Kaip saugiai įrengti šachtinį šulinį

Data

2020 03 20

Įvertinimas
1
sulinys-well-4247735_960_720.jpg

Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis. Pagrindinis gėlo geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje yra požeminis vanduo, tačiau atokesnėse vietovėse, kaimuose, vienkiemiuose, dar yra šachtinių šulinių, kurį žmonės naudoja gėrimui ir maisto gamybai. Jei centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybės stebėsena vykdoma nuolat ir atliekami vandens laboratoriniai tyrimai bei vykdoma valstybinė kontrolė, tai šachtinių šulinių priežiūra ir jų vandens sauga turi rūpintis patys šulinių savininkai.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, su geriamuoju vandeniu į žmogaus organizmą patenka nuo 1 iki 10 procentų visų kenksmingų medžiagų, kurios patenka su maistu, tačiau nei vienam maisto produktui nėra nustatyta tokių griežtų reikalavimų, kaip geriamajam vandeniui, nes sėsliai gyvenantys žmonės vandenį vartoja visą amžių ir jo kokybė lemia žmogaus sveikatą. Be to mikrobiologiškai užterštas geriamasis vanduo gali tapti užkrečiamųjų ligų ir jų epidemijų šaltiniu.

Skanus vanduo ne visada yra kokybiškas

Geriamojo vandens kokybę vartotojai dažnai vertina pagal jo skonį, jei skanus, vadinasi ,,geras“. Geriamasis vanduo yra saugus ir sveikas vartoti, kai  jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo skaičiais ar koncentracijomis galinčių kelti pavojų žmonių sveikatai, o tuo galima įsitikinti tik atlikus geriamojo vandens laboratorinius tyrimus.

Šulinių vietos parinkimas, jo įrengimas ir priežiūra lemia šulinio vandens kokybę.

Šulinio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, jo įrengimo ir priežiūros

Šulinio vieta parenkama atsižvelgiant į šiuos reikalavimus:

1. Teritorija turi būti švari, apsaugota nuo potencialios mikrobinės ir cheminės taršos.

2. Prieš kasant šulinį atliekamas sklypo geologinis ir hidrogeologinis tyrimas. Geologiniais ir hidrogeologiniais tyrimais turi būti nustatyta:

  • požeminio vandens vandeningasis sluoksnis, slūgsojimo gylis, galimas išgauti vandens kiekis, maitinimo sąlygos, nitratų kiekis vandenyje;
  • gruntinio vandens tekėjimo kryptis gyvenamosios vietovės atžvilgiu, galimas ryšys su kitomis vandenvietėmis, esamais ir projektuojamais šuliniais,
  • vandens šaltinio rudens–žiemos hidrogeologinis režimas ir užšalimo galimybė, pavasario potvynių hidrologinės savybės,
  • reikalavimai vandens naudojimui ir apsaugai.

       3. Šulinio  atstumai nuo potencialių taršos objektų:

  • šulinio ir versmės vieta turi būti parinkta atsižvelgiant į požeminio vandens tėkmės kryptį. Pagal gruntinio vandens srautą potencialios taršos objektai turi būti žemiau negu šulinys. Jeigu tokios galimybės nėra, potencialios taršos objektų (ūkiniai pastatai, lauko tualetai, srutų duobės, mėšlidės, trąšų, pesticidų, naftos produktų sandėliai, šiltnamiai ar intensyviai tręšiami daržai, kapinės) atstumas iki šulinio turi būti ne mažesnis kaip 50 m;
  • prie šulinio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios atstumas iki gyvenamojo namo 7 m, iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio – 10 m, iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės – 25 m, iki lauko nuotakyno – 15 m.

Kaip tinkamai įrengti šulinį?

  • Šulinys negali būti įrengiamas polaidžio vandenimis užtvindomose teritorijose, pelkėtose vietose.
  • Šulinys įrengiamas pirmame nuo žemės paviršiaus neslėginiame vandeningajame sluoksnyje.
  • Šulinio dalys: atvirkštinis filtras, šulinio šachta, antžeminė šulinio dalis (rentinys), stogelis, vandens pakėlimo įranga.
  • Atvirkštinis filtras įrengiamas iš kelių smėlio ir žvyro sluoksnių, po 0,1–0,15 m storio. Bendras filtro storis turi būti 0,4–0,6 m.
  • Šulinio antžeminė dalis (rentinys) turi būti ne žemesnė kaip 0,8 m. Rentinys gali būti betoninis, gelžbetoninis. Aplink šulinį įrengiama 1,5 m gylio ir 0,7–0,8 m pločio plūktinė molio arba priemolio užtūra, kuri užpilama 20 cm storio žvyro sluoksniu. Žemės paviršiuje aplink šulinį turi būti įrengtas 2 m pločio akmenų grindinys, betoninė  danga su 5 laipsnių nuolydžiu nuo šulinio.
  • Šulinys turi būti su stogeliu, turėti mechaninę arba elektrinę vandens pakėlimo įrangą. Gali būti naudojami rankiniai arba elektriniai siurbliai. Nesant galimybės įrengti siurblį, gali būti naudojamas suktuvas su viena arba dviem rankenomis, pakėlimo ratu arba svirtimi. Prie suktuvo pritvirtinamas kibiras, šiuo atveju šalia šulinio turi būti suoliukas kibirui pastatyti.
  • Šulinyje turi būti įrengtas vėdinimo vamzdis, iškilęs ne mažiau kaip 2 m virš žemės paviršiaus. Vėdinimo vamzdžio viršus turi būti apsaugotas sietiniu gaubteliu.
  • Šuliniui įrengti naudojamos medžiagos ir gaminiai turi būti tinkami liestis su geriamuoju vandeniu. Iš jų į vandenį neturi išsiskirti sveikatai kenksmingų medžiagų, nebūtų sudarytos sąlygos mikroorganizmų augimui bei nebūtų pakeistos vandens juslinės savybės. Įranga turi būti sandari ir saugi, kad nebūtų teršiamas vanduo kenksmingomis medžiagomis iš grunto.

Ypač pavasarį svarbu pasirūpinti šulinio vandens kokybe

Gyventojams, geriamuoju vandeniu apsirūpinantiems individualiai iš šachtinių šulinių ar individualių gręžinių, rekomenduojama reguliariai pasitikrinti geriamojo vandens kokybę laboratorijoje. Ypač tai aktualu pavasarį, kai dėl sniego ir įšalo tirpsmo pakyla paviršinių gruntinių vandenų lygis, taip pat apsemiamose teritorijose.

 

 

Kontaktai žiniasklaidai

Ramunė Vaičiulienė

Tel. (8 46) 41 03 50,

El. p. ramune.vaiciuliene@nvsc.lt