Kaip užkirsti kelią legioneliozei - tinkamos priežiūros ir dezinfekcijos priemonės

Data

2017 03 10

Įvertinimas
0
file0001763074512.jpg

Legioneliozė – plaučių uždegimo rūšis, kurią sukelia Legionella bakterijos. Maždaug vienas iš dešimties susirgusiųjų šia liga miršta. Legionella bakterijos plinta per vandens dulksną (aerozolius), dažniausiai dėl netinkamai prižiūrimos ar sukonstruotos vandentiekio sistemos. Kuo ilgesnė ir techniškai sudėtingesnė vandentiekio sistema, tuo didesnė rizika Legionella bakterijų atsiradimui. Legionella bakterijos dauginasi 20 - 50oC temperatūros vandenyje, o aukštesnėje nei 50oC temperatūroje bakterijos gyvuoja, tačiau nebesidaugina. Legionella bakterijos žūva, kai vandens temperatūra pakyla virš 65oC.

Legionelioze galima užsikrėsti įkvėpus bakterijomis užteršto vandens aerozolio. Liga nėra perduodama vienam žmogui nuo kito ar geriant vandenį. Šios ligos yra visai nesudėtinga išvengti, jei nuolat palaikysime šaltą vandenį šaltu, o karštą - karštu.

Taisyklės, kurių turėtume laikytis

1. Palaikyti aukštesnę nei +50 oC temperatūrą karšto vandens sistemoje.

Tai reiškia, kad į vandens šildytuvą grįžtančio vandens temperatūra turi būti ne mažesnė kaip +50oC. Norint išlaikyti šią sąlygą, vandens šildytuve temperatūra turi būti aukštesnė. Kiek aukštesnė, priklauso nuo karšto vandens vamzdyno ilgio, vamzdžių izoliacijos ir pan. Vandens termometru išmatuokite iš vandens šildytuvo išeinančio ir į jį grįžtančio vandens temperatūrą ir taip nusistatykite saugią karšto vandens ruošimo temperatūrą.

2. Išvengti taršos dėl stovinčio vandens.

Jei yra karšto vandens čiaupų, kurie nenaudojami ilgiau kaip savaitę, būtina kartą per savaitę keletą minučių juose nuleisti vandenį.

Karšto vandens tūriniuose šildytuvuose, kur karštas vanduo nejuda, temperatūra negali būti žemesnė nei +60 oC. Jei karšto vandens šildytuvas buvo nenaudojamas ilgiau kaip savaitę, jame vandens temperatūra turi būti pakelta 1 val. iki +60oC ir tik po to vanduo naudojamas prausimuisi.

3. Dezinfekuoti vandenį karščiu .

Jei atlikus vandens laboratorinius tyrimus, vandenyje rasta Legionella bakterijų, nepriklausomai nuo jų kiekio, būtina vandenį dezinfekuoti atliekant terminį „šoką“. Vandenį reikėtų dezinfekuoti, net jei trumpam laikui (ilgiau nei 20 min.) buvo nukritusi karšto vandens temperatūra žemiau +50 oC.

Terminio “šoko” metu +66oC karšto vandens temperatūra turi būti palaikomai toliausiai nuo vandens šildytuvo nutolusiuose čiaupuose. Todėl vandens šildytuve temperatūra turi būti pakelta iki +70-80oC (priklauso nuo karšto vandens vamzdyno ilgio) ir ne trumpiau kaip 25 min., po to iš kiekvieno čiaupo +66oC temperatūros vanduo turi būti nuleidžiamas ne trumpiau kaip 5 min.

4. Atlikti cheminį vandens nukenksminimą, jei terminis “šokas” buvo neefektyvus arba nėra galimybės jo atlikti.

Efektyviausia vandenį chloruoti. Kad chloras būtų veiksmingas, karšto vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip +30oC. Legionella bakterijos žūva per 2 val., kai laisvojo chloro kiekis yra 20 mg/l arba per 1 val, kai –50 mg/l. Po cheminės vandens dezinfekcijos būtina vandenį išleisti ir papildyti geriamuoju vandeniu tol, kol liekamojo chloro kiekis pasieks 0,5-1 mg/l.

5. Išvalyti, ir dezinfekuoti visus vandens čiaupus.

Atlikus vandens sistemų dezinfekciją karščiu ar cheminėmis priemonėmis, būtina Legionella bakterijas sunaikinti vandens čiaupuose. Tam reikia išimti vandens čiaupų filtrus, nuimti dušų galvutes; po to mechaniškai ir specialiomis nukalkinimo priemonėmis pašalinti apnašas. Tada viską užmerkti į dezinfekuojantį skystį, pasižymintį poveikiu prieš Legionella bakterijas.

6. Reguliariai kontroliuoti vandens sistemos saugą.

Turėtų būti asmuo, atsakingas už pastato (viešbučio, sporto klubo) legioneliozės profilaktiką. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį reikia matuoti ir registruoti karšto vandens temperatūrą kritiniuose taškuose: išeinančio iš vandens šildytuvo, grįžtančio į jį bei toliausiai nutolusiuose nuo vandens šildytuvo čiaupuose.

Laboratorinius tyrimus Legionella bakterijoms nustatyti tikslinga atlikti praėjus 2 savaitėms po terminės ar cheminės dezinfekcijos, siekiant įsitikinti, kad dezinfekcijos metu žuvo visos bakterijos, net ir tos, kurios slėpėsi sunkiai dezinfekuojančiam agentui pasiekiamose vietose (vamzdžių nelygumuose po bioplėvele).

7. Įsirengti saugias vandens sistemas.

Jei naudojami vietiniai karšto vandens ruošimo įrenginiai, jie turi būti pajėgūs pakelti vandens temperatūrą iki reikalingos (+70-80oC) terminiam “šokui” atlikti. Jei nėra tokios galimybės, tai karšto vandens sistemoje turi būti sumontuoti papildomi vandens kaitinimo įrenginiai.

Jei į dušus tiekiamas jau sumaišytas (paruoštas) šaltas ir karštas vanduo, jis turi būti sumaišomas kuo arčiau vartotojų čiaupų. Priešingu atveju turi būti įrengti nuolatinės terminės dezinfekcijos įrenginiai.

Taip pat būtina apsaugoti šalto vandens vamzdynus nuo karšto vandens vamzdynų indukuojamos šilumos. Tai galima padaryti šalto vandens vamzynus izoliuojant šilumai nepralaidžiomis medžiagomis arba juos nutolinant nuo karšto vandens vamzdynų.

Laikantis šių patarimų, legioneliozės bus galima nesunkiai išvengti.

Legioneliozės profilaktikos klausimais galima konsultuotis visuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos departamentuose.


Vilniaus departamento
Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja
Asta Razmienė
Tel. (8 5) 264 9659
El. p. asta.razmiene@nvsc.lt