos šaltinio kontaktiniu arba kraujo keliu (pvz., iš ausies, sinusų).
Kai kuriems sukėlėjams būdingas sezoniškumas, pvz., susirgimų meningokokiniu meningitu padaugėja žiemą ir pavasarį.

Kokie yra simptomai?
Bakterinių meningitų pradžia yra ūmi, pasireiškia bendru negalavimu, karščiavimu (> 38°C) , labai stipriu  galvos skausmu, pykinimu, vėmimu, mieguistumu. Simptomatika gana ryški palyginus su virusiniu meningitu. Gali atsirasti neurologinių sutrikimų, pvz., nukarusi lūpa, negalėjimas suraukti antakių, kartais būna sulėtėjęs širdies dažnis. Būdingas nugaros raumenų įtempimas, mėšlungis (opistotonusas), galimas odos bėrimas, kuris gali pasireikšti nuo kelių taškelių iki didelių bėrimo plotų. Dažnai bėrimai lieka nepastebėti.

Koks gydymas?
Bakterinio meningito eiga yra ūmi, todėl nedelsiant reikia kreiptis pagalbos į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pas šeimos gydytoją. Ankstyvas ligos diagnozavimas ir tinkamas gydymas sumažina komplikacijų, liekamųjų reiškinių ir mirties riziką. Todėl susirgus rekomenduojama nedelsiant kreiptis į medikus. Svarbus tinkamas visų infekcinių ligų, kurios gali sukelti meningitą, gydymas.

Kaip apsisaugoti nuo bakterinio meningito?
Kaip ir kitų infekcijų atveju, svarbu užtikrinti kuo mažesnį sergančio asmens kontaktavimą su sveikais asmenimis. Profilaktika antibiotikais rekomenduojama tik asmenims, glaudžiai kontaktavusiems su ligoniu.

Rekomenduojama vakcinacija nuo meningokoko, pneumokoko, Haemophilus influenzae, tuberkuliozės – skiepijami kūdikiai, vyresni vaikai ir suaugę, siekiant apsaugoti nuo šių sukėlėjų sukeliamų sveikatos pakenkimų.

Būtina užtikrinti tinkamą patalpų valymą ir vėdinimą, ypač jei jose gyvena ar dirba daug žmonių. Svarbi yra rankų higiena. Plauti rankas prieš valgį, pasinaudojus tualetu, prieš maisto gaminimą ir t.t.

Balantidiazė yra gyvūnų ir žmonių parazitinė liga, kurios metu pažeidžiamas storasis žarnynas.

Kas sukelia balantidiazę?

Balantidiazę sukelia žarnyno parazitiniai pirmuonys Balantidium coli, kurie gyvena storojoje žarnoje. B.coli gali sudaryti vegetacines formas (trofozoitus) ir cistas. Vegetacinės formos greitai žūsta aplinkoje, išmatose išgyvena apie 5–6 valandas. Cistos turi storą apvalkalą, todėl yra atsparios žemai temperatūrai, cheminėms medžiagoms, tačiau jos jautrios aukštai temperatūrai, tiesioginiams saulės spinduliams. Aplinkoje gali išlikti gyvybingos nuo kelių savaičių iki 2 mėnesių.

Kur balantidiazė paplitusi?

Balantidiazė registruojama daugelyje pasaulio šalių, tačiau nėra labai paplitusi. Šia liga dažniau serga besivystančiose tropinio ir subtropinio klimato šalyse, kur yra blogos gyvenimo sąlygos, kur žmonės verčiasi gyvulininkyste. Lietuvoje ši liga registruojama labai retai.

Kas yra infekcijos šaltinis?

Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, kiaulės, galvijai, avys, smulkūs graužikai bei kiti gyvūnai su išmatomis išskiriantys balantidijas. Ypač svarbus infekcijos šaltinis yra kiaulės, kurios dažnai būna užsikrėtusios. Įvairių šalių duomenimis, kiaulių užsikrėtimas balantidijomis svyruoja nuo 20 iki 100 proc. Užsikrėtusios kiaulės neturi ligos požymių, tačiau į aplinką išskiria labai daug ligos sukėlėjų.

Kaip galima užsikrėsti?
 
Žmogus bei gyvūnai užsikrečia, kai balantidijų patenka į virškinimo traktą. Žmogus užsikrečia:

• valgydamas maistą, daržoves, vaisius, uogas užterštas gyvūnų ar žmogaus išmatomis, kuriose yra balantidijų;
• gerdamas užterštą vandenį ar juo plaudamas vaisius, daržoves, uogas. Mechaniškai balantidijas ant maisto produktų, į vandenį gali pernešti musės, tarakonai bei kiti vabzdžiai;
• nesilaikydamas asmeninės higienos, per nešvarias rankas ar užterštus daiktus (lėkštes, puodelius ir kt.);
• slaugydamas sergantį balantidiaze ligonį;
• prižiūrėdamas kiaules ar kitus gyvūnus, užsikrėtusius balantidijomis.

  
Kas dažniausiai serga?
 
Užsikrėsti gali bet kuris žmogus, tačiau dažniau serga:

• kaimo ir priemiesčio gyventojai;
• seni, nusilpę, blogos mitybos žmonės;
• asmenys, auginantys bei prižiūrintys kiaules bei kitus gyvūnus;  
• asmenys, gaunantys imunosupresinius vaistus (onkologiniai, AIDS ligoniai ir  kt.).

Kas vyksta kai balantidijos patenka į žarnyną?

Balantidijų cistoms patekus į virškinamąjį traktą, iš jų išsilaisvina balantidijų trofozoitai, kurie apsigyvena storosios žarnos spindyje. Trofozoitai gali gyventi žmogaus žarnyne nesukeldami jokių ligos simptomų, tačiau pasikeitus žarnų mikroflorai ar sutrikus žarnų funkcijai, balantidijos pradeda išskirti fermentus, kurie ištirpdo žarnų gleivinę, pogleivį ir net raumenų sluoksnį. Vystosi pavienės ar daugybinės opos, kurios gali būti vos pastebimos ar 3–4 cm dydžio, dažniausiai su nelygiais, pagraužtais kraštais. Kartais pažeista žarna prakiūra, vystosi pilvaplėvės uždegimas (peritonitas).

Kada ir kokie atsiranda ligos simptomai?

Ligos simptomai dažniausiai pasirodo 5–15 dieną po užsikrėtimo. Liga gali pasireikšti ūmia, lėtine ir besimptome forma. Dažniausiai pasitaikanti yra besimptomė ligos forma, kai nėra jokių ligos simptomų ir ligonis jaučiasi sveikas. 
Dažniausi ligos simptomai yra pilvo, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Išmatos skystos, turinčios nemalonų puvėsio kvapą, kartais su gleivių ir kraujo priemaišomis. Liežuvis padengtas baltomis apnašomis, pilvas kiek išpūstas. Sumažėja ligonio apetitas, krenta svoris, kartais pakyla temperatūra.
Kartais ligonio būklė savaime pagerėja, liga pereina į ramybės (remisijos) stadiją, bet po kurio laiko vėl pasikartoja. Paūmėjimas trunka 7–20 dienų, remisija daugiau kaip 3–6 mėn. Ligai paūmėjus ligonis viduriuoja, jaučia nestiprų pilvo skausmą. Tokia lėtinė ligos forma su paūmėjimais ir remisijomis gali trukti 2–3 metus. Ligonis praranda apetitą, liesėja, jaučia bendrą silpnumą, atsiranda kojų tinimas. 

• Ar ši liga sunki ar gali vystytis komplikacijų?

Dažniausiai komplikacijos vystosi ligoniams, kurie negauna reikiamo gydymo. Pavojingiausia komplikacija yra žarnų prakiurimas (perforacija) ir prasidėjęs peritonitas (pilvaplėvės uždegimas). Dažna balantidiazės komplikacija yra perikolitas, kai į gilias opas pakliuvusios bakterijos sukelia uždegimą, antrinę infekciją dėl ko gali deformuotis žarnos siena ar susiaurėti jos spindis. Pasitaiko ir balantidinis apendicitas. Nusilpusiems ligoniams gali vystytis plaučių, inkstų uždegimas, mažakraujystė.

• Kaip liga nustatoma?

Diagnozė patvirtinama išmatose radus Balantidium coli cistų ar vegetacinių formų (trofozoitų). Kad tyrimas būtų tikslus, labai svarbu yra išmatas tinkamai paimti ir greitai ištirti. Išmatos negali būti užterštos šlapimu, vandeniu ar kita iš išorės galinčia patekti medžiaga. Jos renkamos į plastikinį vienkartinį indelį. Imama iš vienos porcijos kelių vietų. Tyrimui reikalingas išmatų kiekis yra graikinio riešuto dydžio. Mėginys tyrimams  turi būti paimtas prieš vaistų vartojimą arba praėjus 5–10 dienų po vaistų vartojimo. Balantidijos su išmatomis išsiskiria periodiškai, todėl rekomenduojama išmatas tirti kelis kartus su kelių dienų pertraukomis.

• Ar liga išgydoma?

Taip. Atsižvelgiant į balantidiazės formą skiriamas gydymas. Gydymo taktika bei trukmė priklauso nuo ligos sunkumo. Gydomi ir asmenys, neturintys ligos simptomų, bet su išmatomis išskiriantys balantidijų. Asmenys, persirgę balantidiaze, mediciniškai stebimi 1–2 metus. Jei per šį laikotarpį nepasireiškia jokių ligos simptomų, stebėjimas nutraukiamas.

• Kaip galima apsisaugoti nuo balantidiazės?

Norint išvengti užsikrėtimo svarbu laikytis asmeninės higienos, nevartosi vandens, maisto, kuris gali būti užterštas, vengti kontakto su ligoniais, gyvūnais  bei užteršta aplinka.
 

Asmeninė higiena

Rankas plauti pasinaudojus tualetu, prieš valgį ar maisto ruošimą, grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, turėjus sąlytį su viduriuojančiu ligoniu, po sauskelnių keitimo ar nuprausus vaiką po tualeto, turėjus kontaktą su gyvūnais. 
Rankų higiena – efektyvi tik tuomet, kai rankos plaunamos teisingai, todėl rankas reikia plauti, su muilu po tekančiu vandeniu, netrumpiau 20 sekundžių. Rankas trinti viena į kitą, kol susidarys putos. Neužmiršti išorinės plaštakų dalies, tarpupirščių ir panagių. Nuskalauti švariu tekančiu vandeniu ir nusausinti (popieriniu ar oro rankšluosčiu).
Vengti tiesioginio kontakto su gyvūnų išmatomis, darbe naudoti pirštines, specialius tik šiam darbui skirtus drabužius.
 
Saugus maistas ir vanduo
Valgyti tik nuplautus vaisius, uogas, daržoves. Daržoves, vaisius ir uogas reikia laikyti sausai, nes cistos yra jautrios išdžiūvimui.
Daržovių, vaisių ir uogų, kurie bus naudojami maistui žali negalima auginti daržuose, kurie tręšiami žmonių išmatomis.
Daržovės naudojamos termiškai apruoštos ir yra visiškai nukenksminamos ruošimo procese. Tačiau apruoštoms daržovėms reikia naudoti atskirus indus, įrankius arba naudojamus įrankius, indus ir kitus paviršius kruopščiai nuplauti ir nuvalyti, siekiant išvengti pakartotino užteršimo.
Saugoti geriamąjį vandenį, maisto produktus ir aplinką nuo užteršimo žmonių ir gyvulių išmatomis.
Negerti ir nevartoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti atvirų telkinių vandens (ežerų, upių, tvenkinių ir kt.), kuris gali būti užterštas jo tinkamai neapdorojus. Portatyviniai filtrai yra efektyvi vandens valymo priemonė, tačiau geriausia nukenksminimo priemonė – vandens virinimas. Virintą vandenį reikia saugoti nuo pakartotinio užteršimo per nešvarius indus (puodelius, butelius).
Vasarą iškylaujant lauke nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, kurie apsaugo nuo dulkių, musių, tarakonų ir kitų vabzdžių, kurie gali pernešti pirmuonių cistas ant maisto.
Maudantis ežeruose, upėse, baseinuose stengtis, kad į burną nepatektų vandens, kuris gali būti užterštas.
 
Kaip elgti, kad sergantysis nesukeltų rizikos užsikrėsti kitiems asmenims? 
Nelankyti baseinų dvi savaites po ligos, nes ligonis ir neturėdamas ligos simptomų dar kurį laiką su išmatomis išskiria sukėlėjų.
Užsikrėtę asmenys, kuriems pasireiškia ligos simptomai yra nušalinami nuo darbo, susijusio su maisto gamyba, ligonių tiesioginiu slaugymu, vaikų priežiūra. Šių profesijų žmonėms į darbą leidžiama grįžti tik visiškai pasveikus ir neturint jokių ligos simptomų.
Neleisti viduriuojančių vaikų į vaikų ugdymo įstaigas. Vaikai gali grįžti į ugdymo įstaigas baigę visą gydymo kursą ir neturintys jokių ligos simptomų.
 
Kaip elgtis kelionės metu, norint išvengti užsikrėtimo balantidiaze?
Keliaujant į tropines ir subtropines šalis patartina gerti tik virintą vandenį, vengti ledo bei gėrimų, pagamintų iš vandens, kuris gali būti nepakankamai saugus.
Jeigu geriamojo vandens saugumas kelia abejonių (pvz., dėl prastų sanitarinių sąlygų ar vandens valymo sistemos trūkumų) vandenį galima nukenksminti, jį pavirinant nors 1 minutę arba naudojant vandens filtrus, skirtus vandens apvalymui nuo parazitinių pirmuonių.  
Saugiausia naudoti: vandenį buteliuose, kuris yra prisotintas anglies rūgšties dvideginiu (gazuotas), karštą kavą ar arbatą, pramoniniu būdu paruoštus vaisių gėrimus skardinėse ar buteliuose,  pavirintą nors 1 minutę vandenį, pasterizuotus gėrimus.
Gėrimai, kurie gali būti nesaugūs: vaisių gėrimai, pagaminti iš užšaldyto koncentrato ir vandens iš čiaupo, šalta arbata ar šalta kava, sultys, pagamintos iš šviežių vaisių.
Valgyti tik gerai išvirtą ar iškeptą maistą, kruopščiai nuvalytas, nuplautas daržoves, vaisius, uogas. Nuplautas daržoves ar vaisius saugoti nuo pakartotino užteršimo. Vengti žalių vaisių ar salotų, kuriuos sudėtinga nuvalyti ar nuplauti.

Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

PIRMUONIŲ SUKELTŲ ŽARNYNO LIGŲ 
(AMEBIAZĖS, GIARDIAZĖS (LAMBLIAZĖS),
BALANTIDIAZĖS, KRIPTOSPORIDIAZĖS)
EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA, KLINIKA, 
DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS
 

Beždžionių raupai – tai liga, kurią sukelia beždžionių raupų virusas. Beždžionių raupai paplitę Centrinėje ir Vakarų Afrikoje, o kartais nustatoma ir kitose šalyse. Beždžionių raupais liga vadinama todėl, kad pirmą kartą ji buvo nustatyta beždžionėms. Šiuo metu daugelyje PSO Europos regiono valstybių ir kituose regionuose, kur paprastai atvejų nebuvo, registruojamas ligos protrūkis.
 
Ligos paplitimas
 
Beždžionių raupų virusas pirmą kartą nustatytas 1958 m. Kopenhagoje tiriant beždžiones. Pirmasis žmonių beždžionių raupų atvejis buvo nustatytas 1970 m. Demokratinėje Kongo Respublikoje. Ši liga paplitusi Centrinės ir Vakarų Afrikos atogrąžų miškuose, kur vietos gyventojai dažnai kontaktuoja su užsikrėtusiais gyvūnais. 2014–2017 m. sporadiniai beždžionių raupų atvejai užregistruoti Centrinės Afrikos Respublikoje, Kongo Respublikoje, Liberijoje, Siera Leonėje. 2017–2018 m. didelis beždžionių raupų protrūkis užregistruotas Nigerijoje. 2003 m. beždžionių raupų susirgimo atvejai buvo užregistruoti JAV, įvežus infekuotų gyvūnų ir po artimo kontakto su naminiais žinduoliais, daugiausia graužikais.

Užsikrėtimo būdai
 
Beždžionių raupais užsikrečiama įkandus gyvūnui, tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto gyvūno krauju, kūno skysčiais arba per odos/gleivinių pažeidimus. Beždžionių raupų viruso nešiotojais ir platintojais gali būti įvairūs gyvūnai – Gambijos žiurkės (Cricetomys gambianus), voverės, dryžuotosios pelės, miegapelės, primatai.

Žmogus nuo žmogaus užsikrečia retai. Užsikrėsti galima tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto žmogaus kūno skysčiais, odos pažeidimais, taip pat per virusu užkrėstą aplinką, pavyzdžiui, patalynę, rūbus. Galimas užsikrėtimas raupais ir nuo sergančio žmogaus, tačiau tik ilgo sąlyčio metu, kvėpuojant veidas į veidą, t.y. per kvėpavimo takų lašelius. Taip pat literatūroje aprašytas plitimas per lytinius santykius. Dabartinio (2022 m.) protrūkio metu tarp VSV diagnozuotų beždžionių raupų susirgimo atvejų  vyravimas ir kai kuriais atvejais atsiradusių pažeidimų pobūdis parodė, kad viruso perdavimas įvyko lytinių santykių metu.

Yra užregistruotas užsikrėtimo atvejis iš motinos vaisiui nėštumo metu.

Simptomai

Ligos simptomai  gali būti lengvi ir sunkūs. Beždžionių raupams būdinga:

• veido, plaštakų, pėdų, akių, burnos ir (arba) lytinių organų ir tarpvietės  bėrimas su pūslelėmis (dabartinio protrūkio metu dažniausiai pasitaiko lytinių organų ir tarpvietės bėrimų);
• karščiavimas;
• padidėję limfmazgiai;
• galvos skausmas;
• raumenų skausmai;
• energijos stoka.

Maži vaikai, nėščios moterys ir asmenys, kurių imuninė sistema nusilpusi, turi didesnę riziką susirgti sunkesne ligos forma.

 
Diagnostika ir gydymo principai                                                                                                                                                                                                                                                               
Liga diagnozuojama atliekant virusologinius, molekulinius ir kitus tyrimus. Labai svarbi epidemiologinė anamnezė (pvz., kelionės po endeminius regionus).Gydymas simptominis (slopinamas niežėjimas, mažinama temperatūra, skiriami antivirusiniai vaistai).
  
Profilaktika
 

 

Daugiau informacijos apie beždžionių raupus rasite čia. 

Blastocistozė yra pirmuonių Blastocystis sp. sukelta infekcija.

Sukėlėjas 
Blastocistos mažai specifinės šeimininkų atžvilgiu. Žinomos kelios blastocistų rūšys, kurios parazituoja žmogaus, naminių ir laukinių gyvūnų, paukščių, roplių, varliagyvių, žuvų ir tarakonų organizmuose. Daug metų mokslininkai teigė, kad vienos blastocistų rūšys infekuoja žmones, kitos – gyvūnus. Blastocistos, rastos žmonių organizmuose, buvo pavadintos – Blastocystis hominis, rastos žiurkių organizmuose – Blastocystis ratti. Molekulinė sukėlėjų analizė parodė, kad net devynios blastocistų rūšys gali užkrėsti žmones, todėl 2007 m. buvo pasiūlyta nenaudoti termino Blastocystis hominis, o blastocistas, rastas žmogaus ar gyvūno organizme, vadinti Blastocystis sp.
Blastocistos yra anaerobiniai pirmuonys, kurie dažnai randami žmogaus virškinimo trakte. Vis dar vyksta diskusijos, ar tai yra patogeniniai pirmuonys, galintys sukelti virškinimo trakto pažeidimus, ar – dalis normalios žmogaus žarnyno mikrofloros, nes blastocistos randamos ir sveikų žmonių, ir asmenų, turinčių virškinimo trakto sutrikimų, išmatose. Vieni mokslininkai teigia, kad šis parazitas gali sukelti infekciją, kiti - kad gali sukelti infekciją tik tuomet, kai kartu yra ir kitų sukėlėjų.
Blastocistos gali būti keturių skirtingų stadijų: vakuolinė, granuliacinė, ameboidinė ir cistinė stadija.
 
Paplitimas
Šis parazitas paplitęs visame pasaulyje. Daugiausiai infekuotų žmonių randama vietovėse, kur blogos gyvenimo sąlygos, prasta asmens higiena, vartojamas užterštas vanduo ar maistas. Daugiau užsikrėtusių žmonių randama dienos priežiūros centruose, pas asmenis, kurių veikla susijusi su naminiais ar laukiniais gyvūnais. Blastocitų paplitimas siekia apie 5–10 proc. išsivysčiusiose šalyse ir apie 50 proc. besivystančiose šalyse.

Infekcijos šaltinis ir užsikrėtimo kelias
Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę gyvūnai, žmonės, kurie su išmatomis išskiria cistas ir užteršia aplinką (paveikslėlyje - a). Žmogus užsikrečia, kai cistos per užterštą vandenį, maistą, rankas patenka per burną į žarnyną (b). Cistai patekus į žarnyną, ji virsta vakuole - kita parazito forma (c, c1). Iš vakuolės gali susidaryti granuliacinė parazito forma (c2) ar ameboidinė forma (c3) arba atvirkščiai, gali vėl virsti vakuole (c1). Parazitas dauginasi, vakuolei pasidalinus pusiau (c4). Žarnų viduje vakuolės virsta cistomis, kurios su išmatomis pasišalina į aplinką.
 
 
Ligos požymiai
Dauguma žmonių, kurių išmatose randama blastocistų, neturi jokių ligos simptomų. Tačiau kai kurios blastocistų rūšys gali sukelti tam tikrus viršinimo trakto pažeidimo simptomus: gali varginti viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, pilvo skausmai, išangės niežulys, svorio kritimas, dujų kaupimasis. Atlikti tyrimai parodė, kad, esant blastocistozei, dažnai stebimas dirgliosios žarnos sindromas.

Diagnostika
Blastocistos nustatomos tiriant išmatas. Suradus blastocistų išmatose, reikia labai atsargiai vertinti gautus duomenis. Pirmiausia reikia ieškoti kitos priežasties, kuri galėjo sukelti ligos simptomus.
 
Gydymas
Infekcija paprastai praeina savaime. Žmogaus žarnyne blastocistos gali išbūti savaites, mėnesius ar metus. Jeigu negalavimai ilgai vargina ligonį ir nerandamas kitas patogenas, galintis sukelti virškinimo trakto pažeidimo simptomus, gydytojas gali skirti gydymą.

Profilaktika
• Asmens higiena: plauti rankas muilu ir šiltu vandeniu pasinaudojus tualetu, keičiant sauskelnes, prieš valgant ar ruošiant maistą.
• Vartoti tik švarų vandenį bei šviežią maistą.
• Vaisius, uogas, daržoves prieš valgant atidžiai nuplauti švariu vandeniu.
• Keliaujant į šalis, kur vandens tiekimas gali būti nesaugus, gėrimui vartoti tik virintą vandenį bei termiškai apdorotą maistą. Daržoves, vaisius, uogas, indus plauti virintu vandeniu. Išpilstyti arba konservuoti gazuoti gėrimai, pasterizuoti vaisių gėrimai, karšta kava ir arbata yra saugūs gėrimai.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Žmonių botulizmas yra reta, bet sunki liga, sukeliama bakterijų Clostridium botulinum gaminamo nuodo, kurios metu pakenkiama nervų sistema. Dažniausiai užsikrečiama toksinui patekus į žmogaus organizmą su maistu. Yra žinomi 7 toksino tipai, keturi iš jų (A, B, E ir rečiau F) gali būti žmonių maisto toksinės infekcijos priežastis. Tačiau minėtas toksinas gali gamintis ir tada, kai C. botulinum bakterijos patenka į žaizdą (žaizdos forma). Naujagimių botulizmas gali išsivystyti tada, kai bakterijų sporos, patekusios į naujagimio žarnyną, gamina toksiną. Visos botulizmo ligos formos yra labai pavojingos, todėl būtina medicinos pagalba.

 
Ligos sukėlėjas ir jo savybės
 Clostridium botulinum bakterijas gamtoje platina įvairūs gyvūnai. Šios bakterijos geriausiai dauginasi aplinkoje, kur nėra deguonies arba jo kiekis labai mažas. Dėl to jos vadinamos anaerobais (nemėgstančios deguonies). Patekusios į nepalankias joms sąlygas, bakterijos virsta sporomis. Sporų randama dirvožemyje, jomis gali būti užterštos daržovės, grybai, netgi medus. Į mėsą bakterijų sporos paprastai patenka iš gyvulių žarnų dorojant skerdieną. Sporos labai atsparios aukštos temperatūros poveikiui. Virinimo temperatūrą (1000 C) jos gali išlaikyti 5 valandas. Maiste, kuris laikomas 15-20 laipsnių temperatūroje, kai neprieina oras, nepakankama druskos, cukraus ar rūgšties koncentracija, bakterijos pradeda daugintis ir gaminti labai stiprų nuodą. Toksinas jautrus karščiui, kaitinant suyra per 10 minučių, virinant - per kelias minutes.
 
Kaip užsikrečiama botulizmu?
Nors sporos plačiai paplitusios aplinkoje ir jomis gali būti užteršti įvairūs maisto produktai, žmonės šia liga suserga retai, nes apsinuodijama toksinu, kurį tik atitinkamose sąlygose gamina besidauginančios bakterijos.
Maistas, kuriuo apsinuodijama, gali būti labai įvairus: nepakankamai parūgštinti daržovių, grybų taip pat mėsos bei žuvies konservai, sūdyti ar rūkyti mėsos bei žuvies gaminiai. Clostridium botulinum bakterijos maiste nesidaugina ir negamina toksino, kai marinatas pakankamai rūgštus (pH yra mažesnė nei 4). Dažniausiai apsinuodijama nuo namuose netinkamai paruoštų bei laikomų mėsos, grybų konservų, vytintų ar rūkytų mėsos gaminių. Daugiausiai apsinuodijimų būna žiemos ir pavasario mėnesiais, kadangi rudenį konservuotuose produktuose ir išlaikytuose iki pavasario būna pasigaminęs pakankamas toksino kiekis. Užkrėsti toksinu maisto produktai išvaizda, kvapu ir skoniu dažnai nesiskiria nuo gerų. Kartais dėl susikaupusių dujų gali būti išpūsti konservų dangteliai (bombažas).
Rizika užsikrėsti botulizmu yra laboratorijose, įkvepiant toksino aerozolio garų. Tokiu atveju ligos klinikiniai simptomai gali būti tokie patys, kaip ir apsinuodijus maistu, tik inkubacinis periodas ilgesnis.
Naujagimių botulizmas yra labai retas. Užsikrečiama, kai bakterijų sporos patenka į naujagimio žarnyną, kur virsta bakterijomis ir joms dauginantis pasigamina toksinas. Vyresni nei 6 mėnesių amžiaus kūdikiai ir vaikai bei suaugę asmenys paprastai tokiu būdu botulizmu neužsikrečia. Kūdikių botulizmui būdingi šie simptomai: vidurių užkietėjimas, apetito stoka, silpnumas, pasikeitęs verkimas, galvos nelaikymas.
Kai bakterijų sporos patenka į gilias kūno žaizdas, gali išsivystyti žaizdos formos botulizmas.
Žmogus nuo žmogaus šia infekcine liga neužsikrečia.
 
Ligos simptomai ir eiga
Pirmieji ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po 12-36 val. suvalgius maisto, kuriame pasigaminęs botulotoksinas. Slaptasis ligos periodas gali tęstis nuo 2 valandų iki 8 dienų. Kuo trumpesnis šis laikotarpis, tuo sunkesnė ligos eiga bei didesnis mirštamumas. Apsinuodijus, pirmiausia ligonis skundžiasi silpnumu, galvos svaigimu. Paprastai po to sutrinka regėjimas (dvejinimasis akyse, matymas lyg pro rūką), atsiranda burnos džiūvimas, rijimo ar kalbos sutrikimai. Šie sutrikimai gali būti lydimi vėmimo, pilvo pūtimo, vidurių užkietėjimo arba viduriavimo. Kūno temperatūra gali būti normali. Ligai progresuojant, atsiranda sprando, rankų vėliau kvėpavimo ir viso kūno raumenų silpnumas. Išsivysčius kvėpavimo raumenų paralyžiui, gali sutrikti kvėpavimas. Nesuteikus pagalbos, ligonis gali mirti.

Panašūs simptomai paprastai pasireiškia visiems valgiusiems tą patį maistą.

Kaip išvengti botulizmo?
Kad išvengti šios maisto toksinės infekcijos, būtina žinoti ir prisiminti šias pagrindines taisykles:
1. Neužteršti maisto bakterijų sporomis
2. Nesudaryti sąlygų bakterijoms maiste daugintis
3. Sunaikinti maiste pasigaminusį toksiną
 
Todėl pateikiame keletą patarimų:

• Kruopščiai nuvalykite ir išplaukite po tekančiu vandeniu konservavimui ruošiamas daržoves, grybus, mėsą.
• Skerdžiant gyvulius stenkitės nepažeisti žarnų, kad išvengti mėsos užteršimo.
• Kruopščiai išvalykite ir išplaukite gyvulių žarnas, naudojamas dešroms, skilandžiams gaminti.
• Konservavimui naudokite pakankamai daug rūgšties, druskos ar cukraus.
• Paruoštus konservus, rūkytus, vytinamus mėsos gaminius laikykite ne aukštesnėje kaip +10 laipsnių temperatūroje.
• Neuždarykite aklinai grybų konservų, geriau juos laikykite aprištus medvilnine skepetaite ar popieriumi.
• Prieš vartojimą bet kokius namuose gamintus konservus patartina pakaitinti 10 minučių, net jei neišpūstas dangtelis.
• Nevalgykite konservų, kurių dangtelis išsipūtęs. Toksinui neutralizuoti tokius konservus ir stiklainį reikia pavirinti 10 minučių ir tik po to išmesti.
• Nevalgykite mėsos ar dešrų, jei viduje pakitusi spalva, įtartinas skonis ar kvapas.
• Atsiradus pirmiems apsinuodijimo požymiams, kuo skubiau kreipkitės pas gydytoją.  

Parengė
Epidemiologinės priežiūros skyrius

BOTULIZMO PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS METODINĖS REKOMENDACIJOS

Brilio liga kitaip dar vadinama Epideminė šiltinė  – ūmi infekcinė liga, pasireiškianti epideminės šiltinės recidyvu. Ji pasireiškia praėjus daug metų po pirminio susirgimo. Ligos sukėlėjas visą tą periodą gali išsilaikyti sirgusiojo organizme (limfiniuose mazguose), nesukeldamas klinikinių simptomų. Ligos recidyvas pasireiškia susilpnėjus imuninei sistemai.

Sukėlėjas
Šiltinę sukelia vienaląsčiai mikroorganizmai riketsijos (Rickettsia prowazekii). Liga pavadinta JAV gydytojo Nathano Edwino Brillio (1860–1925) vardu.

Kaip epideminė šiltinė plinta?
Vienintelis infekcijos šaltinis yra ligonis. Žmogus, prieš daug metų persirgęs epidemine šiltine, gali tapti infekcijos šaltiniu, jei aplinkoje yra utėlių. Užkratą perduoda drabužinė utėlė Pediculus vestimenti. Ji, prisisiurbusi ligonio kraujo, užsikrečia riketsijomis, kurios patekusios į žarnų epitelį jame dauginasi. Po 5-7 dienų, kai epitelinės ląstelės suirsta ir iš jų riketsijos patenka į žarnyno spindį, utėlė gali užkrėsti žmogų. Utėlė, prisigėrusi žmogaus kraujo, išsituština ir savo išmatomis užkrečia įkandimo vietą. Be to, žmogus kasydamasis gali riketsijas įterpti į odos įdrėskimus. Užsikrėtusi utėlė visą laiką yra pavojinga.

Utėlėms veistis geresnės sąlygos yra žiemą, kai nešiojama daugiau drabužių.

Epidemine šiltine kartais užsikrečiama per orą, kai riketsijų yra dulkėse.

Ligos požymiai
Inkubacinis periodas – 1-2 savaites, dažniausiai 12 dienų. Liga dažniausiai prasideda ūmiai, krečia šaltis, stiprėja galvos skausmas, greitai kyla temperatūra, jau 2-3 ligos dieną ji siekia 39-40°C ir laikosi 8-11 dienų. Ligonio išvaizdai būdinga: paburkęs veidas, paraudę skruostai, išryškėjusios junginės kraujagyslės, paraudusios, blizgančios akys, nemiga. 5-7 ligos dieną atsiranda bėrimas. Bėrimas pradžioje būna neryškus, smulkus, rozeolinis, tačiau greitai atsiranda pailgos formos pavienių, taškinių kraujosruvų, vadinamų petehijomis, kurių dydis varijuoja nuo aguonos iki lęšio grūdo. Jos neiškilusios virš odos ir paspaudus neišnyksta, primena blusų sukandžiojimus.

30 proc. ligonių padidėja kepenys ir blužnis, 6-8 proc. ligonių išsivysto venų trombozė, o vėliau plaučių arterijų tromboembolija.

Esant sunkiai ligos eigai, gali susilaikyti šlapimas ir pasireikšti nevalingas šlapinimasis, sutrikti kalba, rijimas ir net kvėpavimas.

Profilaktika
Ankstyva diagnostika, ligonio hospitalizacija.

Visi bendravusieji su ligoniu turi būti išmaudomi. Jų skalbiniai, patalynė – virinami, lyginami, siekiant sunaikinti utėles. Jei yra galvinių utėlių, jos taip pat turi būti naikinamos.

Parengė
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyrius

Bruceliozė – tai zoonozė, laukiniams ir naminiams gyvuliams pasireiškianti vislumo sutrikimu, o žmonėms – ilgalaikiu, banguojančiu karščiavimu, nervų sistemos, judėjimo organų pakitimais ir kt. Liga tarp žmonių ir gyvulių paplitusi Viduržemio jūros baseine (Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Turkijoje, Šiaurės Afrikoje), Meksikoje, Centrinėje ir Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje.

Sukėlėjas
Ligą sukelia Brucella genties bakterijos. Gyvūnams susirgimus sukelia Įvairios Brucella rūšys:
B. melitensis – ožkoms, avims, kupranugariams;
B. abortus – galvijams, kupranugariams;
B. suis – kiaulėms;
B. canis – šunims;
B. ovis – ožkoms, avims;
Yra išskirta brucelių ir iš jūrinių žinduolių.
Žmonėms bruceliozę sukelia Brucella abortus, B. melitensis, B. suis.
Brucelės – gramneigiamos kokobakterijos, labai atsparios aplinkos veiksniams. Jos ilgai laikosi žemoje temperatūroje, lede, sniege, tačiau yra jautrios aukštai temperatūrai. Esant 60°C žūva per 30 min, verdant – per kelias sekundes.

Kaip užsikrečiama?
Žmonės brucelioze užsikrečia:
• vartodami nepasterizuotą pieną ir jo produktus užterštus brucelėmis;
• įkvėpdami bruceliozės sukėlėjų (labiau būdinga laboratorijų, skerdyklų darbuotojams);
• ligos sukėlėjams patekus į organizmą per pažeistą odą ar gleivines, tiesioginio sąlyčio su infekuotų gyvulių audiniais, šlapimu metu (rizikos grupės: veterinarai, skerdyklų darbuotojai, medžiotojai ir kt.).
Žmogus nuo žmogaus užsikrėsti gali tik išskirtinai retais atvejais (maitinančios motinos gali perduoti sukėlėją kūdikiui, užregistruotas lytiniu keliu perduotos bruceliozės atvejis).

Simptomai
Vidutiniškai inkubacinis ligos periodas trunka 5 - 30 dienų, bet gali būti ir 6 mėnesiai. Bruceliozei būdingas ilgalaikis, banguojantis karščiavimas, prakaitavimas, svorio kritimas, letargija, anoreksija, sąnarių skausmai, gali padidėti kepenys, blužnis, limfmazgiai. Netinkamai gydant asmenims gali išsivystyti lėtinė bruceliozė, pasižyminti klinikinių formų įvairumu. Susiformuoja lėtiniai infekcijos židiniai įvairiuose organuose, pažeidžiami sąnariai, nervai, lytiniai ir vidaus organai. Mirštamumą, kuris sudaro apie 2 proc., dažniausiai sąlygoja endokarditas.

Profilaktika
• Pasterizuoto pieno ir jo produktų vartojimas;
• Veterinarinės - sanitarinės priemonės (gyvulių skiepijimas, infekuotų gyvulių bandų skerdimas ir kt.);
• Asmenų, keliaujančių į endeminius bruceliozės kraštus, informavimas apie bruceliozę.