Susipažinkite su vakcinacijos istorija

Data

2018 04 24

Įvertinimas
5
Nuotrauka iš pixabay.com
Nuotrauka iš pixabay.com

Europoje minint imunizacijos savaitę, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Klaipėdos departamento specialistai primena visuomenei, kad apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų buvo siekiama jau daugiau nei prieš du tūkstantmečius, kai senosios Indijos, Kinijos medicinoje buvo ieškoma priemonių, kaip apsisaugoti nuo ligų.

Pirmieji bandymai apsisaugoti

Apie 430 m. pr. Kr. graikų istorijos pradininkas Tukididas rašė, kad maro epidemijos metu sergančiuosius maru slaugydavo tik tie, kurie jau buvo persirgę maru. Tuo metu jau buvo žinoma, kad persirgus pakartotinai nebesusergama.

XI amžiuje kinai pastebėjo, kad sveikus asmenis užkrėtus nuo nesunkiai sergančių ar sveikstančių, pastarieji daugiau neužsikrečia. Šį būdą jie pavadino varioliacija (lot. „variola“ – raupai). Varioliaciją pradėjo taikyti liaudies gydytojai: išdžiūvusį raupų pūlinukų turinį ar sudžiūvusius šašus įtrindavo į sveiką žmogaus odą, gleivinę ar įpūsdavo į nosį, taip siekdami užkirsti kelią raupų susirgimui.

Varioliacija, kaip metodas, greitai atkeliavo į Turkiją, o 1721 metais anglų aristokratės ir rašytojos M. V. Montegiu dėka – ir į Angliją. 1713 metais ji nuo raupų neteko jaunesniojo brolio, o po dvejų metų ir pati persirgo šia liga. Gyvenant Turkijoje ją sužavėjo puikūs kovos su raupais rezultatai. 1718 metais varioliacijos būdu nuo raupų ji paskiepijo savo penkerių metų sūnų. 1721 metais sugrįžusi į Londoną ji paviešino metodą, kaip galima apsisaugoti nuo raupų. Jos žiniomis susidomėjęs  karalius Džordžas II nusprendė, kad jo vaikai turi būti paskiepyti, tačiau iš pradžių jis norėjo sužinoti apie galimus pavojus. Raupų epidemijos metu karališkosios šeimos gydytojas H. Slounas, atlikdamas eksperimentus su šešiais savanoriais kaliniais ir vienuolika našlaičių, gavo puikius rezultatus – karališkoji šeima buvo įtikinta varioliacijos efektyvumu, todėl princesės Amelija ir Karolina buvo paskiepytos ir išgyveno. Iš Anglijos šis būdas greitai  paplito į kitas Vakarų šalis.

Šių laikų imunologijos istorija

Šiuolaikinės imunoprofilaktikos pradžia yra siejama su anglų gydytoju E. Dženeriu, kuris 1780-ųjų metų pabaigoje pastebėjo panašumą tarp žmonių ir karvių raupų, kai melžėjos papasakojo, kad užsikrėtusios karvių raupais jos nesusirgdavo žmonių raupais. Stebėjimo būdu jis įsitikino, kad taitiesa. 1796 metais gegužės 14 d. E. Dženeris atliko savo garsųjį eksperimentą – berniuką D. Filipą užkrėtė karvių raupais. Jis aštuonmečiui įterpė nuo melžėjos S. Nelms rankos pūslelės gautą turinį. Po 6 savaičių atliko pakartotinį įterpimą su žmogaus raupais. Berniukui neišsivystė jokia reakcija. E. Dženeris įrodė, kad skiepai apsaugo nuo raupų ir nuodugniai aprašė bei išpopuliarino šio skiepijimo metodus ir informaciją, kaip apsisaugoti nuo infekcijos. E. Dženerio sukurtas raupų profilaktikos metodas pavadintas vakcinacija (lot. „vacca“ – karvė). Vakcinacijos metodas buvo pripažintas ir greitai paplito po visą Europą – sergamumas raupais labai sumažėjo.

Imunologijos pradininku taip pat laikomas ir L. Pasteras. 1881 metais jis iškėlė skiepų nuo pasiutligės klausimą, o po ketverių metų šiais skiepais buvo paskiepytas pirmasis žmogus. Jis įrodė, kad kai kurių ligų sukėlėjai yra mikroorganizmai, ir išskyrė vištų choleros, osteomielito, gimdyvių karštligės sukėlėjus. Tirdamas vištų cholerą su sukėlėju Pasteurella aviseptica jis padarė išvadą, kad mikroorganizmams būnant ilgai nepalankioje aplinkoje, kinta jų savybės, mažėja jų galimybės sukelti ligą. Taigi, L. Pasteras atskleidė tai, kad norint, kad organizmas įgytų imunitetą ir taptų atsparus bei neimlus infekcijos sukėlėjams, reikia, kad sukėlėjas būtų susilpnintas, tam kad imuninė sistema išmoktų kovoti su infekcijos sukėlėju. L. Pasteras atrado vakcinaciją nuo juodligės, kiaulių raudonligės ir pasiutligės.

1888 metais E. Ru ir A. Jersenas atrado, kad difterijos mikroorganizmas gamina egzotoksiną ir jo suleidus – galima iššaukti susirgimą. 1899 metais A. Čistovičius sudarė prielaidas neinfekcinei imunologijai, nustatydamas, kad antikūnų susidarymą sukelia ne tik mikroorganizmai, bet ir svetimas baltymas, o 1903 metais Š. Rišė ir P. Potjė įrodė, kad imunitetas ne tik apsaugo, bet ir gali sukelti įvairias alergines ligas.

Imunologijos pradžia Lietuvoje

Imunologijos pradžia Lietuvoje siejama su Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu ir Vilniaus medicinos draugija. 1781 metais, įkūrus Medicinos fakultetą, J. Briotė buvo pakviestas dėstyti operacinės chirurgijos kursą, greta kurio 1785 metais pradėjo skaityti paskaitų kursą apie skiepijimą nuo raupų, ir pats skiepydavo žmones nuo šios ligos.

1802 metais A. L. Bekiu apsilankė pas E. Dženerį, kuris jį nuodugniai supažindino su vakcinacija nuo raupų, 1803 metais A. L. Bekiu išleido monografiją „Apie vakciną arba vadinamuosius karvių raupus“.

1805 metais Vilniaus universiteto profesorius J. Frankas įsteigė Vilniaus medicinos draugiją. Jis pradėjo mokymus apie vakcinaciją medicinos fakultete, todėl ten baigę gydytojai buvo aukštos kvalifikacijos skiepijimo specialistai. 1808 metais J. Franko ir A. Bekiu iniciatyva buvo įsteigtas Vakcinacijos institutas, kuriame buvo taikoma vakcinacija bei tiriamas vakcinos efektyvumas. Vakcinacijos institute kasmet buvo nemokamai skiepijami Vilniaus ir jo apylinkių žmonės. Šis institutas paruošdavo ir siųsdavo raupų vakciną į kitas vietoves. Dėl sukilimo prieš caro valdžią po 1831 metų Vilniaus universitetas buvo uždarytas ir tai turėjo labai didelę neigiamą įtaką vakcinacijos raidai Lietuvoje.

1886 metais Vilniaus Savičiaus ligoninėje buvo gaminama vakcina, kuria buvo aprūpinama visa Vilniaus gubernija, taip pat ligoninėje buvo skiepijami žmonės. Tam vadovavo gydytojas R. Bagenskis, vėliau jis išleido savo veikalą „Apie skiepijimą nuo raupų“, kuriame išdėstė savo veiklos rezultatus.

1918–1940 metais Kaune veikė Valstybinis higienos institutas, kuriam vadovavo bakteriologas ir higienos specialistas profesorius A. Jurgeliūnas. Valstybiniame higienos institute buvo atliekami bakteriologiniai ir serologiniai tyrimai, gaminamos raupų, pasiutligės vakcinos, skiepijami žmonės nuo pasiutligės. A. Jurgeliūnas 1922 metais pradėjo skaityti aukštuosiuose kursuose pirmąjį medicininės mikrobiologijos kursą, kuriame buvo pateikiamos to meto infekcinės imunologijos žinios.

Imunologija svarbi ir šiandien

Po Antrojo pasaulinio karo sparčiai daugėjo naujų mokslinių biologinio ir medicininio profilio įstaigų, kuriose buvo sprendžiamos viso pasaulio imunologijos mokslo raidos krypčių problemos. Nors dabartiniu požiūriu vakcinos supratimas skiriasi nuo E. Dženerio laikų, visgi, vakcinos  yra  pirmasis ir labai svarbus imunologijos, kaip atskiros mokslo šakos, laimėjimas. Visų šių žmonių, kurie savo gyvenimus paskyrė visuomenės gelbėjimui nuo mirtinų ligų epidemijų, dėka šiandien beveik visose pasaulio šalyse veikia efektyvios užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktikos sistemos.

 

Kontaktai žiniasklaidai 
Laura Mėlynė
Tel. Nr. (8 46) 21 55 42
El. p. laura.melyne@nvsc.lt