Afrikinė tripanosomozė yra gyvūnų ir žmonių infekcinė liga, kurią sukelia parazitiniai kraujo pirmuonys Trypanosoma brucei gambiense ir Trypanosoma brucei rhodesiense. Šiuos sukėlėjus nuo vieno šeimininko kitam perneša musės cėcė, užsikrėtusios šiais parazitais.

Sukėlėjai
Žinomi du žmonių Afrikinės tripanosomozės sukėlėjai:
Sukėlėjas T. b. gambiense sutinkamas Vakarų ir Centrinėje Afrikoje. Apie 95 proc. visų miego ligos atvejų yra sukeliami šio sukėlėjo. Šių pirmuonių sukeliama liga neturi ūmios pradžios. Ligos simptomai išryškėja praėjus keliems mėnesiams ar net metams po užsikrėtimo, kai parazitai patenka į centrinę nervų sistemą. Šie sukėlėjai dažniausiai perduodami nuo žmogaus žmogui. Žmogus yra pagrindinis T.b.gambiense sukėlėjų šeimininkas. Paprastai žmogus šiais parazitais užsikrečia būdamas netoli vandens telkinių (upių, ežerų ir kt.).
T. b. rhodesiense sukėlėjas sutinkamas Rytų ir Pietų Afrikoje. Musės cėcė šiuos sukėlėjus gali pernešti nuo žmogaus gyvūnui ar nuo gyvūno žmogui. Žmogus yra atsitiktinis T. b. rhodesiense sukėlėjo šeimininkas. Rytų ir Pietų Afrikoje triponosomoze užsikrečiama savanose ir neseniai iškirstų tropinių miškų vietose. Šio sukėlėjo sukeliama liga aptinkama 5 proc. visų užregistruojamų miegligės atvejų. Šie pirmuonys sukelia ūmią infekciją, kurios pirmi požymiai ir simptomai atsiranda po kelių savaičių ar mėnesių po užsikrėtimo. Liga vystosi labai greitai ir greitai pažeidžia centrinę nervų sistemą.
Gyvūnai gali būti šių parazitų nešiotojai, todėl naminiai ir laukiniai gyvūnai yra svarbus sukėlėjo rezervuaras (infekcijos šaltinis).

Pernešėjai
Musė cėcė (lot. Glossina) priklauso dvisparnių būriui Glossinidae šeimai. Kūno ilgis 9–14 mm. Panaši į naminę musę, tačiau skiriasi ilgu straubliuku bei kitaip sudėtais sparneliais (ilsėdamasi musė cėcė sudeda sparnelius vieną ant kito). Krūtinėlė rausvai pilka, pilvelis iš viršaus geltonas, iš apačios pilkas. Gyvena drėgnuose miškuose, upių, ežerų pakrantėse, miškingose savanose. Žinoma 21 musės cėcė rūšis, dauguma jų perneša pirmuonis tripanosomas, sukeliančias miegligę.
Šios musės paplitusios Vidurio Afrikoje, tarp Sacharos ir Kalahario dykumų, todėl ir miego liga išplitusi šiuose rajonuose. Atsiradus ir vystantis greitam ir dažnam tarptautiniam transportavimui, atsiranda rizika kad šie pernešėjai išplis.
Musė cėcė yra kraujasiurbis vabzdys. Minta stambių žinduolių, taip pat žmogaus krauju. Įgėlimas gan skausmingas. Įvairios Glossina spp rūšys maitinasi skirtingų žinduolių krauju. Rūšys,mintančios žmogaus krauju, ir platina šią ligą. Krauju minta patelės ir patinai, todėl abu šie kraujasiurbiai gali platinti šios ligos sukėlėjus.

Paplitimas
Afrikinė tripanosomozė išplitusi Afrikoje, kur yra paplitusios musės cėcė. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis ši liga yra endeminė (vietinė) 36 Afrikos šalyse (Angoloje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Ugandoje, Sudane, Kamerūne, Dramblio Kaulo krante, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Gvinėjoje, Kenijoje, Malyje, Nigerijoje, Zimbabvėje ir kt.). Afrikoje 60 mln. žmonių gyvena rizikos zonose, t.y. zonose, kuriose gali užsikrėsti Afrikine tripanosomoze. Per praėjusį šimtmetį buvo užregistruoti trys dideli šios ligos protrūkiai: 1896–1906 m. Ugandoje ir Kongo upės baseine, 1920 m. keliose Afrikos šalyse, paskutinis protrūkis - 1970 m.
Dėka PSO pastangų, šalių bendradarbiavimo, vykdomų nacionalinių programų kovojant su šia liga, 1990 m. afrikinės triponosomozės atvejų skaičiaus augimas buvo sustabdytas. 1999 m. buvo užregistruota 45 tūkst. ligos atvejų. 2009 m. pirmą kartą per 50 metų užregistruota mažiau nei 10 tūkst. susirgimų.
Ši liga dažniau registruojama kaimo vietovėse, kur žmonės užsiima ūkio darbais, žuvininkyste, gyvulininkyste ir medžiokle.

Kaip užsikrečiama?
Žmogus yra užkrečiamas, kai musė cėcė įkanda žmogui ir su seilėmis perduoda ligos sukėlėją. Pati musė cėcė užsikrečia maitindamasi sergančio žmogaus ar gyvūno krauju. Tripanosomos su krauju patenka į musės žarnyną, vėliau - į musės seilių liaukas, kur vystosi toliau, kol tampa invazinėmis (užkrečiamomis).
Retai, tačiau galimi ir kiti užsikrėtimo keliai. Infekcija gali būti perduota transplacentiniu keliu, nes sukėlėjai gali patekti į placentą ir užkrėsti vaisių. Taip pat sukėlėjas į kraują gali patekti per užterštas krauju adatas ar kitus instrumentus.

Inkubacinis periodas
T.b.gambiense sukeltos infekcijos simptomai gali pasirodyti tik po kelių mėnesių po užsikrėtimo, tuo tarpu T.b. rhodesiense sukeltos infekcijos simptomai gali pasirodyti po 2–3 savaičių.

Klinika
Įkandimo vietoje sukėlėjui pradėjus daugintis, atsiranda vietinė uždegiminė reakcija, kuri pasireiškia perštinčia, skausminga opa (šankeriu), kuri po 5–7 dienų išnyksta, bei regioninių limfmazgių padidėjimu.
Vėliau sukėlėjui patekus į kraują ir limfinę sistemą, vystosi ankstyvoji ligos stadija. Atsiranda karščiavimas, galvos ir sąnarių skausmai, labai padidėja limfiniai mazgai. Jei ligonis negauna gydymo, liga progresuoja toliau, vystosi anemija, sutrinka širdies, inkstų, endokrininės sistemos darbas.
Vėlyvoji ligos stadija (meningoencefalitas – smegenų dangalų ir audinio uždegimas) vystosi, kai sukėlėjas patenka į centrinę nervų sistemą (CNS). Ligos sukėlėjai T.b. rhodesiense į CNS patenka po 3–6 sav., o T.b.gambiense - po kelerių metų. Šiai neurologinei ligos stadijai yra būdingi sąmonės aptemimas, koordinacijos sutrikimas, stiprūs galvos skausmai, kaklo rigidiškumas (sustingęs kaklas), atsiranda neramus miegas, depresija, vystosi elgesio sutrikimai, traukuliai, paralyžius. Ligoniui užeina nuovargio priepuoliai, keičiantys maniakinį aktyvumą. Sutrinka miego ir budrumo ciklai, dėl ko liga ir gavo miegligės pavadinimą. Pakitimai, atsiradę šioje stadijoje, jau yra negrįžtami. Neskyrus reikiamo gydymo, ligonį ištinka koma ir mirtis.

Profilaktika
Užsikrėtusių žmonių išaiškinimas ir gydymas laiku.
Apsauga nuo musės cėcė įkandimų.


Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

ĮVEŽTINĖS TROPINĖS PARAZITINĖS LIGOS

 ŽIV, žmogaus imunodeficito virusas, sukelia AIDS – įgytą (akvizitinį) imunodeficito sindromą, pasireiškiantį įvairiomis (oportunistinėmis) infekcijomis, navikais ir kitomis ligomis.
ŽIV patekęs į žmogaus organizmą naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), imuninėje sistemoje kontroliuojančius infekcijas. ŽIV infekcijai progresuojant imuninė sistema palaipsniui silpsta ir organizmas tampa nepajėgus apsiginti nuo infekcijų ar ligų. Limfocitai yra pagrindinės specifinio imuninio atsako ląstelės, nes jos vienintelės gali specifiškai atpažinti ir atskirti įvairias svetimas medžiagas, patenkančias į organizmą. Limfocitai lemia organizmo imuninio atsako įvairovę, specifiškumą, atmintį. Limfocitai nuolat cirkuliuoja kraujyje ir limfoje, migruoja į audinius ir limfinius organus. T-limfocitai (arba kitaip vadinama T-ląstelės) savo apvalkalėlyje turi receptorių (CD4), kurie atpažįsta į organizmą patekusius mikroorganizmus (pvz., žmogaus imunodeficito virusą). CD4 receptorius turintys limfocitai dar vadinami CD4 ląstelėmis ar T-helperiais. ŽIV užkrečia žmogaus CD4 ląsteles ir naudojasi jomis daugindamasis (kurdamas savo kopijas). ŽIV infekuoto žmogaus organizme CD4 ląstelės laipsniškai sunaikinamos. Kai šios ląstelės žūva, silpsta infekuoto žmogaus imuninė sistema ir padidėja rizika susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis ar tam tikromis vėžio rūšimis.

ŽIV infekcijos sukėlėjas
Žmogaus imunodeficito virusas priklauso retrovirusų grupei, vadinamai lentivirusais (lot. lenti – „lėtas“), nes jie vystosi lėtai. Paprastai prabėga ne vieneri metai, kol pasireiškia ŽIV infekcijos simptomai. ŽIV atakuoja žmogaus imuninę sistemą, t. y. sistemą, kurios paskirtis – apsaugoti žmogų nuo infekcijų. Mokslininkai nustatė du ŽIV tipus: ŽIV-1 ir ŽIV-2, kurie yra šiek tiek genetiškai skirtingi. Viruso tipas turi įtakos ŽIV ligos progresavimo greičiui, perdavimo tikimybei. Abu tipai plinta tais pačiais būdais ir abu sietini su tomis pačiomis oportunistinėmis infekcijomis bei AIDS. Pasaulyje dauguma žmonių yra užsikrėtę ŽIV-1 tipo virusu. ŽIV-2 paplitęs Vakarų Afrikoje ir plinta ne taip lengvai kaip ŽIV-1 bei lėčiau nei ŽIV-1 progresuoja į AIDS. Lietuvoje vyrauja ŽIV-1 tipas. Žmogus gali būti užsikrėtęs ir abiejų tipų virusais vienu metu.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis – ŽIV užsikrėtęs žmogus. Didžiausia ŽIV koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. ŽIV užsikrečiama tiesiogiai į kraują, per gleivines ar pažeistą odą patekus ŽIV užkrėstų organizmo skysčių. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŽIV koncentracija yra nedidelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus. Virusui imlūs visi žmonės. Specifinės imunoprofilaktikos priemonių nėra – vakcina dar tik kuriama.

ŽIV plitimo būdai

1. Lytinių santykių metu. ŽIV gali plisti per visų rūšių lytinius santykius: heteroseksualius ar homoseksualius, oralinius ir analinius, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs.
2. Per kraują (parenterinis): dalijantis užkrėstais švirkštais ar adatomis (pvz., vartojant narkotikus), perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais .
3. ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką (perinatalinis, vertikalus ŽIV perdavimo būdas) nėštumo, gimdymo metu arba žindant.

ŽIV neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, baseinu, indais ar per vabzdžių (pvz., uodų, erkių) įkandimus. ŽIV neperduodamas per kasdienius kontaktus, pvz., rankos paspaudimą sveikinantis ar apsikabinant.
ŽIV perdavimo rizika yra skirtinga ir priklauso nuo daugelio veiksnių. PLAČIAU apie ŽIV perdavimo riziką skaitykite čia

Kuo ŽIV skiriasi nuo AIDS?
ŽIV ir AIDS dažnai yra painiojami. ŽIV vadinamas virusas (ŽIV ligos sukėlėjas), kuris, patekęs į žmogaus organizmą, naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), imuninėje sistemoje atliekančius labai svarbų vaidmenį kontroliuojant (įspėjant ar stabdant) infekcijas. ŽIV sukelia ŽIV ligą, kuri turi stadijas.
AIDS - įgytas (akvizitinis) imuniteto nepakankamumo sindromas (angl. Acguired Immune Deficiency Syndrome) nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų. AIDS – tai paskutinė ŽIV ligos stadija.
 

ŽIV ligos stadijos:

    inkubacinis periodas - vidutiniškai trunka apie 3 savaites (kartais 3 - 6 mėnesius). Šiuo laikotarpiu laboratorinių tyrimų rezultatai neigiami.
    ūminės ŽIV infekcijos sindromas – simptomai, panašūs į gripo, pasireiškia maždaug 50 - 90 proc. ŽIV užsikrėtusių asmenų. Simptomai atsiranda praėjus 2 - 4 savaitėms po užsikrėtimo ir gali trukti 1 - 2 savaites. Dažniausi požymiai: karščiavimas, limfmazgių padidėjimas, makulopapulinis bėrimas, raumenų ar sąnarių skausmai, galvos skausmas, viduriavimas ir kiti (panašūs į gripo). Iš ūmios stadijos ŽIV infekcija progresuoja į besimptomę stadiją. (Kodas pagal TLK-10-AM B23.0)
    lėtinė besimptomė infekcija - nuolatinė išplitusi limfadenopatija (kodas pagal TLK-10-AM B23.8) arba besimptomis užkrėstumas žmogaus imunodeficito virusu (kodas pagal TLK-10-AM Z21). Ši stadija vidutiniškai trunka nuo 5 iki 8 metų po užsikrėtimo. Šios stadijos trukmė priklauso nuo konkretaus asmens imuninio reagavimo, bendros sveikatos būklės.
    simptominė ŽIV liga - intensyvėjant viruso dauginimuisi ir silpnėjant imunitetui, didėja ląstelinio imuniteto nepakankamumas, todėl pradeda reikštis ŽIV ligos požymiai. Simptominė ŽIV liga nustatoma labarotoriškai patvirtinus ŽIV infekciją ir diagnozavus vieną iš šių patologijų: bacilinę angiomatozę, kandidozę (burnos, makšties, recidyvuojančią), gimdos kaklelio dizplaziją arba gimdos kaklelio karcinomą in situ; viduriavimą 2 ir daugiau kartų per dieną arba karščiavimą 38,5°C ir daugiau, trunkančius 30 dienų ir ilgiau; liežuvio plaukuotąją leukoplakiją; Herpes zoster 2 ir daugiau epizodus, apimančius daugiau kaip 1 dermatomą; idiopatinę trombocitopeninę purpurą; listeriozę; uždegiminę mažojo dubens ligą; periferinę neuropatiją. (Kodai pagal TLK-10-AM B23.8, B24).
    įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas - AIDS - nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama  viena iš AIDS indikacinių ligų. ŽIV ligai progresuojant imuninė sistema palaipsniui silpsta ir žmogus tampa neapsaugotas nuo ligų ar infekcijų, nuo kurių sveika imuninė sistema gali apsiginti. Tuomet žmogus suserga AIDS – vėlyva ŽIV ligos stadija. Šioje stadijoje žmogus suserga įvairiais AIDS žyminčiais susirgimais: plaučių uždegimu, kandidoze, vėžiu (pvz., Kapoši sarkoma), limfoma, tuberkulioze (TB), grybelinėmis infekcijomis ir kitomis. Laiku neskyrus ART ŽIV liga baigiasi mirtimi.

ŽIV infekcijos diagnostika - tyrimai dėl ŽIV

Vienintelis būdas sužinoti, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, yra ŽIV testas, t. y. tyrimas dėl ŽIV. Šis tyrimas dažniausiai atliekamas paėmus kraujo iš venos ar iš piršto. Galima ir kita tiriamoji medžiaga. ŽIV organizme nustatomas metodais, kuriais aptinkami antikūnai prieš ŽIV arba aptinkama ŽIV genetinė medžiaga DNR arba RNR. Antikūnai organizme randami ne iš karto po užsikrėtimo, o praėjus 3–4 savaitėms ar net keliems mėnesiams. Periodas nuo užsikrėtimo iki nustatomo kiekio antikūnų atsiradimo vadinamas inkubaciniu, arba „lango“, periodu. Tyrimai, reikalingi ŽIV infekcijai nustatyti, yra vykdomi dviem etapais. Pirma – atliekamas atrankinis ( laboratorinis arba greitasis) ŽIV tyrimas (ieškoma antikūnų prieš ŽIV arba ir ŽIV antigeno). Antra, jei atrankinio tyrimo rezultatas teigiamas, toliau atliekamas pakartotinis, (laboratorinis) ŽIV diagnozę patvirtinantis tyrimas kitais tyrimo metodais, t. y. dažniausiai atliekamas imunobloto tyrimas (ŽIV antikūnų nustatymas, atliekant imunobloto reakciją). Jei nepakanka šio tyrimo metodo, diagnozei patvirtinti naudojamas derinamasis metodas: atliekamos ŽIV antigeno ir jo neutralizacijos reakcijos, ŽIV RNR/DNR nustatymas ar viruso išskyrimas kultūroje. Siunčiant teigiamus tyrimo rezultatus privalo būti užtikrinamas konfidencialumas. Patvirtinamąjį tyrimą, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija Vilniuje. Pirminį tyrimą dėl ŽIV galima atlikti poliklinikose, šeimos medicinos centruose ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose arba pačiam įsigijus greitąjį testą vaistinėje ar elektroninėje parduotuvėje. Daugiau apie ŽIV savikontrolės testus skaitykite čia
Sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys ŽIV testavimo paslaugas privalo pacientui suteikti konsultacinę pagalbą ŽIV infekcijos klausimais (prieš ir po ŽIV tyrimo).
DUK apie ŽIV testą rasite čia
 
Kodėl svarbus CD4 ląstelių skaičius?
CD4 ląstelių skaičius yra vienas iš žmogaus imuninės sistemos stiprumo (imuninio statuso)  rodiklių. Kai ŽIV ima naikinti CD4 ląsteles, infekuoto žmogaus imuninė sistema silpsta. Kuo mažiau CD4 ląstelių, tuo labiau ŽIV infekcija yra pažengusi, t. y. ŽIV infekcijai progresuojant CD4 ląstelių skaičius mažėja. Jei nustatoma mažiau nei 200 CD4 ląstelių, tada padidėja rizika susirgti gyvybei pavojingomis oportunistinėmis ligomis.

Kas yra viruso koncentracija?
Viruso koncentracija (arba viruso krūvis) – tai viruso (ŽIV) kopijų kiekis kraujyje. Matuojamas ŽIV RNR kiekis. ŽIV RNR kiekio nustatymas yra labai svarbus ŽIV ligos stadijai identifikuoti ir numatyti ligos eigą. Pagal viruso koncentracijos pokyčius kraujyje yra vertinamas ŽIV ligos gydymo veiksmingumas. Skiriant antiretrovirusinius vaistus (ARV) ŽIV ligos gydymui, siekiama sumažinti ŽIV RNR kiekį kraujyje. Jei ŽIV ligos gydymas veiksmingas, tada pasiekiama stadija, kai ŽIV RNR kraujyje neaptinkama. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus pasveiko ir nebegali užkrėsti kitų. Tiesiog ŽIV koncentracija kraujyje yra tokia maža, kad jos laboratoriškai nebegalima aptikti. Nuo virusų (ŽIV) koncentracijos kraujo plazmoje priklauso organizmo skysčių užkrečiamumas. Didžiausia koncentracija – neseniai užsikrėtusio asmens organizme bei sergančio AIDS. Gydomo ARV asmens organizme kai virusų neaptinkama, tuomet jų koncentracija būna mažesnė nei 50 viruso kopijų mililitre. Jei viruso koncentracija kraujyje neaptinkama, ŽIV perdavimo rizika yra maža, tačiau ji nelygi nuliui. 10 proc. ART gydomų asmenų lytiniuose skysčiuose kartais pavyksta aptikti virusų. Tai svarbi priežastis toliau naudoti prezervatyvus.

ŽIV ligos gydymas
ŽIV ligai gydyti skiriami antiretrovirusiniai vaistai (ARV), t.y. antiretrovirusinė terapija (– ART), slopinanti ŽIV dauginimąsi, tačiau šie vaistai viruso organizme nesunaikina.  Antiretrovirusinė terapija (toliau – ART) skiriama visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams (nepriklausomai nuo imuniteto būklės), kai pacientai yra pasiruošę ir motyvuoti pradėti gydymą. Pacientai prieš jiems skiriant ART informuojami apie būtinybę laikytis griežto vaistų vartojimo režimo, apie vaistų nepageidaujamas reakcijas, gydymo nepertraukiamumą, viruso atsparumo vaistams vystymosi grėsmę. Jei pilnametis pacientas nemotyvuotas ir atsisako (atsisakymą patvirtina parašu medicinos dokumentuose) pradėti ART, rekomenduojama toliau stebėti paciento imunologinę būklę iki paciento sprendimo pradėti ART. Jei nepilnamečio paciento atstovai pagal įstatymą nesutinka pradėti ART, rekomenduojama toliau stebėti nepilnamečio paciento imunologinę būklę iki jo atstovų pagal įstatymą sutikimo dėl ART pradžios davimo.
ŽIV ligą diagnozuoja ir gydo gydytojas. Vieną kartą paskyrus gydymą, vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos. ŽIV užsikrėtusių asmenų sveikatos būklė stebima visą gyvenimą, vadovaujantis užsikrėtusių ŽIV pacientų priežiūros schema. ŽIV ligos gydymo išlaidos yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Pacientas turi teisę pasirinkti ŽIV ligą gydantį gydytoją bei gydymo įstaigą nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
 
ŽIV perdavimo profilaktika
 
Siekiant apsisaugoti nuo per lytinius santykius plintančio ŽIV, visada ir visų rūšių lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvą. Taip pat svarbu turėti pastovų lytinį partnerį; jei sergama kokia nors kita lytiškai plintančia infekcija (LPI), būtina ją išgydyti, nes sergant kita LPI padidėja rizika užsikrėsti ŽIV.  Daugiau apie LPI prevenciją čia (19 psl.)
 
Užsikrėtimo ŽIV tikimybė per lytinius santykius didėja jei: vienas iš partnerių užsikrėtęs ar serga kita lytiškai plintančia infekcija (chlamidioze, lytiniu herpes, sifiliu, gonorėja ir kt.);santykiaujama menstruacijų metu; vieno iš partnerių gleivinė (lytinių organų, išeinamosios angos ar burnos) yra mechaniškai pažeista; santykiai prievartiniai, mechaniškai žalojantys gleivinę (išžaginimo atvejais); santykiaujama pirmą kartą; vienas iš partnerių yra arba ūmioje ŽIV infekcijos arba AIDS stadijoje.

Siekiant išvengti parenteriniu (kraujo keliu) perduodamo ŽIV, rekomenduojama nesinaudoti kitų panaudotais (nesteriliais) švirkštais ar adatomis, manikiūro, pedikiūro, tatuiruočių darymo ar kitais instrumentais; naudoti asmenines apsaugos priemones ir vengti mikrotraumų darbo metu atliekant invazines procedūras, kai yra kontaktas su paciento biologiniais skysčiais. Perpylus užkrėsto kraujo recipientams, prognozuojama infekcijos perdavimo tikimybė siekia 90–100 proc. Visi tatuiravimo, auskarų vėrimo, elektrolizės, akupunktūros procedūroms naudojami reikmenys privalo būti vienkartiniai, o panaudoti tinkamai utilizuojami.
 
ŽIV prevencija tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų
 
Vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, ŽIV prevencijos tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų (ŠNV) kompleksą sudaro įvairių priemonių visuma, kuri apima šias – svarbiausias intervencijas:
 

    Adatų ir švirkštų keitimo programas;
    Pakaitinis gydymas (PG) ir kiti priklausomybės nuo narkotikų gydymo metodai;
    Testavimas (ŽIV tyrimai ir konsultavimas);
    Antiretrovirusinsis gydymas (ART);
    Lytiškai plintančių infekcijų (LPI) prevencija;
    Prezervatyvų platinimo programos;
    Tikslinė informacija, švietimas ir komunikacija;
    Virusinių hepatitų prevencija;
    Tuberkuliozės (TB) prevencija.

Šių priemonių (sin. intervencijų) visuma padeda mažinti ŽIV plitimą bei mažina kitokią, su narkotikų vartojimu susijusią, žalą. Šios intervencijos gali labiausiai padėti išvengti  ŽIV tuomet, kai yra taikomos kompleksiškai. Norint reikšmingai sumažinti ŽIV perdavimą ir kitokią žalą, būtinos mišriosios intervencijos, pasižyminčios didele aprėptimi. Vykdant ŽIV prevencijos intervencijas naudinga atskirti paslaugas, skirtas ŠNV (adatų ir švirkštų keitimo programas ir priklausomybės gydymas), bei intervencijas, kurios nėra skirtos vien narkotikų vartotojams ir dažnai apima platesnę bendruomenę.
PLAČIAU apie ŽIV profilaktiką tarp švirkščiamųjų narkotikų vatotojų galima rasti čia.
 
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 60 proc . visų registruotų ŽIV atvejų Lietuvoje, ŽIV užsikrėtė per narkotikų vartojimą.
 
ŽIV perdavimo iš motinos vaikui profilaktika
 
Perinatalinis - ŽIV perdavimas iš motinos vaikui priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji  infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą); 2) gimdant 3) žindant kūdikį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Taikomos profilaktikos priemonės ŽIV perdavimo iš motinos vaikui tikimybę sumažina iki 1-2 proc. Vadinasi, ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali pagimdyti neužkrėstą ŽIV naujagimį.
Perinatalinio ŽIV perdavimo priemonės yra šios:

    Antivirusinių vaistų vartojimas nėštumo ir gimdymo metu
    Tinkamai parinkta gimdymo taktika (priklausomai nuo ŽIV RNR kiekio nėščiosios organizme gali būti siūloma cezario pjūvio operacija)
    Prevencinis naujagimio gydymas
    Nerekomenduojama kūdikio žindyti

Ankstyvas ŽIV infekcijos diagnozės nustatymas leidžia laiku pradėti taikyti perinatalinio ŽIV perdavimo profilaktikos priemones ir taip sumažinti ŽIV perdavimo grėsmę. Pagal Lietuvoje galiojančią nėščiųjų sveikatos tikrinimo tvarką numatyta visoms nėščiosioms siūlyti tyrimą dėl ŽIV infekcijos du kartus – pirmą ir trečią nėštumo trimestrą. Kraujo imama iš venos. ŽIV užsikrėtusioms nėščiosioms ART skiriama dviem tikslais: gydyti užsikrėtusią motiną ir sumažinti ŽIV perdavimo iš motinos vaikui riziką. Pagrindinis šio gydymo uždavinys – visiškai nuslopinti viruso replikaciją, ypač gimdymo metu. Tyrimų ir gydymo išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Perinatalinio perdavimo rizika didėja, kai yra didelė viruso koncentracija motinos kraujyje. Tai gali atsitikti tada, kai motina ŽIV užsikrečia (ar pakartotinai užsikrečia) nėštumo metu ar suserga AIDS. Kuo didesnė viruso koncentracija kraujyje, tuo didesnė jo koncentracija motinos piene, todėl kūdikį maitinant motinos pienu atitinkamai padidėja rizika jį užkrėsti ŽIV. Jei netaikomas joks gydymas, maždaug vienas iš septynių žindomų užsikrėtusių ŽIV motinų kūdikių yra užkrečiamas virusu. Perdavimo rizika dar padidėja, kai maitinimas krūtimi trunka daugiau negu pirmuosius šešis mėnesius ar kyla komplikacijų (pvz., mastitas, suskilinėję ir kraujuojantys speneliai). ŽIV profilaktikos tikslais šiuo virusu užsikrėtusioms moterims rekomenduojama nemaitinti krūtimi savo kūdikių ir motinos pieną pakeisti dirbtiniais pieno mišiniais.
Visiems naujagimiams, kuriuos pagimdė ŽIV užsikrėtusi motina, yra skiriama ŽIV ligos profilaktika, kuri turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau po gimdymo, bet ne vėliau negu per 4 val., ir tęsiama 4 savaites. Gydytojas neonatologas, prižiūrintis ŽIV užkrėstos gimdyvės naujagimį, yra atsakingas už tai, kad  naujagimis būtų laiku ištirtas dėl ŽIV. Naujagimiui ar kūdikiui patvirtinus įgimtą ŽIV infekciją, būtina kuo skubiau pradėti jį gydyti.
PLAČIAU apie perinatalinio ŽIV perdavimo profilaktiką skaitykite čia
 
Poekspozicinė ŽIV profilaktika
 

Poekspozicinė ŽIV profilaktika (PŽP) – prevencinis gydymas, kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, skiriamas ekspozicijai įvykus darbo metu, atliekant profesines pareigas ir/arba smurtą ar prievartą patyrusiems asmenims, jei atvejis užregistruotas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kitais atvejais asmenys už PŽP vaistus moka patys. Kiekvienu konkrečiu atveju galimą užsikrėtimo riziką įvertina gydytojas pagal ekspozicijos ir šaltinio charakteristikas. Pžp vaistais turi būti pradėta kuo greičiau po ekspozicijos ir ne vėliau kaip po 72 valandų po jos. Pžp skiriama keturias savaites. Gavus atsakymą, kad šaltinis živ neužsikrėtęs, pžp vaistais nutraukiama.

Preekspozicinė ŽIV profilaktika (PrEP)

Preekspozicinė ŽIV profilaktiką arba PrEP yra antiretrovirusinių vaistų vartojimas siekiant užkirsti kelią ŽIV infekcijos perdavimui. PrEP skiriama neužsikrėtusiems ŽIV asmenims. PrEP - antiretrovirusiniai vaistai - gali būti  vartojami tabletėmis arba gali būti kaip makšties gelis, kuriame yra tenofoviro. Geriamų PrEP tablečių veiksmingumas buvo įrodytas keturiuose atsitiktinių imčių kontroliuojamuose tyrimuose ir yra didelis, kai vaistai vartojami kaip nurodyta. Gelio veiksmingumas buvo parodytas viename tyrime ir jo įrodymų lygis vidutinis. Dabartinis iššūkis yra šių vaistų prieinamumas siekiant saugios ir veiksmingos prevencijos ne klinikinių tyrimų metu. Nuo 2015 m. rugsėjo Pasaulio sveikatos organizacija PrEP rekomenduoja siūlyti žmonėms, kuriems yra didelė ŽIV užsikrėtimo rizika ir taip sudaryti papildomą prevencinį pasirinkimą, kuris yra visapusiškos prevencijos dalis. 2015 m. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose siūlyta taikyti PrEP vyrams turintiems lytinių santykių su vyrais. Vėliau rekomenduojamų rizikos grupių daugėjo. Daugiau apie PrEP skaitykite Pasaulio sveikatos organizacijos nuorodoje čia.

Parengė:
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro
ŽIV/AIDS, lytiškai plintančių infekcijų ir hepatitų epidemiologinės priežiūros sk. vedėja gyd. I.Čaplinskienė

Taip pat žr. ŽIV

Akantamebiazė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia pirmuonys Acanthamoeba spp. Akantamebiazė yra labai reta, bet sunki infekcija, galinti pažeisti akis, odą ir centrinę nervų sistemą.
Šio susirgimo metu gali išsivystyti akantamebinis keratitas, granuliomatozinis amebinis encefalitas (GAE) ar diseminuota (išplitusi) infekcija.  
 
Sukėlėjai
            Acanthamoeba spp. yra smulkios laisvai gyvenančios aplinkoje amebos. Šios amebos paplitusios visame pasaulyje. Jų randama dirvožemyje, ant daržovių, nuotėkose, dumble, gėlo vandens šaltiniuose (ežeruose, upėse ir karštuose šaltiniuose), pelkėse, liūnuose ir jūros vandenyje. Šių amebų taip pat galima aptikti plaukimo baseinuose, sūkurinėse voniose, geriamo vandens sistemos vamzdžiuose ir čiaupuose, šildymo vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK) sistemose, oro drėkintuvuose.  
            Vystydamasi Acanthamoeba gali sudaryti cistas ir trofozoitus. Trofozoitai yra užkrečiama amebos forma. Esant nepalankioms sąlygoms, pavyzdžiui nukritus temperatūrai, parazitas sudaro cistas. Cistos yra apvalios formos, turi dvigubą apvalkalėlį, todėl yra atsparios nepalankiems išoriniams veiksniams.
 
Kaip žmogus užsikrečia?
            Į žmogaus organizmą šios amebos gali pakliūti per akis, nosies gleivinę, apatinius kvėpavimo takus bei menkiausius odos pažeidimus.
            Į akis patekus Acanthamoeba spp., gali vystytis akantamebinis keratitas. Ameboms patekus per nosies, apatinių kvėpavimo takų gleivinę, jos per gleivinės kapiliarus pakliūna į kraują ir su kraujo srove gali būti nuneštos į įvairius kūno audinius ar organus. Dažniausiai į plaučius, galvos bei nugaros smegenis. Vystosi granuliomatozinis amebinis encefalitas (GAE). Ameboms patekus per odos pažeidimus, dažniausiai asmenims, kurių pažeista imuninė sistema, vystosi išplitusi akantamebiazė.  
            Žmogus žmogui infekcijos perduoti negali. 
 
Paplitimas bei rizikos grupės
            Akantamebiazė yra reta liga. Akantamebinis keratitas yra taip pat reta šios ligos forma, kuria gali užsikrėsti kiekvienas, tačiau dažniausiai serga asmenys, naudojantys kontaktinius lęšius. JAV duomenimis 85% visų akantamebinio keratito atvejų, sudaro kontaktinių lęšių naudotojai. Kitose išsivysčiusiose šalyse akantamebinis keratitas išsivysto nuo 1 iki 33 atv./mln. kontaktinių lęšių naudotojų.
            Asmenų, kurie nešioja kontaktinius lęšius, veikla didinanti riziką užsikrėsti akantamebiniu keratitu:

  • netinkamas kontaktinių lęšių laikymas ir nešiojimas;
  • netinkama kontaktinių lęšių dezinfekcija (pvz., naudojamas vanduo iš čiaupo);
  • kontaktinių lęšių naudojimas baseinuose, dušuose, sūkurinėse voniose;
  • taip pat rizika išauga turint kontaktų su nešvariu vandeniu;
  • turėjus ragenos traumų.

Diseminuota (išplitusi) infekcija bei Acanthamoeba sukeltas granuliomatozinis encefalitas dažniausiai vystosi asmenims su pažeista ar nusilpusia imunine sistema, taip pat asmenims, sergantiems įvairiomis lėtinėmis ligomis.
     Riziką susirgti šiomis ligos formomis turi:

  • AIDS ligoniai;
  • ligoniai, turėję organų/audinių transplantacijų;
  • asmenys, naudojantys kortikosteroidus ar didelius kiekius antibiotikų;
  • asmenys, sergantys cukriniu diabetu;
  • asmenys, sergantys onkologinėmis ligomis;
  • ligoniai su kepenų ciroze;
  • asmenys, sergantys kraujo ligomis;
  • asmenys, segantys autoimuninėmis ligomis.

Klinika
            Vystantis akantamebiniam keratitui, atsiranda akių skausmas, paraudimas, ligonis skundžiasi neryškiu matymu, atsiranda jautrumas šviesai, svetimkūnio akyje pojūtis, padidėjęs ašarojimas. Simptomai gali trukti nuo keleto savaičių iki kelių mėnesių.
            Diseminuota (išplitusi) infekcija pasireiškia kaip plaučių uždegimas, sinusitas, odos infekcija. Odos infekcijos metu atsiranda rausvų mazgelių, opelių, pūlinių.
            Acanthamoeba sukeltas granuliomatozinis encefalitas yra labai sunki infekcija, kuri dažniausiai baigiasi ligonio mirtimi. Šios ligos metu yra pažeidžiamos galvos ir nugaros smegenys. Pirmiausiai atsiranda karščiavimas, galvos skausmas, sprando sąstingis, pykinimas, vėmimas, nuovargis, raumenų silpnumas ar dalinis vienos kūno dalies paralyžius, dvejinimasis akyse, jautrumas šviesai. Ligai progresuojant – psichikos sutrikimai, dėmesio stoka, balanso ir kūno kontrolės praradimas, traukuliai, haliucinacijos. Ligos simptomai progresuoja kelias savaites ir dažniausiai ligonis miršta. 
 
Gydymas
            Akių ir odos infekcijos, kurias sukelia Acanthamoeba yra išgydomos. Svarbu kuo anksčiau diagnozuoti ligą ir laiku pradėti gydymą, nes nuo to priklauso gydymo efektyvumas. Todėl, pastebėjus ligos simptomus, reikia kuo greičiau kreiptis į savo gydytoją.
 
Akantamebinio keratito profilaktika

  • Reguliariai tikrintis akis pas akių gydytoją.
  • Nešioti ir keisti kontaktinius lęšius pagal grafiką, atsižvelgiant į akių gydytojo rekomendacijas.
  • Išsiimti kontaktinius lęšius, prieš bet kokią veiklą, susijusią su galimu kontaktu su vandeniu (prausiantis po dušu, naudojantis sūkurinėmis voniomis, plaukiojant baseinuose ir kt. ).
  • Prieš liečiant kontaktinius lęšius, visada kruopščiai muilu bei vandeniu nusiplauti rankas ir gerai jas nusausint.
  • Kontaktinius lęšius tinkamai laikyti ir valyti, naudojantis akių gydytojo ar gamintojo rekomendacijomis.
  • Kiekvieną kartą nusiėmus lęšius jie turi būti nuvalyti, perskalauti ir dezinfekuoti, taip yra pašalinami kenksmingi mikrobai ir jų likučiai. Tik švarius lęšius vėl galima naudoti iš naujo.  
  • Kontaktinius lęšius laikyti specialiuose dėkluose.
  • Pasirinkti tinkamus tirpalus valymui, dezinfekavimui ir skalavimui. Geriausiai naudoti tirpalus, kuriuos rekomenduoja lęšių gamintojai.
  • Nenaudoti vandens iš čiaupo ar blogos kokybės tirpalų. Nenaudoti tirpalų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs. Kiekvieną kartą, lęšių valymui ir saugojimui naudoti šviežią, švarų tirpalą.
  • Labai svarbi taisyklinga kasdienė kontaktinių lęšiukų priežiūra.
  • Visada lęšius laikyti skystyje (drėgnai). Lęšių indelis turi būti valomas kas tris dienas, o tirpalas keičiamas kasdien.
  • Iškilus klausimams, kontaktinių lęšių naudotojai, turėtų kreiptis į savo akių gydytoją. Jie taip pat turėtų pasikonsultuoti su savo akių gydytoju, jei turi bent vieną iš šių simptomų: akių skausmas ar paraudimas, neryškus matymas, jautrumas šviesai, svetimkūnio akyje pojūtis, arba padidėjęs ašarojimas.

 
Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė
 

Šaltinis: Center for Disease Control and Prevention:
http://www.cdc.gov/parasites


Amebiazė yra liga, kurią sukelia žarnyno parazitiniai pirmuonys Entamoeba histolytica  (dizenterinė ameba). Dizenterinė ameba  gyvena storojoje žarnoje. Ji sudaro dvi skirtingas formas (trofozoitus ir cistas), kurios gali pereiti viena į kitą.

Trofozoitai – vegetacinė amebų forma, kurie gyvendami storosios žarnos viduje dažniausiai nepažeidžia žarnos gleivinės. Jie yra labai neatsparūs, todėl patekę su išmatomis į aplinką greitai žūsta. Kartais susidarius tam tikroms sąlygoms trofozoitai pradeda ardyti storosios žarnos sienelę ir sukelia žarnos gleivinės išopėjimus.

Cistos yra nejudrios, ovalios, padengtos storu apvalkalu, dėl kurio ilgai išsilaiko gyvybingos. Ligonio išmatose, kambario temperatūroje gali išlikti iki 1–2 savaičių, vandenyje – iki mėnesio ir ilgiau. Virimo temperatūroje žūna per kelias sekundes.

Kas platina ligos sukėlėjus?

Infekcijos šaltinis yra amebiaze užsikrėtęs žmogus, kuris su išmatomis išskiria amebų cistų. Su išmatomis išsiskyrę trofozoitai greitai žūsta aplinkoje, todėl nėra pavojingi kitiems žmonėms, tuo tarpu cistos, galinčios ilgai išsilaikyti gyvybingos, turi didelę įtaką ligos plitimui. Pavojingiausi yra sveikstantys, lėtine amebiazės forma sergantys ligoniai ir besimptomiai cistų nešiotojai. Ypač daug cistų su išmatomis išsiskiria, kai ligonis pradeda sveikti (viename grame išmatų gali būti iki 6 mln. cistų).

Kas gali užsikrėsti amebiaze? 

  • Amebiaze gali užsikrėsti bet kuris žmogus, tačiau didesnę riziką užsikrėsti turi:
  • asmenys, kurie keliauja po tropines šalis, gyvena blogomis sanitarinėmis sąlygomis,
  • imigrantai iš tropinių šalių, kuriose yra blogos sanitarinės sąlygos,
  • asmenys, gyvenantys institucijose, kuriose nėra sąlygų gerai higienai,
  • asmenys, sergantieji geofagija (žemės, molio valgymas),
  • asmenys, neturintys reikiamų higieninių įgūdžių,
  • homoseksualūs vyrai.


Kaip galima užsikrėsti amebiaze ?

  • Žmogus amebiaze užsikrečia, kai amebų cistų per burną patenka į virškinimo traktą:
  • nuo sergančio amebiaze ligonio (pvz., per užterštas rankas),
  • su maistu, vandeniu, kuriame yra amebų cistų,
  • valgant neplautas daržoves, vaisius, uogas,
  • nuo užterštų rankų, namų apyvokos daiktų, durų rankenų, žaislų bei kitų paviršių,
  • taip pat perdavimas galimas ir analinių lytinių santykių metu.

Ar liga paplitusi?

Ši liga paplitusi visame pasaulyje. Kiekvienais metais registruojama apie 50 mln. naujų amebiazės atvejų. Kasmet pasaulyje nuo šios parazitozės miršta 50–100 tūkst. žmonių. Daugiausia susirgimų registruojama Kinijoje, Vakarų Azijoje, Pietryčių ir Lotynų Amerikoje, ypač Meksikoje. Europos šalyse registruojami pavieniai atvejai, dažniausiai įvežtiniai.

Lietuvoje kiekvienais metais registruojami pavieniai amebiazės atvejai, dažniausiai įvežti iš Indijos, Pietų Amerikos šalių, Egipto.

Kas vyksta, kai amebos patenka į žmogaus organizmą?
 
Cistoms patekus į žmogaus virškinimo traktą, jų apvalkalas ištirpsta ir išsilaisvinę trofozoitai migruoja į storąjį žarnyną, kur pasidaugina. Susidaro smulkūs trofozoitai, kurie storajame žarnyne virsta cistomis ir su išmatomis pasišalina į aplinką. Apie 90 proc. užsikrėtusių asmenų trofozoitai virsta cistomis, tai yra besimptomiai ligoniai. Ligos simptomai išsivysto apie 10–20 proc. užsikrėtusių asmenų. Pasikeitus mitybai, sergant kai kuriomis kitomis ligomis, trofozoitai  ramiai gyvenę  žarnos viduje pradeda išskirti fermentus, kurie tirpdo žarnos gleivinę. Jie skverbiasi gilyn į žarnos sienelės audinius ir intensyviai dauginasi. Pradžioje žarnos sienelėje atsiranda tik gleivinės paburkimai, vėliau – pūlinukai, kuriems plyšus susidaro kraujuojančios opos. Kartais amebos pragraužia smulkių kraujagyslių sieneles, patenka į didįjį kraujo apytakos ratą ir nukeliauja į kepenis, plaučius, inkstus, smegenis, kur sudaro pūlinius (abscesus), vystosi ekstraintestinalinė arba nežarninė amebiazė.
Kada ir kokie atsiranda simptomai sergant amebiaze? 

Nuo užsikrėtimo iki ligos požymių atsiradimo gali praeiti kelios dienos, keli mėnesiai ar net metai. Tačiau dažniausiai ligos simptomai pasirodo 2–4 savaitę po užsikrėtimo.

Dažniausiai liga prasideda iš lėto, atsiranda bendras silpnumas, dažnesnis tuštinimasis, išmatose pasirodo gleivių ir kraujo. Temperatūra būna normali arba šiek tiek pakilusi. Ilgainiui procesas nurimsta.

Kartais vystosi ūmi ligos forma. Tuomet ligonius vargina pilvo diegliai, skausmingas tuštinimasis (tenezmai) bei viduriavimas. Tuštinimasis padažnėja iki 15 kartų per parą. Skystose vandeningose išmatose atsiranda kraujo bei gleivių. Temperatūra dažniausiai normali. Simptomai tęsiasi apie 1–2 savaites.

Ligonio negydant, liga įgauna lėtinę su remisijomis ir paūmėjimais daug mėnesių trunkančią eigą, kuri pasireiškia pasikartojančiais kraujavimais iš žarnyno, žarnyno diskomfortu. Ligonį vargina pilvo skausmai, vidurių užkietėjimas ar periodiškas viduriavimas, pykinimas, dešinio klubo srities ir galūnių skausmai, greitas nuovargis, prakaitavimas, galvos skausmas.

Kartais E. histolytica gali patekti į kepenis, plaučius ar smegenis, kur formuojasi pūliniai (abscesas). Dažniausiai pasitaikanti nežarninė amebiazės komplikacija yra kepenų abscesas.

Ką daryti užsikrėtus amebiaze?

Įtarus, kad esate užsikrėtę amebiaze, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Kaip amebiazė diagnozuojama? 

Pagrindinis tyrimas nustatant amebiazę yra išmatų mikroskopinis tyrimas. Viduriuojančio ligonio šviežiose išmatose ieškoma trofozoitų ir cistų. Trofozoitų paprastai randama šviežiose skystose išmatose, tačiau jie greitai suyra. Cistos randamos minkštose ir susiformavusiose išmatose, gali būti randamos ir ligonių, kuriems nepasireiškia jokie klinikiniai simptomai išmatose. Išmatos tyrimams turi būti surinktos į švarų ir sausą, geriausia į plastikinį vienkartinį indelį. Dezinfekcinės medžiagos, vandens ar šlapimo likučiai gali sunaikinti amebas. Išmatos renkamos iš vienos porcijos kelių vietų. Jei yra gleivių, kraujo išmatų paimama iš gleivėtų ir kraujingų vietų. Tyrimams reikalingas graikinio riešuto dydžio išmatų kiekis. Išmatos turi būti ištirtos prieš gydymą arba praėjus 5–10 dienų po vaistų vartojimo. Sergant ūmia ligos forma, amebos su išmatomis išskiriamos nuolat, tačiau sergant lėtine ligos forma – amebų cistos išsiskiria periodiškai, todėl norint aptikti cistas, išmatų tyrimas gali būti kartojamas kelis kartus.

Diagnozuojant amebiazę, kartais naudojamas formalino-eterio koncentracijos metodas, trichromu dažyto tepinėlio mikroskopija ar amebų antigeno nustatymas išmatose. Sergant nežarnine (ekstraintestinaline) amebiaze, atliekami kraujo serologiniai tyrimai (ieškant antikūnų prieš amebas).

Ar ši liga yra išgydoma ?

Taip. Asmuo, kurio išmatose buvo rastos amebos, nesvarbu ar jis turi ligos simptomų ar yra besimptomis cistų nešiotojas ar sergantis lėtine ligos forma, turi būti gydomas, kad neišsivystytų simptominė amebiazė bei sunkios komplikacijos. Atsižvelgiant į amebiazės formą skiriami vaistai pirmuonims naikinti. Persirgę amebiaze asmenys mediciniškai stebimi. Jei per 1–2 metus nepasireiškia jokių ligos simptomų, jų stebėjimas nutraukiamas.

Ar ši liga pavojinga?
 Esant nekomplikuotai žarninei amebiazės formai ligonis pasveiksta, tačiau išsivysčius komplikacijoms (kepenų, palučių, smegenų abscesams) bei laiku nepradėjus gydymo, liga gali baigtis mirtimi. Amebiazė yra labai pavojinga mažiems vaikams, ypatingai naujagimiams, nėščiosioms ar ką tik pagimdžiusioms moterims, ligoniams, turintiems piktybinių navikų, nusilpusiems asmenims.

Kaip elgtis norint išvengti užsikrėtimo amebiaze ?

Norint išvengti užsikrėtimo, svarbu laikytis asmeninės higienos, nevartoti vandens, maisto, kuris gali būti užterštas, vengti kontakto su ligoniais bei užteršta aplinka.
Asmeninė higiena

  • Rankas plauti pasinaudojus tualetu, prieš valgį ar maisto ruošimą, grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, turėjus sąlytį su viduriuojančiu ligoniu, po sauskelnių keitimo ar nuprausus vaiką po tualeto.
  • Rankų higiena – efektyvi tik tuomet, kai rankos plaunamos teisingai, todėl rankas reikia plauti su muilu ir tekančiu vandeniu, netrumpiau 20 sekundžių. Rankas trinti viena į kitą, kol susidarys putos. Neužmiršti išorinės plaštakų dalies, tarpupirščių ir panagių.  Nuskalauti švariu tekančiu vandeniu ir nusausinti (popieriniu ar oro rankšluosčiu).

Saugus maistas ir vanduo

  • Valgyti tik nuplautus vaisius, uogas, daržoves. Daržoves, vaisius ir uogas reikia laikyti sausai, nes cistos yra jautrios išdžiūvimui.
  • Saugoti geriamąjį vandenį, maisto produktus ir aplinką nuo užteršimo žmonių išmatomis. Negerti ir nevartoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti atvirų telkinių vandens (ežerų, upių, tvenkinių ir kt.), kuris gali būti užterštas.  
  • Abejotino švarumo ar atvirų vandens telkinių vandenį galima nukenksminti. Vandens filtrai yra efektyvi vandens valymo priemonė, tačiau geriausia priemonė – vandens virinimas. Virintą vandenį reikia saugoti nuo pakartotinio užteršimo per nešvarius indus (puodelius, butelius).
  • Vasarą iškylaujant lauke, nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, kurie apsaugo nuo dulkių, musių, tarakonų ir kitų vabzdžių, kurie gali pernešti pirmuonių cistas ant maisto.
  • Maudantis ežeruose, upėse, baseinuose stengtis, kad į burną nepatektų vandens, kuris gali būti užterštas.

Kaip elgtis kelionės metu, norint išvengti užsikrėtimo amebiaze?

  • Keliaujant į Pietryčių Azijos ir Pietų Amerikos šalis patartina gerti tik virintą vandenį, vengti ledo bei gėrimų, pagamintų iš vandens, kuris gali būti nepakankamai saugus.
  • Jeigu geriamojo vandens saugumas kelia abejonių (pvz., dėl prastų sanitarinių sąlygų ar vandens valymo sistemos trūkumų) vandenį galima nukenksminti jį pavirinant nors 1 minutę arba naudojant vandens filtrus skirtus vandens apvalymui nuo parazitinių pirmuonių.  

Saugiausia naudoti: vandenį buteliuose, kuris yra prisotintas anglies rūgšties dvideginiu (gazuotas), karštą kavą ar arbatą, pramoniniu būdu paruoštus vaisių gėrimus skardinėse ar buteliuose, pavirintą nors 1 minutę vandenį, pasterizuotus gėrimus.
Gėrimai, kurie gali būti nesaugūs: vaisių gėrimai, pagaminti iš užšaldyto koncentrato ir vandens iš čiaupo, šalta arbata ar šalta kava, sultys, pagamintos iš šviežių vaisių.

  • Valgyti tik gerai išvirtą ar iškeptą maistą, kruopščiai nuvalytas, nuplautas daržoves, vaisius, uogas. Nuplautas daržoves ar vaisius saugoti nuo pakartotino užteršimo. Vengti žalių vaisių ar salotų, kuriuos sudėtinga nuvalyti ar nuplauti.

 
Kaip elgti, kad sergantysis nesukeltų rizikos užsikrėsti kitiems asmenims? 

  • Nelankyti baseinų dvi savaites po ligos, nes ligonis ir neturėdamas ligos simptomų dar kurį laiką su išmatomis išskiria sukėlėjų.
  • Užsikrėtę asmenys, kuriems pasireiškia ligos simptomai, nušalinami nuo darbo susijusio su maisto gamyba, ligonių tiesioginiu slaugymu, vaikų priežiūra. Šių profesijų žmonėms į darbą leidžiama grįžti tik visiškai pasveikus ir neturint jokių ligos simptomų.
  • Neleisti viduriuojančių vaikų į vaikų ugdymo įstaigas. Vaikai gali grįžti į ugdymo įstaigas baigę visą gydymo kursą ir neturintys jokių ligos simptomų.

Kaip išvengti infekcijos šeimos nariams, jei namuose yra ligonis?

  • Užsimovus vienkartines pirštines surinkti išmatas ar vėmimo mases nuo užterštų paviršių (grindų, kilimų, baldų, patalynės, drabužių ir kt.) į plastikinius maišelius ir išmesti į konteinerį, užkasti ar maišelio turinį nuleisti į unitazą.
  • Kietus paviršius nuplauti su vandeniu ir muilu, kad ant jų neliktų matomų nešvarumų.  Po to juos nukenksminti, naudojant buitinius baliklius ar kitas valymo priemones, kurių sudėtyje yra aktyvaus chloro (laikytis gamintojo nurodytų rekomendacijų). Po to nuplauti su švariu vandeniu.
  • Jeigu buvo suteptas kilimas, minkšti baldai, naudojant absorbuojančias medžiagas (pvz., popieriniai rankšluosčiai) nešvarumus surinkti į plastikinius maišelius ir pašalinti (kaip nurodyta aukščiau). Po to išvalyti suteptą vietą su įprastu skalbikliu ar kilimų valymo priemone. Leisti kilimui ar minkštų baldų apvalkalams išdžiūti, po to garais (ar karšta laidyne) nukenksminti užterštą plotą – esant 70°C temp. palaikyti 5 minutes ar 100ºC temp. – 1 minutę.
  • Lėkštes, puodelius ir kitus indus galima nukenksminti juos plaunant indaplovėje, pasirinkus tam tikrą plovimo, skalavimo ar džiovinimo rėžimą: 
  • esant 45ºC temp. – 20 minučių,
  • esant 50ºC temp. – 5 minutes,
  • esant 72ºC temp. – 1 minutę.

Jei indaplovės nėra, indus galima pamerkti į verdantį vandenį ir palaikyti 1 minutę.  

  • Drabužiai, lovos patalynė (paklodės, užvalkalai ir kt.) gali būti nukenksminti skalbimo mašinose, skalbiant juos karštame vandenyje (45° C temp., bent 20 minučių arba 50° C temp. – 5 minutes) arba  džiovinant karščiausiu rėžimu (apie 30 min.). Jei daiktai karštyje gali susigadinti, juos galima išnešti į lauką ir palaikyti ant saulės nors 4 valandas.

Namų apyvokos daiktai turi būti valomi ir nukenksminami kasdien kol ligonis serga. Po valymo darbų rankas reikia nusiplauti su muilu po tekančiu vandeniu.
 
Parengė

Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

 

PIRMUONIŲ SUKELTŲ ŽARNYNO LIGŲ (AMEBIAZĖS, GIARDIAZĖS (LAMBLIAZĖS), BALANTIDIAZĖS, KRIPTOSPORIDIAZĖS)

Žmogaus granulocitinė anaplazmozė (HGA) yra iksodinių erkių platinama infekcija, kurią sukelia bakterija Anaplasma phagocytophilum. Granulocitinė anaplazmozė yra plačiausiai paplitusi gyvūnų infekcija Europoje, tiek jos geografinis pasiskirstymas, tiek erkių platintojų Ixodes ricinus kompleksas (daugiausia Ixodes ricinus ir Ixodes persulcatus Europoje) didėja. Didžiausia rizika užsikrėsti yra erkių aktyvumo metu nuo pavasaio iki rudens.

Nepaisant didėjančio Anaplasma phagocytophilum paplitimo tarp gyvūnų, žmogaus susirgimo atvejai nėra dažni. Spėjama, kad jie yra nepakankamai įvertinti dėl nespecifinių klinikinių požymių (gripo simptomų). JAV registruojami didesni sergamumo ir mirtingumo rodikliai (<1 proc.), iki šiol mirties atvejų Europoje nenustatyta.

Klinikiniai požymiai ir pasekmės

Inkubacinis periodas yra įvairus. 5–21 dienų intervalas, daugeliu atvejų, pasireiškia nuo balandžio iki spalio mėnesio. Klinikiniai požymiai dažniausiai yra ūminis nespecifinis karščiavimas (trukmė 2–11 dienų). 70–95 proc. infekuotų pacientų temperatūra pakyla  iki > 38,5 ° C, negaluojama, gali pasireikšti mialgija ir galvos skausmas. Kiti klinikiniai požymiai – artralgija, kepenų funkcijos (padidėjusi kepenų transaminazių koncentracija), centrinės nervų sistemos (sumišimas, neurologinės problemos) pokyčiai, virškinimo trakto (pykinimas ir vėmimas) arba kvėpavimo sutrikimas. Mažai daliai pacientų atsiranda išbėrimas (eriteminis). Mirties atvejai pasitaiko retai, tačiau infekcija gali paveikti įvairias organizmo sistemas. Liga turėtų būti įtariama pacientams, kuriems buvo įkandusi erkė (arba galimai buvo), su pasireiškiančia trombocitopenija ir (arba) leukopenija. Registruoti atvejai, susiję su kraujo perpylimu, kai A. phagocytophilum išgyveno vieną savaitę atšaldytuose kraujo mėginiuose.

Jei nėra klinikinių požymių, nustatyti atvejus galima ne visada. Tiriant dėl kitų erkių patogenų reikia tirti ir dėl HGA infekcijos, ypač tais atvejais, jei atsirado bėrimas.

Nors Europoje registruoti atvejai atitinka JAV stebimą klinikinį vaizdą, Europos atvejai paprastai būna švelnesnės klinikinės eigos. Dauguma Europos HGA atvejų yra lengvos ar net besimptominės infekcijos, kai visiškai pasveikstama per 2 savaites, net jei nėra specifinio gydymo.

Perdavimas

Rezervuaras
Pagrindinis A. phagocytophilum rezervuaras Europoje yra I. ricinus erkės, kurių užsikrėtimas šalyse svyruoja nuo 0,5 proc. iki 34 proc.  Vidurio ir Rytų Europoje didelė užsikrėtimo įvairovė buvo nustatyta įvairiose šalyse,  mažiausia – Vengrijoje ir Moldovos Respublikoje (0,5–2,4 proc.), vidutinė – Slovakijoje ir Rusijoje (8–9 proc.), aukščiausias – 34 proc. – Bulgarijoje. Tačiau šiam kintamumui įtaką gali daryti patys tyrimai (metodas, tiksliniai genai), erkių populiacijos struktūra, nes didesnis užsikrėtimas bakterijomis randamas suaugusiose erkėse nei nimfose arba geografiniai modeliai bei buveinių struktūra. Kitos Ixodes erkės taip pat buvo tirtos dėl bakterijų perdavimo. Rytų Europoje I. persulcatus rūšis taip pat buvo nurodyta kaip reikšmingas platintojas.

Perdavimo būdas

Liga dažniausiai plinta per erkių įkandimą. Erkės gali užsikrėsti po maitinimosi užkrėsto šeimininko krauju. Žmonėms patogeniškos padermės į erkę gali patekti šioms pasimaitinus arklių, šunų, naminių ar laukinių atrajotojų, ežių ir šernų krauju. Stebėti ir kiti A. phagocytophilum perdavimo būdai. JAV ir Europoje aprašyti žmogaus granulocitinės anaplazmozės atvejai po kraujo ar raudonųjų kraujo kūnelių transfuzijos. Be to, JAV aprašyta perinatalinis perdavimas iš motinos vaikui.

Rizikos grupės
Visi asmenys, kuriems gresia erkių įkandimų pavojus:
• Žmonės, gyvenantys endeminėse erkių vietose;
• Kaimo vietovėse gyvenantys žmonės;
• Ūkio darbuotojai;
• Miško darbininkai;
• Medžiotojai (glaudžiai susiję su rezervuarų šeimininkais ir jų erkėmis);
• Žmonės, turintys šunų (daugiau laiko praleidžia parkuose);
• Žmonės, keliaujantys į endemines HGA sritis.

Prevencija

Šiuo metu nėra licencijuotos vakcinos, todėl siekiant užkirsti kelią infekcijoms, reikia imtis atsargumo priemonių, siekiant išvengti erkių įkandimo. Rekomenduojama dėvėti tinkamus drabužius (šviesius, ilgomis rankovėmis, kelnių klešnės sukišti į kojines), naudoti vabzdžių repelentus (ypač su DEET arba permetrinu) tiek odai, tiek drabužiams. Grįžus iš lauko apžiūrėti kūną (pažastis, kirkšnis, kojas, bambos sritį, kaklą ir galvą, ypač vaikams) ieškant prisisiurbusios erkės, nes ankstyvas erkės pašalinimas sumažina infekcijų perdavimo riziką. Erkė traukiama žnyplėmis ar pincetu tiesiai, nespaudžiant ir nesukant. Įkandimo vietoje naudojama odos dezinfekavimo priemonė (alkoholis, jodas). 

Diagnozė

Anaplazmozės diagnozė dažniausiai įtariama remiantis klinikiniais požymiais, simptomais ir paciento istorija, o vėliau gali būti patvirtinta specialiais diagnozę nustatančiais laboratoriniais tyrimais. HGA simptomai pacientams gali skirtis, todėl gali būti sunku atskirti ją nuo kitų ligų. Ligos diagnostikai gali būti naudinga informacija apie naujausius erkių įkandimus, buvimą vietose, kuriose randamos erkės, arba neseniai vykusias keliones į sritis, kuriose HGA yra endeminė.

Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas taip pat turėtų įvertinti įprastinių kraujo tyrimų rezultatus, pavyzdžiui, išsamų kraujo ląstelių skaičių. Trombocitopenija, leukopenija ar padidėjęs kepenų fermentų kiekis yra naudingi anaplazmozės diagnostikai, bet pasireiškia ne visiems pacientams. Įtarus, kad asmuo užsikrėtęs, anaplazmozės diagnozei patvirtinti turėtų būti naudojami specializuoti laboratoriniai tyrimai.

Aukso standartinis serologinis anaplazmozės diagnozės tyrimas yra netiesioginis imunofluorescencinis tyrimas (IFA), naudojant A. phagocytophilum antigeną, atliktą poriniuose serumo mėginiuose. Pirmasis mėginys turėtų būti paimtas pirmąją ligos savaitę (ir paprastai būna neigiamas), o antrasis – po 2–4 savaičių. IgM antikūnai yra mažiau specifiški nei IgG antikūnai. Vien tik IgM rezultatai neturėtų būti naudojami laboratorinei diagnozei.

Ūminės ligos fazėje, visą kraują galima ištirti polimerazės grandinės reakcija (PCR). Šis metodas yra labai jautrus ligos pradžioje, bet greitai praranda jautrumą po tinkamo antibiotikų vartojimo. Be to, neigiamas rezultatas neatmeta diagnozės, nes kintamieji bakteremijos lygiai gali sukelti klaidingus neigiamus rezultatus. Per pirmą ligos savaitę mikroskopinis kraujo tepinėlio tyrimas gali parodyti anaplazmos morulę baltųjų kraujo kūnelių citoplazmoje, bet tik iki 20 proc. pacientų.

Valdymas ir gydymas
 
Profilaktika nerekomenduojama po erkių įkandimo net ir endeminiuose regionuose. HGA gydymui skiriamas vaistas suaugusiems ir vaikams (įskaitant jaunesnius nei 8 metų) yra doksiciklinas. Gydymas yra veiksmingiausias, kai pradedamas ligos pradžioje. Doksiciklinas yra labai veiksmingas, po gydymo ligos atsinaujinimai nebuvo užregistruoti. Paprastai reakcija į gydymą greita, per 24–72 valandas pastebimas klinikinis pagerėjimas. Kiti antibiotikai, tokie kaip chinolonai, cefalosporinai, penicilinai ir makrolidai – neveiksmingi.

Angiostrongiliozė yra liga, kurią sukelia Angiostrongylus apvaliosios kirmėlės. Liga priklausomai nuo sukėlėjo rūšies pasireiškia žarnyno angiostrongilioze ir eozinofiliniu meningitu (ar meningoencefalitu).

Sukėlėjai

Angiostrongylus yra parazitinės apvalios, cilindro formos kirmėlės. Žinoma apie 20 šių kirmėlių rūšių, iš kurių žmogui pavojingos yra Angiostrongylus cantonensis ir Angiostrongylus costaricensi.

Angiostrongylus cantonensis – žiurkių plaučių kirmėlė, kurios žmonėms sukelia eozinofilinį meningitą, Angiostrongylus (Parastrongylus) costaricensis – pilvo ir žarnyno angiostrongiliozę.

Kirmėlių vystymosi ciklas 

Kirmėlių vystymosi ciklas yra sudėtingas, kuriam reikalingi galutiniai ir tarpiniai šeimininkai. Vystymosi eigoje praeina šias stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugusios kirmėlės.
Natūraliai gyvybinis kirmėlių ciklas vyksta tarp žiurkių (galutiniai šeimininkai) ir sraigių, šliužų (tarpiniai šeimininkai).

Suaugusios Angiostrongylus cantonensis arba žiurkių plaučių kirmėlės gyvena žiurkių plaučių arterijose. Subrendusios kirmėlių patelės yra 36 mm, patinėliai – 26 mm ilgio. Viena apvaisinta patelė kasdien išskiria apie 15 tūkst. kiaušinėlių, iš kurių išsirita 1-os stadijos (0,1mm dydžio) lervos. Jos iš plaučių arterijų migruoja į kapiliarus, patenka į plaučių alveoles, bronchus, juda trachėja iki ryklės, o nurijus patenka į žarnyną, su išmatomis į aplinką. Patekusios ant žemės 1–os stadijos lervos (L1) įsiskverbia arba yra praryjamos tarpinių šeimininkų (sraigių, šliužų). Per du mėnesius tarpinio šeimininko organizme jos virsta 3-os stadijos lervomis (L3), kuriomis jau gali užsikrėsti žiurkės, transportiniai šeimininkai (krabai, varlės, gyvatės, driežai ir kt.) bei žmogus. Kai sraigę praryja žiurkė, 3-os stadijos lervos keliauja į smegenis, kur tampa jaunomis suaugusiomis kirmėlėmis. Užaugusios iki 12 mm ilgio jos migruoja į plaučių arterijas, kur lytiškai subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Ciklas kartojasi.

Prariję infekuotą sraigę, kurios organizme yra 3-os stadijos lervų gali užsikrėsti ir kiti gyvūnai (krevetės, žemės krabai, varlės, driežai, gyvatės ir kt.). Šie gyvūnai dar vadinami transportiniais šeimininkais, nors  jų organizme lervos toliau nesivysto ir nesidaugina, tačiau žmonės ar žiurkės juos suvalgę gali užsikrėsti, nes jų organizme jau yra  3-os stadijos lervų.  

Angiostrongylus costaricensis gyvybinis ciklas panašus, išskyrus, kad suaugusios kirmėlės gyvena žiurkių žarnyno arterijose.

Kaip užsikrečia žmogus?

Žmogus, atsitiktinis šeimininkas, užsikrečia, kai į jo organizmą patenka 3-os stadijos lervų. Dažniausiai valgant žalias ar nepakankamai termiškai apdorotas sraiges, krabus, gėlavandenes krevetes, varles, driežus, kurių organizme gali būti 3-os stadijos lervų, gerdamas pagamintas žalias sultis, valgydamas nenuplautas žalias salotas, kuriose gali pasitaikyti infekuotų šliužų ar jų gleivių ir kt. Taip pat parazitų gali patekti nuo nešvarių rankų, pavyzdžiui, apdorojant nevirtas infekuotas sraiges ar šliužus.

Žmogus, sergantis angiostrongilioze, kitų užkrėsti negali, nes neplatina kirmėlių kiaušinėlių ar lervų.

Kas vyksta patekus sukėlėjams į žmogaus organizmą?

Žmogui užsikrėtus A. cantonensis  3-os stadijos lervos per žarnos gleivinės kapiliarus patenka į kraujotaką ir migruoja į smegenis, retai į plaučius, kur galiausiai žūsta, nes toliau vystytis negali.

A. costaricensis lervos žmogaus žarnyne vystosi iki suaugusių kirmėlių, jos lytiškai subręsta ir išskiria kiaušinėlius į žarnyno audinius, tačiau su išmatomis į aplinką nepasišalina. Kiaušinėliai ir iš jų išsiritusios lervos toliau nesivysto, išsigimsta, tačiau būdamos žarnyne gali sukelti uždegimą.

Kaip liga pasireiškia?

 A. cantonensis  sukeltos ligos inkubacinis periodas dažniausiai yra 1–3 savaitės, tačiau simptomai gali atsirasti po vienos dienos ar kelių savaičių. Tai priklauso nuo parazitų skaičiaus, ligonio amžiaus. Liga gali trukti nuo 2 iki 8 savaičių. Ligos simptomai panašūs į bakterinio meningito simptomus: atsiranda galvos skausmas (95 proc. ligonių), kaklo sustingimas (43-46 proc.), pykinimas ir vėmimas (39 proc. suaugusiems ir 70 proc. vaikams), pakyla temperatūra, kartais pažeidžiamos akys. Dažniausiai infekcijų praeina savaime, be specifinio gydymo, nes parazitai negalėdami ilgai išgyventi žmogaus organizme žūna. Tačiau kartais užsikrėtus šiais sukėlėjais vystosi sunkios komplikacijos, kurios gali baigtis mirtimi.

A. costaricensis sukeltos infekcijos inkubacinis periodas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių ar net virš metų.  A. costaricensis parazituoja žarnyne, todėl ligoniui skauda pilvą, jį pykina, atsiranda  vėmimas, gali pakilti temperatūra. Simptomai panašūs į apendicito. Kartai lervos nukeliauja į pilvo ertmėje esančias arterijas, kur subręsta iki suaugusių kirmėlių. Jos išskiria kiaušinėlius, kurie patenka į žarnyno kapiliarus. Imuninės sistemos atsakas į suaugusių kirmėlių, kiaušinėlių ir lervų buvimą gali sukelti žarnyno sienelės ir kraujagyslių uždegimą, dėl ko gali atsirasti žarnų nepraeinamumas, žarnų sienelė gali prakiurti ir ligonis gali mirti. Uždegimai gali kartotis keletą mėnesių, tačiau dažniausiai praeina savaime.

Ligos paplitimas

Pasaulio sveiktos organizacijos duomenimis yra apie 30 šalių, kuriose registruojami šios ligos atvejai. Angiostrongylus cantonensis rūšis, kuri žinoma kaip žiurkių plaučių kirmėlė, galinti sukelti eozinofilinį meningitą, yra paplitusi Pietryčių Azijoje ir Ramiojo vandenyno atogrąžų salose, taip pat registruojama keliose Afrikos šalyse, Karibuose, JAV, Australijoje, Havajuose, Luizianoje.

 Angiostrongylus costaricensis, sukelianti eozinofilinį gastroenteritą, registruojama Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Karibuose.  Dažniau serga 6–12 metų amžiaus vaikai.

Pirmas žmonių angiostrongiliozės atvejis buvo užregistruotas Taivane 1945 metais. Nuo to laiko buvo užregistruoti keli ligos protrūkiai Ramiojo vandenyno salose, 12 didelių ligos protrūkių Kinijoje, 3 protrūkiai – Taivane. Nuo pirmo ligos atvejo iki šių dienų užregistruota daugiau nei 2900 ligos atvejų visame pasaulyje. Kai kuriose šalyse, kaip JAV, Europos sąjungos šalyse registruojami įvežtiniai šios ligos atvejai, kai suserga žmonės, keliaujantys po endemines šalis.

Kaip liga diagnozuojama?  

Diagnozuojant angiostrongiliozę, svarbus vaidmuo tenka ligonio apklausai, išsiaiškinant ar ligonis keliavo po šalis, kur parazitas paplitęs, ar valgė žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų sraigių, šliužų, krabų, krevečių, varlių.

Didelis eozinofilų, kraujo ląstelių, kiekis kraujuje ar smegenų skystyje gali būti svarbus diagnostinis požymis.   

Patikimas testas yra specifinių antikūnų prieš sukėlėjus nustatymas kraujo serume.

Profilaktika  

  • Keliaujant po vietoves, kuriose paplitę šie sukėlėjai, nevartoti maistui žalių sraigių, šliužų, gėlavandenių krevečių, krabų, varlių.
  • Atidžiai nusiplauti daržoves, salotas, kurios bus valgomos žalios, kad jose neliktų šliužų ar jų gleivių.
  • Kruopščiai plauti rankas ir indus, kuriuose buvo žalios sraigės ir kt.
  • Siekiant sumažinti riziką užsikrėsti, aplink namus šalinti sraiges, graužikus, kurie dalyvauja parazito vystymosi cikle.

Anisakiazė – parazitinis susirgimas, kurį sukelia apvaliųjų kirmėlių Anisakis šeimos Anisakis simplex ir Pseudoterranova decipiens lervos.

Istorija
Pirmas šios ligos atvejis aprašytas 1960 m. Nyderlanduose. Anisakiazė buvo diagnozuota ligoniui, su enterito (plonosios žarnos uždegimas) simptomais. Atlikus chirurginę operaciją, rastos mažos Anisakis lervos.

Paplitimas
Anisakiazė paplitusi šalyse, kur maistui naudojama daug žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos (šaldymas, sūdymas, marinavimas, rūkymas) jūros žuvies ir galvakojų moliuskų. Iki 1970 m. Nyderlandai buvo vietovė, kur daugiausiai buvo sunaudojama sūdytos žuvies ir daugiausiai užregistruojama susirgimų. Dabar susirgimai registruojami Japonijoje, Olandijoje, Skandinavijos, Ramiojo vandenyno šalyse ir Lotynų Amerikos pajūrio šalyse.
Anisakiazė labiausiai paplitusi Japonijoje (apie 90 proc. visų pasaulyje užregistruojamų anisakiazės atvejų). Japonijoje, kurioje įprasta valgyti suši, kasmet registruojama 2,5 tūkst. žmonių susirgimo anisakiaze atvejų. Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet šia liga suserga apie 10 žmonių. Europoje ši liga dažniau registruojama Ispanijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje (maždaug apie 20 atvejų per metus).
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje žmonių susirgimo anisakiaze atvejų neužregistruota.

Parazito vystymosi ciklas


Vystydamasis parazitas pereina kelis etapus: kiaušinėlis, lerva ir suaugusi kirmėlė. Kiekvienas šių parazitų vystymosi etapas vyksta keičiant šeimininkus. Šių parazitų vystymuisi reikalingi galutiniai, tarpiniai, papildomi šeimininkai.

Galutiniais šeimininkais gali būti jūros žinduoliai (ruoniai, banginiai, delfinai ir kt.), plėšrios jūros žuvys, vandens paukščiai (pelikanai ir kt.). Jų žarnyne ar skrandyje gyvena suaugusios Anisakis simplex ir Pseudoterranova decipiens kirmėlės. Kirmėlės išskiria kiaušinėlius, kurie su jūros žinduolio išmatomis patenka į vandenį. Kiaušinėliai bręsta vandenyje, juose išsivysto 1–s stadijos lervos, kurios išsirita iš kiaušinėlio ir laisvai plaukioja vandenyje.

Tarpiniai šeimininkai yra įvairūs vėžiagyviai, kurie praryja vandenyje esančias lervas. Vėžiagyvių organizme lervos vystosi iki 2–s (neinvazinės) ar 3–s (invazinės) stadijos.

Papildomi šeimininkai yra jūros žuvys, kalmarai, moliuskai, stambūs vėžiagyviai. Jie maitinasi vėžiagyviais. Papildomų šeimininkų organizme lervos išsivysto iki invazinės 3–s stadijos. Jos užauga iki 3 cm ilgio ir gyvena papildomų šeimininkų žarnyne. Galutiniai šeimininkai (jūros žinduoliai) užsikrečia misdami užsikrėtusiomis jūros žuvimis, kalmarais, moliuskais. Ciklas kartojasi.

Sukėlėjo paplitimas
Prancūzijos maisto saugos agentūros (AFSSA) duomenimis, Anisakis simplex ir Pseudoterranova decipiens lervos aptinkamos viso pasaulio jūrose ir vandenynuose. Priklausomai nuo rūšies ir žvejybos zonos, apie 15–100 proc. jūros žuvų yra užkrėstos Anisakis lervomis. Užkrėstų galvakojų moliuskų yra mažiau – 20–35 proc. Prancūzijoje atlikti dažniausiai vartojamų žuvų tyrimai parodė, kad 80 proc. ančiuvių, 30 proc. skumbrių, 70 proc. menkių bei 90 proc. merlangų yra užkrėsti Anisakis lervomis. Dažniausiai lervos aptinkamos žuvies žarnose, susisukusios į spiralę, apgaubtos kapsule. Žuviai žuvus, jos gali migruoti į raumenis. Anisakis lervos turi savybę išgyventi žemesnėje nei 0°C temperatūroje, druskos tirpale bei acte.

Žmogus užsikrečia, kai maistui naudoja žalią žuvį ar galvakojus moliuskus, kurių raumenyse yra 3-s stadijos anisakia lervos. Suvalgius užkrėstos žuvies, lervos skverbiasi į skrandžio ar žarnos sienelę ir sukelia anisakiazei būdingus simptomus. Žmogus organizme parazitas toliau nesivysto, todėl žmogus nuo žmogaus užsikrėsti negali.

Lervų įsiskverbimo vietoje vystosi gleivinės uždegimas, eozinofiliniai infiltratai, pabrinkimai, išopėjimas ir hemoragijos (kraujavimai), gali vystytis granuliomos, nekrozė ir žarnų perforacija (prakiurimas). Kartais lervos migruoja į tulžies pūslę, kepenų latakus ir kasos latakus ir sukelia šių organų uždegimus. Pažeidimai ir simptomai, sukelti lervų, gali laikytis kelis mėnesius ir net metus.

Anasakijų lerva žmogaus skrandžio pogleivio sluoksnyje

Klinika
Žmogui anisakiazės simptomai gali pasireikšti po kelių valandų nuo užsikrėtimo. Ligoniai dažniausiai skundžiasi pilvo skausmu, pykinimu, vėmimu.
Ligos simptomai priklauso nuo parazitų buvimo vietos. Jeigu lervos randasi žarnyne, tada simptomai būna mažai išreikšti, ligoniai skundžiasi pilvo skausmais aplink bambą, pilvo gurguliavimu bei pūtimu, tačiau gali vystytis ir ūmaus pilvo simptomai.


Jeigu lervos randasi skrandyje, o tai atsitinka dažniausiai, ligonį vargina stiprūs skausmai skrandžio srityje, pykinimas, vėmimas, kartais su krauju, pakyla temperatūra, atsiranda alerginės reakcijos (odos bėrimai, veido pabrinkimas). Kartais 3-s stadijos lervos gali patekti į ryklę ar burną, iš kur jos iškosimos, tai vadinama ekstraintestinalinė anisakiozė.

Diagnostika
Liga įtariama įvertinus ligos simptomus, epidemiologinius duomenis (lankėsi endeminėse šalyse, valgė žalią žuvį). Diagnozei patvirtinti atliekami skrandžio endoskopiniai tyrimai (ieškoma skrandžio gleivinėje lervų).

Profilaktinės priemonės
Siekiant apsisaugoti nuo užsikrėtimo anisakiaze, būtina laikytis šių prevencijos priemonių:
• Sugautą žuvį kruopščiai ir kaip galima greičiau išvalyti, siekiant sumažinti lervų migraciją iš žarnų į raumenis.
• Žuvį tinkamai termiškai apdoroti arba užšaldyti. Anisakiazės sukėlėjai žūva kaitinant žuvį 60°C temperatūroje per 10 min., greitai užšaldant –35°C ar žemesnėje temperatūroje per 15 val. arba užšaldant –23°C temperatūroje per mažiausiai 7 dienas.
• Daugelis tradicinių marinavimo ir šalto rūkymo būdų yra netinkami, siekiant sunaikinti Anisakis simplex lervas.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Anisakiazės prevencijos metodinės rekomendacijos

Ankilostomiazė yra lėtinis susirgimas, kurį sukelia Ancylostoma duodenale apvaliosios kirmėlės. Žmonėms ši liga pasireiškia įvairiais simptomais, kuriuos lydi anemija (mažakraujystė).

Sukėlėjas
Sukėlėjas Ancylostoma duodenale (toliau – A. duodenale) priklauso Ancylostomatidae šeimai. Vystymosi eigoje parazitai praeina kelias stadijas: suaugusi kirmėlė, lervos (rabditinės ir filarinės) ir kiaušinėliai. Suaugusios kirmėlės yra smulkios 8–13 mm ilgio, rausvos spalvos, apvalios formos, skirtalytės. Jų burna turi tris poras aštrių dantukų, kurių pagalba prisitvirtina prie žarnos gleivinės. Suaugusios apvaisintos patelės per parą išskiria iki 25 tūkst. kiaušinėlių, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką.

Paplitimas
Ligos sukėlėjai paplitę Pietų Europoje, Pietų Amerikoje, Indijos ir Kinijos regionuose.  

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, su išmatomis išskiriantis parazito kiaušinėlius. Su išmatomis išsiskiria dar nesubrendę kiaušinėliai.

Parazito vystymosi ciklas
A. duodenale kiaušinėliai vystosi dirvožemyje. Esant 15–35 °C temperatūrai ir pakankamam drėgmės kiekiui kiaušinėliai per parą subręsta ir iš jų išsirita rabditinės lervos. Šios lervos nėra pavojingos žmogui. Jos gyvena dirvožemyje ir minta pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Dirvožemyje lervos du kartus keičiasi ir tampa invazinėmis filarinėmis lervomis, kurios dirvožemyje gali išgyventi iki 18 mėnesių. Lervoms būdinga vertikali migracija dirvoje – atšalus orui jos migruoja gilyn į dirvą (net iki vieno metro gylį), orui sušilus pakyla į dirvožemio paviršių.

Kaip žmogus užsikrečia?
Į žmogaus organizmą lervos gali patekti per odą arba per burną. Tačiau dažniausiai patenka per burną su neplautomis daržovėmis, užterštu maistu bei vandeniu, per nešvarias žemėtas rankas. A.duodenale filarinės lervos patenka į plonąjį žarnyną. Žarnyne per 5–6 sav. jos užauga, diferencijuojasi į patinėlius ir pateles, apsivaisina ir išskiria kiaušinėlius. Suaugusios kirmėlės žmogaus žarnyne gali gyventi iki penkerių metų.

Ligos simptomai  
Ligos simptomai priklauso nuo ligos fazės. Lervoms skverbiantis per odą atsiranda odos bėrimai (dažniausiai ant galūnių), galūnių pabrinkimai, odos niežulys. Žarnų fazė yra sunkiausias ligos periodas. Tuo metu parazitai aštriais dantukais giliai pažeidžia žarnų gleivinę ir intensyviai siurbia kraują. Labiausiai pažeidžiama plonosios žarnos gleivinė, nes kirmėlės judėdamos iš vienos gleivinės vietos į kitą, suardo didelius jos plotus. Atsiranda skausmai po krūtine, ligoniui pučia pilvą, jis netenka apetito, kartais viduriuoja, liesėja. Jei invazija intensyvi, ligonis per dieną gali netekti iki 200 ml kraujo, todėl vystosi sunki anemija (mažakraujystė).

Kaip liga nustatoma?
Ankilostomiazė patvirtinama išmatose radus šių kirmėlių kiaušinėlių. Juos galima aptikti praėjus 5–6 savaitėms po užsikrėtimo, kai žarnyne gyvena suaugusios kirmėlės.

Profilaktinės priemonės
Vietovėse, kur yra paplitusi ši liga, nevaikščioti basomis, negulėti ant plikos žemės, vengti bet kokio kontakto su žeme.
Laikytis asmens higienos: plauti rankas prieš valgį ar maisto ruošimą, po kontakto su žeme. Nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių.
Endeminėse vietovėse saugoti maistą nuo užteršimo. Maistas, pakliuvęs ant grindų, negali būti naudojamas nenuplautas ar nepakaitintas.
 
 
Parengė
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

Artimųjų Rytų respiracinio sindromo koronavirusinė infekcija (ARRS, angl. MERS) – tai virusinė kvėpavimo takų liga, kurią sukelia Artimųjų Rytų respiracinio sindromo koronavirusas (ARRS-CoV, angl. MERS-CoV). Liga pirmą kartą nustatyta 2012 m. Saudo Arabijoje.
 
Ligos sukėlėjas
Koronavirusai – tai didelė grupė virusų, kurie gali sukelti įvairius susirgimus, pvz., sunkų ūmų respiracinį sindromą (SŪRS) ar peršalimo simptomus.
ARRS-CoV priklauso Betacoronavirus genčiai (Coronavirinae pošeimiui). ARRS-CoV yra pirmasis betakoronavirusų C linijos virusas, išskirtas iš žmonių. Jis skiriasi nuo SŪRS sukeliančio koronaviruso, peršalimo simptomus sukeliančių ir endeminių žmonėms, ligas sukeliančių betakoronavirusų HCoV-OC43 ir HCoV-HKU1, HCoV-NL63, HCoV-229E.
 
Epidemiologinė situacija
Dauguma ARRS-CoV sukeltų atvejų užregistruota Artimuosiuose Rytuose (Saudo Arabijoje, JAE, Katare, Jordanijoje, Omane, Kuveite, Egipte, Jemene, Lebanone, Irane). Daugiausia ARRS-CoV atvejų registruojama Saudo Arabijoje. Susirgimų ARRS buvo registruota tarp keliautojų į Artimuosius Rytus arba asmenims, turėjusiems sąlytį su po kelionių susirgusiais asmenimis. Keletas įvežtinių ARRS atvejų buvo užregistruota Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Afrikoje, Azijoje. ARRS protrūkis buvo užregistruotas ir Pietų Korėjoje.

Ligos plitimas
Iki šio nėra patvirtintas tikslus ARRS-CoV plitimo kelias. ARRS-CoV – zoonotinis virusas ir remiantis šiuo metu turima informacija tikėtina, kad viruso rezervuaras yra vienakupriai kupranugariai. Identiškos ARRS-CoV atmainos buvo išskirtos iš žmonių ir vienakuprių kupranugarių Egipte, Omane, Katare, Saudo Arabijoje. Manoma, kad žmonės Artimuosiuose Rytuose gali užsikrėsti virusu tiesioginio ar netiesioginio sąlyčio su vienakupriais kupranugariais metu.
Nepanašu, kad virusas lengvai plinta nuo žmogaus žmogui, tačiau yra užregistruotų užsikrėtimų tarp artimą sąlytį su ARRS ligoniais turėjusių asmenų (šeimos narių, pacientų, sveikatos priežiūros darbuotojų).
 
Kokie yra ARRS simptomai?
Inkubacinis ligos periodas apie  14 dienų.
Pagrindiniai ARRS simptomai yra karščiavimas, kosulys ir / arba kvėpavimo nepakankamumas, pneumonija (plaučių uždegimas). Kai kuriems asmenims gali išsivystyti žarnyno funkcijos sutrikimai, inkstų nepakankamumas ar septinis šokas. Sunkesnės ligos formos išsivysto asmenims, turintiems kitų rimtų sveikatos sutrikimų, pvz., diabetą, onkologinę ligą, lėtinę plaučių ligą, po chemoterapijos ar organų transplantacijos ir kt.
 
Gydymo principai
Susirgus taikomas simptominis gydymas.
 
Profilaktika
Šiuo metu vakcinos nėra.
 
Rekomendacijos sveikatos priežiūros darbuotojams
Infekcijos prevencija ir kontrolė yra esminės priemonės siekiant išvengti ARRS-CoV plitimo sveikatos priežiūros įstaigose. Sveikatos priežiūros įstaigos, kuriose gydomi tikėtini ar patvirtinti ARRS-CoV atvejai, turi taikyti tinkamas infekcijų kontrolės priemones, siekiant sumažinti viruso plitimo riziką nuo infekuoto asmens kitiems pacientams, sveikatos priežiūros darbuotojams, lankytojams.
 
Keliautojams, vykstantiems į šalis, kuriose yra registruojamas ARRS-CoV plitimas, rekomenduojama:

  • dažnai plauti rankas su muilu ir vandeniu. Jei tokios galimybės nėra, naudoti alkoholinį antiseptiką arba alkoholines servetėles;
  • neliesti akių, nosies ir burnos neplautomis rankomis;
  • vengti sąlyčio su sergančiais asmenimis ir gyvūnais;
  • vartoti tik termiškai apdorotą mėsą ir pasterizuotą pieną (ypač kupranugarių);
  • nevartoti maisto, paruošto nežinomomis sąlygomis;
  • vengti sąlyčio su naminiais ir laukiniais gyvūnais, ypač kupranugariais;
  • vengti sąlyčio su gyvūnų išskyromis, šlapimu, fekalijomis ir kt., ypač su kupranugarių;
  • jeigu išsivysto kvėpavimo takų infekcijos požymiai keliaujant arba praėjus 14 d. po kelionės Arabų pusiasalyje:
  • skubiai kreiptis į gydytoją ir nurodyti kelionės šalį (-is). Prieš atvykstant į gydymo įstaigą, telefonu ją informuoti  apie ligos simptomus ir buvusią kelionę;
  • vengti sąlyčio su sveikais asmenimis;
  • kosėti ir čiaudėti prisidengus burną, naudotis vienkartinėmis nosinaitėmis. Panaudotas nosinaites išmesti į šiukšlių dėžę. 

 

 

SĄLYTĮ SU ARTIMŲJŲ RYTŲ RESPIRACINIO SINDROMO KORONAVIRUSU TURĖJUSIŲ ASMENŲ IŠAIŠKINIMO IR STEBĖJIMO LAIKINOSIOS REKOMENDACIJOS

         LIGONIŲ, KURIEMS ĮTARIAMA ARTIMŲJŲ RYTŲ RESPIRACINIO SINDROMO KORONAVIRUSO INFEKCIJA, TRANSPORTAVIMO IZOLIAVIMUI IR GYDYMUI LAIKINOSIOS GAIRĖS

 

 


Askaridozė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia apvaliosios kirmėlės – askaridės (Ascaris lumbricoides).

Sukėlėjas 
Suaugusios askaridės yra cilindro formos, panašios į slieką. Gyvos jos yra rausvai gelsvos spalvos, žuvusios tampa baltos. Patinėliai yra žymiai mažesni, jų ilgis 15–25 cm, o plotis – 2–4 mm, patelės yra 25–40 cm ilgio ir 3–6 mm pločio. Askaridės gyvena plonajame žmogaus žarnyne. Viena kirmėlė per dieną padeda apie 250 tūkst. kiaušinėlių, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką (dirvožemį, vandenį). Askaridžių kiaušinėliai yra 0,05–0,1x0,4–0,05 mm dydžio. Su žmogaus išmatomis išskiriami kiaušinėliai gali būti apvaisinti ir neapvaisinti. Neapvaisinti kiaušinėliai, patekę į dirvožemį, nesivysto, todėl žmogui yra nepavojingi. Apvaisinti kiaušinėliai dirvožemyje per 1–1,5 mėnesio subręsta ir tampa pavojingi žmogui. Kiaušinėlių brendimo greitis priklauso nuo dirvožemio drėgmės, šilumos, deguonies kiekio bei saulės intensyvumo. Lervutė kiaušinėlio viduje, esant 13–30°C temperatūrai, subręsta per 9–42 dienas, esant 24–30°C temperatūrai – per 16–18 dienų, esant temperatūrai, žemesnei nei 12°C, kiaušinėliai nustoja vystytis, tačiau išlieka gyvybingi. Askaridžių kiaušinėliai, esant palankioms sąlygoms, dirvožemyje gali išgyventi net kelerius metus, vandenyje – 1–2 metus. Kiaušinėliuose esančios lervos nustoja vystytis veikiant tiesioginiams saulės spinduliams, o pakilus temperatūrai iki 37–38°C kiaušinėlyje esanti lervutė žūsta.

Paplitimas
Askaridozė paplitusi visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje askaridoze serga 1,4 mlrd. žmonių (ketvirtadalis visų žemės gyventojų). Labiausiai šis susirgimas paplitęs tropiniuose kraštuose, kur šiltas ir drėgnas klimatas sudaro idealias sąlygas kiaušinėliams vystytis. Žmonių užsikrėtimas tokiose vietovėse vyksta visus metus. Daugiausiai žmonių, sergančių askaridoze, yra Azijoje (73 proc.), Afrikoje (12 proc.) ir Pietų Amerikoje (8 proc.). Šalyse su karštu ir sausu klimatu susirgimai registruojami retai, perdavimas vyksta tik tam tikru metų laiku.
Didelį šios kirmėlinės ligos paplitimą lemia nepaprastai didelis parazito produktyvumas, kiaušinėlių atsparumas aplinkoje, paprastas ligos perdavimo kelias, blogos žmonių gyvenimo sanitarinės - ekonominės sąlygos, didelis skaičius besimptomių ligonių, platinančių parazito kiaušinėlius bei dirvožemio, vandens teršimas žmonių išmatomis. Askaridoze serga įvairaus amžiaus žmonės, tačiau dažniausiai užsikrečia ir serga 2–10 metų amžiaus vaikai.

Lietuvoje kasmet užsikrečia ir serga apie 200-300 asmenų. Paskutiniais metais stebima sergamumo askaridoze mažėjimo tendencija. Mažesnis sergamumo askaridoze rodiklis stebimas didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, tačiau vis dar didelis sergamumas išlieka Švenčionių, Kupiškio, Vilniaus rajonuose. Dažniausiai serga ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai.

Kaip užsikrečiama?
Ligos infekcijos šaltinis yra askaridoze sergantis žmogus. Žmogus užsikrečia askaridžių kiaušinėliais per dirvožemiu suterštas rankas, valgant nešvarias žalias daržoves, vaisius, uogas, geriant nevirintą atvirų vandens telkinių vandenį. Askaridžių kiaušinėlių ant maisto gali patekti su dulkėmis, juos gali pernešti musės, tarakonai. Askaridoze žmogus gali užsikrėsti ištisus metus, tačiau dažniausiai užsikrečia vasarą ar rudenį, kai dirvožemyje susikaupia daugiausiai subrendusių kiaušinėlių, žmonės dirba įvairius žemės ūkio darbus, vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke. Ypatingai pavojingi yra žemės sklypai, kur dirvožemis yra tręšiamas žmonių išmatomis.

Parazito vystymasis žmogaus organizme

Žmogui prarijus subrendusių askaridžių kiaušinėlių, iš jų plonajame žarnyne išsirita lervos. Pastarosios įsiskverbia į žarnos sienelę ir su kraujo srove išnešiojamos po organizmą. Jos aktyviai maitinasi kraujo serumu ir ertrocitais. Vėliau lervos patenka į plaučius, kuriuose migruoja apie 10–14 dienų. Plaučiuose lervos juda bronchiolių ir bronchų gleivine, pakyla į trachėją iki nosiaryklės. Iš čia (dažniausiai naktį) su seilėmis nuryjamos ir per skrandį antrą kartą patenka į plonąjį žarnyną. Plonajame žarnyne askaridės per 2–2,5 mėnesio užauga ir lytiškai subręsta. Suaugusi askaridė žmogaus organizme gyvena apie 1–2 metus, po to žūsta ir su išmatomis pasišalina iš žarnyno. Suaugusios kirmėlės nesidaugina žmogaus organizme, kirmėlių skaičius ligonio žarnyne priklauso nuo to, kiek askaridžių kiaušinėlių pateko į žmogaus organizmą. Literatūroje yra aprašyta atvejų, kai vieno berniuko žarnyne buvo rasta apie 2000 suaugusių askaridžių.

Ligos požymiai
Dažnai liga praeina nepastebėta ir nustatoma atsitiktinai, atlikus išmatų tyrimus ar suaugusiai kirmėlei pasišalus su išmatomis. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia ligoniams, kurių organizme parazituoja didelis askaridžių kiekis. Ligos pradžioje, vykstant lervų migracijai, vystosi alerginės žmogaus organizmo reakcijos: uždegiminiai plaučių pakitimai, astmos priepuoliai, atsiranda lūpų pabrinkimai, gali pakilti temperatūra. Šioje ligos stadijoje tiriant išmatas askaridžių kiaušinių nerandama. Vėliau, kai organizme parazituoja jau suaugusios kirmėlės, ligonis skundžiasi pablogėjusiu apetitu, galvos svaigimu, pykinimu, pilvo skausmu. Vaikams gali būti seilėtekis, griežimas dantimis (naktį), naktinės haliucinacijos, pilvo pūtimas bei skausmai. Užsikrėtę askaridėmis vaikai mažiau valgo, sutrinka maisto medžiagų įsisavinimas. Vitaminų ir maisto medžiagų, kurias suvartoja parazitas, stygius sukelia avitaminozes ir bendrą organizmo išsekimą. Sumažėja vaikų mokymosi produktyvumas, gebėjimas sukoncentruoti dėmesį, kartu blogėja bendra psichosocialinė būsena. Sergančių mažų vaikų augimas bei vystymasis sulėtėja. Askaridės slopina organizmo imunitetą, todėl vaikai tampa neatsparūs ir kitiems infekciniams susirgimams. Taip pat sulėtėja imuniteto susidarymas skiepijimų metu.

Komplikacijos
Sergant askaridoze galimos komplikacijos, kurios dažniausiai išsivysto 1–5 metų amžiaus vaikams. Esant dideliam askaridžių kiekiui gali vystytis žarnų nepraeinamumas, mechaninė gelta, ūminis kasos uždegimas, apendicitas. Ligoniui vemiant, askaridžių gali patekti į kvėpavimo takus, todėl ligonis gali uždusti.

Diagnostika
Paprastas ir patikimas askaridozės tyrimo metodas yra išmatų mikroskopavimas. Tiriant ligonio išmatas ieškoma askaridžių kiaušinėlių. Reikia žinoti, kad askaridžių kiaušinėliai išmatose pasirodo tik tuomet, kai ligonio žarnyne gyvena suaugusios, kiaušinėlius išskiriančios kirmėlės – maždaug 40 dienų po užsikrėtimo. Išmatų tyrimo metodo trūkumas yra tas, kad askaridozės negalima diagnozuoti ligos pradžioje, kai askaridžių lervos migruoja per plaučius. Taip pat šiuo metodu infekcijos negalima patvirtinti ir tuo atveju, kai ligonio organizme parazituoja tik kirmėlių patinėliai, kurie neišskiria kiaušinėlių. Kartais askarides galima pamatyti joms pasišalinus su išmatomis. Lervoms keliaujant per plaučius, tiriant mikroskopu skreplius, galima rasti kirmėlių lervų. Eozinofilija (eozinofilų padaugėjimas periferiniame kraujyje) dažniausiai stebima, kai lervos keliauja per plaučius, tačiau gali išlikti ir suaugusioms kirmėlėms gyvenant žarnyne. Eozinofilija periferiniame kraujyje siekia 5–12 proc., tačiau gali siekti ir iki 30–50 proc.
Kiti metodai, leidžiantys nustatyti askaridozę, yra rentgeno nuotraukos, galinčios parodyti susikaupusių kirmėlių mazgus, o ultragarsu galima nustatyti kepenų ar kasos askaridozę.

Gydymas
Visus užsikrėtusius reikia gydyti. Negydomi ligoniai yra ilgalaikiai infekcijos nešiotojai, ligos sukėlėjų platintojai, kurie didina riziką užsikrėsti kitiems. Askaridozei gydyti naudojami specialūs antihelmintiniai vaistai. Po gydymo praėjus 2–3 savaitėms mikroskopu tiriamos išmatos, sprendžiama apie gydymo veiksmingumą, jei reikia – gydymas kartojamas.

Profilaktika
• Saugoti sodybas, vaikų žaidimo aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo užteršimo žmogaus išmatomis.
• Netręšti žmonių išmatomis daržų ar sodų.
• Plauti rankas po naudojimosi tualetu, po darbo sode ar darže, prieš valgant ar ruošiant maistą.
• Maistui naudoti tik nuplautus vaisius, uogas ir daržoves.
• Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, esant būtinybei naudoti tokį vandenį, jį virinti.
• Naikinti muses, tarakonus ir saugoti maistą nuo jų teršimo.

Parengė:
Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė


ASKARIDOZĖS PREVENCIJOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

 
Aspergiliozė – įvairių infekcinių susirgimų grupė, kuriuos sukelia Aspergillus grybelis. Šie grybai labai paplitę aplinkoje, jų yra beveik visur, tiek ant įvairių paviršių, tiek dirvožemyje. Svarbu tai, kad įprastomis sąlygomis šis grybelis nesukelia susirgimo. Jis pavojingas tik tuomet, kai nusilpsta žmogaus imuninė sistema ar sergant kitomis sunkiomis ligomis. Įkvėpus jų sporų, dažniausiai pažeidžiami plaučiai, bet gali būti paveikti ir kiti organai. Grybelis gali sukelti centrinės nervų sistemos infekcijas, odos ir akių  infekcijas, šlapimo takų infekcijas, endokarditus, sinusitus, otitus.
 
Kas sukelia aspergiliozę?
 
Aspergiliozę sukelia Aspergillus grybeliai, besidauginantys sporomis. Įvairios šio grybelio rūšys paplitusios mūsų aplinkoje. Išskiriamos šios pavojingiausios Aspergillus rūšys:

  • Aspergillus clavatus
  • Aspergillus flavus
  • Aspergillus fumigatus
  • Aspergillus glaucus
  • Aspergillus nidulans
  • Aspergillus niger
  • Aspergillus oryzae
  • Aspergillus terreus
  • Aspergillus ustus
  • Aspergillus versicolor

Dažniausiai sunkias kvėpavimo takų ligas sukelia A. fumigatus, A. flavus ir A. terreus.
 
Kaip užsikrėčiama?
 
Žmogus nuo žmogaus ar gyvūnų neužsikrėčia. Užsikrėčiama įkvėpus Aspergillus sporų. Dauguma žmonių galimai įkvepia sporų kiekvieną dieną, bet nesuserga, tačiau nusilpus imuninei sitemai, susirgimo rizika padidėja. Aspergillus grybelis aptinkamas pūvančių lapų krūvose, komposte, augaluose, medžiuose, grūdinėse kultūrose. Pelėsių dalių galima rasti oro kondicionavimo, šildymo ir izoliavimo sistemose, kai kuriuose maisto produktuose, prieskoniuose. Grybelių galima rasti pastatų sienose, ypač senų ligoninių.
 
Kokie simptomai?

Labiausiai reikšmingas rizikos veiksnys yra įkvėptų dalelių skaičius ir  imuninės sistemos būklė. Padidintos rizikos veiksniai – kaulų čiulpų transplantacija, chemoterapijos taikymas, žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga (AIDS), tuberkuliozė, astma ir kt. Priklausomai nuo ligos formos galima išskirti šiuos simptomus:

  • Karščiavimas
  • Kosulys su krauju
  • Stiprus kraujavimas iš plaučių
  • Dusulys
  • Skausmas krūtinėje arba sąnariuose
  • Kraujavimas iš nosies
  • Veido patinimas, vienos pusės
  • Odos pažeidimai 
  • Kaip nustatoma?

 
Diagnozuoti infekciją, sukeltą Aspergillus grybelio, labai sunku, kadangi simptomai panašūs į kitų infekcijų sukeliamus simptomus. Be to, grybų randama sveikų žmonių seilėse ir skrepliuose. Tačiau įtarus susirgimą aspergilioze, diagnozė patvirtinama nustačius šį grybelį skrepliuose, plaučių biopsinėje medžiagoje (plaučių audinio gabalėlyje, paimto specialia adata). Plaučių pažeidimas gali būti stebimas ir krūtinės ląstos rentgenogramoje.
 
Kokia prevencija?
 
Prevencinės priemonės skirstomos į:

  • Statybos (remonto) ir vėdinimo. Tisklas – sumažinti dulkių išmetimą statybos (remonto) vietoje, taikant priemones, skirtas apsaugoti padidintų rizikos grupių pacientus.
  • Infekcijų kontrolės. Apima sveikatos priežiūros specialistų ir personalo mokymus, valymo ir dulkių sulaikymo rekomendacijas.
  • Chemoprofilaktika. Padidintų rizikos grupių pacientams rekomenduojama chemoprofilaktika priešgrybeliniais vaistais, ypač jei ligoninėje vykdomas remontas arba statybos darbai.

Sudėtinga vengti grybelio patekimo į kvėpavimo takus, nes jis aptinkamas aplinkoje. Didžiausias prevencinis dėmesys turi būti skiriamas asmenims su nusilpusia imunine sistema. Rizikos grupės asmenims rekomenduojama:

  • Vengti vietų, kuriose yra daug dulkių. Nesant galimybės išvengti buvimo tokiose vietose, reikia naudoti respiratorius, kurie nepraleidžia sporų.
  • Vengti veiklos, susijusios su glaudžiu kontaktu su dirvožemiu ar dulkėmis. Jei tai neįmanoma, tuomet dėvėkite kūną dengiančią aprangą, pirštines. Siekiant sumažinti odos infekcijos išsivystymo galimybės, gerai nuplaukite odos pažeidimus muilu ir vandeniu, ypač jei buvo tiesioginis kontaktas su dirvožemiu ar dulkėmis.
  • Dažnai valyti dulkes, ypač tose vietose, kur jų susikaupia daugiausia. 

 
Daugiau informacijos: ASPERGILIOZĖS PREVENCIJOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-07-14