Dažniausiai užduodami klausimai apie užkrečiamąsias ligas


Kas yra amebiazė ir kas ją sukelia?

Amebiazė yra liga, kurią sukelia žarnyno parazitiniai pirmuonys Entamoeba histolytica  (dizenterinė ameba). Dizenterinė ameba  gyvena storojoje žarnoje. Ji sudaro dvi skirtingas formas (trofozoitus ir cistas), kurios gali pereiti viena į kitą.

Trofozoitai – vegetacinė amebų forma, kurie gyvendami storosios žarnos viduje dažniausiai nepažeidžia žarnos gleivinės. Jie yra labai neatsparūs, todėl patekę su išmatomis į aplinką greitai žūsta. Kartais susidarius tam tikroms sąlygoms trofozoitai pradeda ardyti storosios žarnos sienelę ir sukelia žarnos gleivinės išopėjimus.

Cistos yra nejudrios, ovalios, padengtos storu apvalkalu, dėl kurio ilgai išsilaiko gyvybingos. Ligonio išmatose, kambario temperatūroje gali išlikti iki 1–2 savaičių, vandenyje – iki mėnesio ir ilgiau. Virimo temperatūroje žūna per kelias sekundes.

Kas platina ligos sukėlėjus?

Infekcijos šaltinis yra amebiaze užsikrėtęs žmogus, kuris su išmatomis išskiria amebų cistų. Su išmatomis išsiskyrę trofozoitai greitai žūsta aplinkoje, todėl nėra pavojingi kitiems žmonėms, tuo tarpu cistos, galinčios ilgai išsilaikyti gyvybingos, turi didelę įtaką ligos plitimui. Pavojingiausi yra sveikstantys, lėtine amebiazės forma sergantys ligoniai ir besimptomiai cistų nešiotojai. Ypač daug cistų su išmatomis išsiskiria, kai ligonis pradeda sveikti (viename grame išmatų gali būti iki 6 mln. cistų).

Kas gali užsikrėsti amebiaze? 

Amebiaze gali užsikrėsti bet kuris žmogus, tačiau didesnę riziką užsikrėsti turi:

  • asmenys, kurie keliauja po tropines šalis, gyvena blogomis sanitarinėmis sąlygomis,
  • imigrantai iš tropinių šalių, kuriose yra blogos sanitarinės sąlygos,
  • asmenys, gyvenantys institucijose, kuriose nėra sąlygų gerai higienai,
  • asmenys, sergantieji geofagija (žemės, molio valgymas),
  • asmenys, neturintys reikiamų higieninių įgūdžių,
  • homoseksualūs vyrai.

Kaip galima užsikrėsti amebiaze ?

Žmogus amebiaze užsikrečia, kai amebų cistų per burną patenka į virškinimo traktą:
nuo sergančio amebiaze ligonio (pvz., per užterštas rankas),
su maistu, vandeniu, kuriame yra amebų cistų,
valgant neplautas daržoves, vaisius, uogas,
nuo užterštų rankų, namų apyvokos daiktų, durų rankenų, žaislų bei kitų paviršių,
taip pat perdavimas galimas ir analinių lytinių santykių metu.

Ar liga paplitusi?

Ši liga paplitusi visame pasaulyje. Kiekvienais metais registruojama apie 50 mln. naujų amebiazės atvejų. Kasmet pasaulyje nuo šios parazitozės miršta 50–100 tūkst. žmonių. Daugiausia susirgimų registruojama Kinijoje, Vakarų Azijoje, Pietryčių ir Lotynų Amerikoje, ypač Meksikoje. Europos šalyse registruojami pavieniai atvejai, dažniausiai įvežtiniai.

Lietuvoje kiekvienais metais registruojami pavieniai amebiazės atvejai, dažniausiai įvežti iš Indijos, Pietų Amerikos šalių, Egipto.

Kas vyksta, kai amebos patenka į žmogaus organizmą?
 
Cistoms patekus į žmogaus virškinimo traktą, jų apvalkalas ištirpsta ir išsilaisvinę trofozoitai migruoja į storąjį žarnyną, kur pasidaugina. Susidaro smulkūs trofozoitai, kurie storajame žarnyne virsta cistomis ir su išmatomis pasišalina į aplinką. Apie 90 proc. užsikrėtusių asmenų trofozoitai virsta cistomis, tai yra besimptomiai ligoniai. Ligos simptomai išsivysto apie 10–20 proc. užsikrėtusių asmenų. Pasikeitus mitybai, sergant kai kuriomis kitomis ligomis, trofozoitai  ramiai gyvenę  žarnos viduje pradeda išskirti fermentus, kurie tirpdo žarnos gleivinę. Jie skverbiasi gilyn į žarnos sienelės audinius ir intensyviai dauginasi. Pradžioje žarnos sienelėje atsiranda tik gleivinės paburkimai, vėliau – pūlinukai, kuriems plyšus susidaro kraujuojančios opos. Kartais amebos pragraužia smulkių kraujagyslių sieneles, patenka į didįjį kraujo apytakos ratą ir nukeliauja į kepenis, plaučius, inkstus, smegenis, kur sudaro pūlinius (abscesus), vystosi ekstraintestinalinė arba nežarninė amebiazė.
Kada ir kokie atsiranda simptomai sergant amebiaze? 

Nuo užsikrėtimo iki ligos požymių atsiradimo gali praeiti kelios dienos, keli mėnesiai ar net metai. Tačiau dažniausiai ligos simptomai pasirodo 2–4 savaitę po užsikrėtimo.

Dažniausiai liga prasideda iš lėto, atsiranda bendras silpnumas, dažnesnis tuštinimasis, išmatose pasirodo gleivių ir kraujo. Temperatūra būna normali arba šiek tiek pakilusi. Ilgainiui procesas nurimsta.

Kartais vystosi ūmi ligos forma. Tuomet ligonius vargina pilvo diegliai, skausmingas tuštinimasis (tenezmai) bei viduriavimas. Tuštinimasis padažnėja iki 15 kartų per parą. Skystose vandeningose išmatose atsiranda kraujo bei gleivių. Temperatūra dažniausiai normali. Simptomai tęsiasi apie 1–2 savaites.

Ligonio negydant, liga įgauna lėtinę su remisijomis ir paūmėjimais daug mėnesių trunkančią eigą, kuri pasireiškia pasikartojančiais kraujavimais iš žarnyno, žarnyno diskomfortu. Ligonį vargina pilvo skausmai, vidurių užkietėjimas ar periodiškas viduriavimas, pykinimas, dešinio klubo srities ir galūnių skausmai, greitas nuovargis, prakaitavimas, galvos skausmas.

Kartais E. histolytica gali patekti į kepenis, plaučius ar smegenis, kur formuojasi pūliniai (abscesas). Dažniausiai pasitaikanti nežarninė amebiazės komplikacija yra kepenų abscesas.

Ką daryti užsikrėtus amebiaze?

Įtarus, kad esate užsikrėtę amebiaze, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Kaip amebiazė diagnozuojama? 

Pagrindinis tyrimas nustatant amebiazę yra išmatų mikroskopinis tyrimas. Viduriuojančio ligonio šviežiose išmatose ieškoma trofozoitų ir cistų. Trofozoitų paprastai randama šviežiose skystose išmatose, tačiau jie greitai suyra. Cistos randamos minkštose ir susiformavusiose išmatose, gali būti randamos ir ligonių, kuriems nepasireiškia jokie klinikiniai simptomai išmatose. Išmatos tyrimams turi būti surinktos į švarų ir sausą, geriausia į plastikinį vienkartinį indelį. Dezinfekcinės medžiagos, vandens ar šlapimo likučiai gali sunaikinti amebas. Išmatos renkamos iš vienos porcijos kelių vietų. Jei yra gleivių, kraujo išmatų paimama iš gleivėtų ir kraujingų vietų. Tyrimams reikalingas graikinio riešuto dydžio išmatų kiekis. Išmatos turi būti ištirtos prieš gydymą arba praėjus 5–10 dienų po vaistų vartojimo. Sergant ūmia ligos forma, amebos su išmatomis išskiriamos nuolat, tačiau sergant lėtine ligos forma – amebų cistos išsiskiria periodiškai, todėl norint aptikti cistas, išmatų tyrimas gali būti kartojamas kelis kartus.

Diagnozuojant amebiazę, kartais naudojamas formalino-eterio koncentracijos metodas, trichromu dažyto tepinėlio mikroskopija ar amebų antigeno nustatymas išmatose. Sergant nežarnine (ekstraintestinaline) amebiaze, atliekami kraujo serologiniai tyrimai (ieškant antikūnų prieš amebas).

Ar ši liga yra išgydoma ?

Taip. Asmuo, kurio išmatose buvo rastos amebos, nesvarbu ar jis turi ligos simptomų ar yra besimptomis cistų nešiotojas ar sergantis lėtine ligos forma, turi būti gydomas, kad neišsivystytų simptominė amebiazė bei sunkios komplikacijos. Atsižvelgiant į amebiazės formą skiriami vaistai pirmuonims naikinti. Persirgę amebiaze asmenys mediciniškai stebimi. Jei per 1–2 metus nepasireiškia jokių ligos simptomų, jų stebėjimas nutraukiamas.

Ar ši liga pavojinga?
 Esant nekomplikuotai žarninei amebiazės formai ligonis pasveiksta, tačiau išsivysčius komplikacijoms (kepenų, palučių, smegenų abscesams) bei laiku nepradėjus gydymo, liga gali baigtis mirtimi. Amebiazė yra labai pavojinga mažiems vaikams, ypatingai naujagimiams, nėščiosioms ar ką tik pagimdžiusioms moterims, ligoniams, turintiems piktybinių navikų, nusilpusiems asmenims.

Kaip elgtis norint išvengti užsikrėtimo amebiaze ?

Norint išvengti užsikrėtimo, svarbu laikytis asmeninės higienos, nevartoti vandens, maisto, kuris gali būti užterštas, vengti kontakto su ligoniais bei užteršta aplinka.
Asmeninė higiena

  • Rankas plauti pasinaudojus tualetu, prieš valgį ar maisto ruošimą, grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, turėjus sąlytį su viduriuojančiu ligoniu, po sauskelnių keitimo ar nuprausus vaiką po tualeto.
  • Rankų higiena – efektyvi tik tuomet, kai rankos plaunamos teisingai, todėl rankas reikia plauti su muilu ir tekančiu vandeniu, netrumpiau 20 sekundžių. Rankas trinti viena į kitą, kol susidarys putos. Neužmiršti išorinės plaštakų dalies, tarpupirščių ir panagių.  Nuskalauti švariu tekančiu vandeniu ir nusausinti (popieriniu ar oro rankšluosčiu).

Saugus maistas ir vanduo

  • Valgyti tik nuplautus vaisius, uogas, daržoves. Daržoves, vaisius ir uogas reikia laikyti sausai, nes cistos yra jautrios išdžiūvimui.
  • Saugoti geriamąjį vandenį, maisto produktus ir aplinką nuo užteršimo žmonių išmatomis. Negerti ir nevartoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti atvirų telkinių vandens (ežerų, upių, tvenkinių ir kt.), kuris gali būti užterštas.  
  • Abejotino švarumo ar atvirų vandens telkinių vandenį galima nukenksminti. Vandens filtrai yra efektyvi vandens valymo priemonė, tačiau geriausia priemonė – vandens virinimas. Virintą vandenį reikia saugoti nuo pakartotinio užteršimo per nešvarius indus (puodelius, butelius).
  • Vasarą iškylaujant lauke, nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, kurie apsaugo nuo dulkių, musių, tarakonų ir kitų vabzdžių, kurie gali pernešti pirmuonių cistas ant maisto.
  • Maudantis ežeruose, upėse, baseinuose stengtis, kad į burną nepatektų vandens, kuris gali būti užterštas.

Kaip elgtis kelionės metu, norint išvengti užsikrėtimo amebiaze?

  • Keliaujant į Pietryčių Azijos ir Pietų Amerikos šalis patartina gerti tik virintą vandenį, vengti ledo bei gėrimų, pagamintų iš vandens, kuris gali būti nepakankamai saugus.
  • Jeigu geriamojo vandens saugumas kelia abejonių (pvz., dėl prastų sanitarinių sąlygų ar vandens valymo sistemos trūkumų) vandenį galima nukenksminti jį pavirinant nors 1 minutę arba naudojant vandens filtrus skirtus vandens apvalymui nuo parazitinių pirmuonių.  

Saugiausia naudoti: vandenį buteliuose, kuris yra prisotintas anglies rūgšties dvideginiu (gazuotas), karštą kavą ar arbatą, pramoniniu būdu paruoštus vaisių gėrimus skardinėse ar buteliuose, pavirintą nors 1 minutę vandenį, pasterizuotus gėrimus.
Gėrimai, kurie gali būti nesaugūs: vaisių gėrimai, pagaminti iš užšaldyto koncentrato ir vandens iš čiaupo, šalta arbata ar šalta kava, sultys, pagamintos iš šviežių vaisių.

  • Valgyti tik gerai išvirtą ar iškeptą maistą, kruopščiai nuvalytas, nuplautas daržoves, vaisius, uogas. Nuplautas daržoves ar vaisius saugoti nuo pakartotino užteršimo. Vengti žalių vaisių ar salotų, kuriuos sudėtinga nuvalyti ar nuplauti.

 
Kaip elgti, kad sergantysis nesukeltų rizikos užsikrėsti kitiems asmenims? 

  • Nelankyti baseinų dvi savaites po ligos, nes ligonis ir neturėdamas ligos simptomų dar kurį laiką su išmatomis išskiria sukėlėjų.
  • Užsikrėtę asmenys, kuriems pasireiškia ligos simptomai, nušalinami nuo darbo susijusio su maisto gamyba, ligonių tiesioginiu slaugymu, vaikų priežiūra. Šių profesijų žmonėms į darbą leidžiama grįžti tik visiškai pasveikus ir neturint jokių ligos simptomų.
  • Neleisti viduriuojančių vaikų į vaikų ugdymo įstaigas. Vaikai gali grįžti į ugdymo įstaigas baigę visą gydymo kursą ir neturintys jokių ligos simptomų.

Kaip išvengti infekcijos šeimos nariams, jei namuose yra ligonis?

  • Užsimovus vienkartines pirštines surinkti išmatas ar vėmimo mases nuo užterštų paviršių (grindų, kilimų, baldų, patalynės, drabužių ir kt.) į plastikinius maišelius ir išmesti į konteinerį, užkasti ar maišelio turinį nuleisti į unitazą.
  • Kietus paviršius nuplauti su vandeniu ir muilu, kad ant jų neliktų matomų nešvarumų.  Po to juos nukenksminti, naudojant buitinius baliklius ar kitas valymo priemones, kurių sudėtyje yra aktyvaus chloro (laikytis gamintojo nurodytų rekomendacijų). Po to nuplauti su švariu vandeniu.
  • Jeigu buvo suteptas kilimas, minkšti baldai, naudojant absorbuojančias medžiagas (pvz., popieriniai rankšluosčiai) nešvarumus surinkti į plastikinius maišelius ir pašalinti (kaip nurodyta aukščiau). Po to išvalyti suteptą vietą su įprastu skalbikliu ar kilimų valymo priemone. Leisti kilimui ar minkštų baldų apvalkalams išdžiūti, po to garais (ar karšta laidyne) nukenksminti užterštą plotą – esant 70°C temp. palaikyti 5 minutes ar 100ºC temp. – 1 minutę.
  • Lėkštes, puodelius ir kitus indus galima nukenksminti juos plaunant indaplovėje, pasirinkus tam tikrą plovimo, skalavimo ar džiovinimo rėžimą:
    • esant 45ºC temp. – 20 minučių,
    • esant 50ºC temp. – 5 minutes,
    • esant 72ºC temp. – 1 minutę.

Jei indaplovės nėra, indus galima pamerkti į verdantį vandenį ir palaikyti 1 minutę.  

  • Drabužiai, lovos patalynė (paklodės, užvalkalai ir kt.) gali būti nukenksminti skalbimo mašinose, skalbiant juos karštame vandenyje (45° C temp., bent 20 minučių arba 50° C temp. – 5 minutes) arba  džiovinant karščiausiu rėžimu (apie 30 min.). Jei daiktai karštyje gali susigadinti, juos galima išnešti į lauką ir palaikyti ant saulės nors 4 valandas.

Namų apyvokos daiktai turi būti valomi ir nukenksminami kasdien kol ligonis serga. Po valymo darbų rankas reikia nusiplauti su muilu po tekančiu vandeniu.
 
Parengė Aušra Bartulienė 
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

PIRMUONIŲ SUKELTŲ ŽARNYNO LIGŲ (AMEBIAZĖS, GIARDIAZĖS (LAMBLIAZĖS), BALANTIDIAZĖS, KRIPTOSPORIDIAZĖS) EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA, KLINIKA,  DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

 

 

 

  1. Kas yra antibiotikai?
  2. Kas yra atsparumas antibiotikams?
  3. Kokia svarbiausia atsparumo antibiotikams priežastis?
  4. Kas yra „netinkamas” antibiotikų vartojimas?
  5. Kokias ligas sukelia atsparios bakterijos?
  6. Kodėl atsparumas antibiotikams yra problema?
  7. Ar atsparumas – rimta problema?
  8. Ar dabar padėtis blogesnė nei anksčiau?
  9. Kaip galima išspręsti šią problemą?
  10. Ar atsparumas antibiotikams yra problema Europoje?
  11. Kodėl kai kuriose šalyse atsparumas didesnis?
  12. Koks atsparumas kituose pasaulio regionuose?
  13. Kokie antibiotikai naudojami maistiniams gyvūnams gydyti? Ar jie turi ką nors bendra su žmonių vartojamais antibiotikais?
  14. Ar dėl to, kad antibiotikai naudojami maistiniams gyvūnams gydyti, problema tampa dar sudėtingesnė?

Dažniausiai užduodami klausimai apie antibiotikus ir atsparumą jiems
Mikroorganizmų atsparumas antibiotikams priklauso nuo daugelio su žmogumi susijusių veiksnių (antibiotikų vartojimo apimčių, trukmės, dozavimo, infekcijų kontrolės priemonių, žmonių kelionių, gyvulinės kilmės maisto produktų paplitimo rinkoje, socialinių – ekonominių sąlygų, naujų alternatyvių antimikrobinių priemonių naudojimo galimybių) ir pačių antibiotikų atsparumo genetikos.

Kas yra antibiotikai?
Antibiotikai, dar vadinami antimikrobiniai vaistai, – tai vaistai, kurie naikina bakterijas ar sustabdo jų augimą, ir taip gydo infekcijas, kuriomis serga žmonės, gyvūnai, o kartais ir augalai. Antibiotikai yra bakterinėms infekcijoms (tokioms kaip pneumokokinė pneumonija ar stafilokokinis kraujo užkrėtimas) gydyti skirti vaistai. Antimikrobiniai vaistai, kurie veiksmingai kovoja su virusais, paprastai vadinami priešvirusiniais vaistais (pvz., skirti gripui, ŽIV ir pūslelinei gydyti). Ne visi antibiotikai kovoja su visomis bakterijomis. Egzistuoja daugiau nei penkiolika skirtingų klasių antibiotikų ir jie skiriasi savo chemine struktūra ir poveikiu bakterijoms. Vienas antibiotikas gali kovoti tik su viena arba keletu bakterijų rūšių.

Kas yra atsparumas antibiotikams?
Bakterijos tampa atsparios antibiotikams, kai konkretūs antibiotikai praranda gebėjimą naikinti bakterijas ar stabdyti jų augimą. Kai kurios bakterijos yra natūraliai atsparios tam tikriems antibiotikams (prigimtinis arba natūralus atsparumas). Blogiau, jei kurios nors bakterijos, kurios paprastai pasiduoda antibiotikų poveikiui, tampa jiems atsparios dėl genetinių pakitimų (įgytas atsparumas). Atsparios bakterijos išgyvena veikiant antibiotikui ir toliau dauginasi, užtęsdamos ligą ar net sukeldamos mirtį. Gydant antibiotikams atsparių bakterijų sukeltas infekcijas gali reikėti daugiau priežiūros ir alternatyvių ir brangesnių antibiotikų, kurie taip pat gali turėti žalingesnį šalutinį poveikį.

Kokia svarbiausia atsparumo antibiotikams priežastis?
Atsparumas antibiotikams yra natūralus reiškinys, kurį sukelia bakterijų genų mutacijos. Tačiau per gausus ir netinkamas antibiotikų vartojimas paspartina antibiotikams atsparių bakterijų atsiradimą ir plitimą. Veikiamos antibiotikų, jiems jautrios bakterijos žūva, o atspariosios gali toliau augti ir daugintis. Šios atsparios bakterijos gali plisti ir sukelti infekcijas tiems žmonėms, kurie antibiotikų nevartoja.

Kas yra „netinkamas” antibiotikų vartojimas?
Kai antibiotikai vartojami nepagrįstai: peršalimą ir gripą dažniausiai sukelia virusai, kurių antibiotikai NEVEIKIA. Tokiais atvejais antibiotikai nepadės jums pasveikti: jie nemažina karščiavimo ir nemalšina tokių simptomų kaip čiaudulys.
Kai antibiotikai vartojami neteisingai: jei sutrumpinate gydymo kursą, vartojate mažesnę dozę ar nesilaikote reikiamo režimo (geriate vaistus kartą per dieną vietoje dviejų ar trijų, kaip nurodyta), vaisto kiekis jūsų organizme bus nepakankamas, bakterijos išgyvens ir gali tapti atsparios.
Visada laikykitės gydytojo nurodymų, kada ir kaip vartoti antibiotikus.

Kokias ligas sukelia atsparios bakterijos?
 Daugeliui vaistų atsparios bakterijos gali sukelti daugybę įvairių infekcijų: šlapimo takų infekciją, plaučių uždegimą, odos infekciją, viduriavimą, kraujo užkrėtimą. Infekcijos vieta priklauso nuo bakterijos ir ligonio būklės.
Ligoninėse gydomiems pacientams gresia infekcijos, nesusijusios su priežastimis, kodėl jie buvo paguldyti į ligoninę. Pavyzdžiui, kraujo užkrėtimas ir operacinių žaizdų infekcija, tokia kaip MRSA (ją sukelia bakterija Staphylococcus aureus, atspari meticilinui – vienam iš antibiotikų, kurie paprastai veiksmingi kovojant su Staphylococcus aureus), kraujo infekcija, kurią sukelia Enterobacteriaceae, gaminančios plataus spektro beta-laktamazes (angl. ESBL − extended-spectrum beta-lactamases) − fermentus, kurie gali sunaikinti kai kuriuos antibiotikus, širdies vožtuvo infekcijos, kurias sukelia vankomicinui atsparūs enterokokai ir žaizdų bei operacinių žaizdų infekcijos, kurias sukelia karbapenemams atspari Acinetobacter baumannii.

Kodėl atsparumas antibiotikams yra problema?
Atsparių bakterijų sukeltas infekcijas gydyti labai sunku: įprastai vartojami antibiotikai nebėra veiksmingi ir gydytojai turi parinkti kitus. Dėl to tinkamas pacientų gydymas gali būti pradėtas per vėlai, gali kilti komplikacijų ar infekcija net gali baigtis mirtimi. Be to, pacientui gali reikėti intensyvesnės priežiūros bei alternatyvių ir brangesnių antibiotikų, kurie gali turėti žalingesnį šalutinį poveikį.

Ar atsparumas – rimta problema?
Padėtis blogėja atsirandant naujoms bakterijų atmainoms, kurios yra atsparios keliems antibiotikams tuo pat metu (vadinamosios daugeliui vaistų atsparios bakterijos). Tokios bakterijos galiausiai gali tapti atsparios visiems žinomiems antibiotikams. Be antibiotikų grįžtume į laikmetį, kai dar nebuvo antibiotikų, kai organų persodinimas, vėžio chemoterapija, intensyvioji slauga ir kitos gydomosios procedūros taptų neįmanomos. Išplistų bakterijų sukeltos ligos, kurių nebebūtų galima išgydyti, ir jos baigtųsi mirtimi.

Ar dabar padėtis blogesnė nei anksčiau?
Iki atrandant antibiotikus tūkstančiai žmonių mirdavo nuo bakterijų sukeltų ligų, tokių kaip plaučių uždegimas ar pooperacinė žaizdos infekcija. Nuo tada, kai buvo atrasti ir pradėti vartoti antibiotikai, vis daugiau bakterijų, kurios iš pradžių buvo joms jautrios, tapo atsparios ir rado daug įvairių būdų pasipriešinti antibiotikams. Kadangi atsparumas didėja, o pastaraisiais metais atrandama ir rinkoje pasirodo mažai naujų antibiotikų, atsparumo antibiotikams problema dabar kelia didžiulę grėsmę visuomenės sveikatai.

Kaip galima išspręsti šią problemą?
Už antibiotikų veiksmingumo išsaugojimą atsakingi visi. Atsakingai vartojant antibiotikus galima padėti užkirsti kelią atsparių bakterijų vystymuisi ir išsaugoti antibiotikų veiksmingumą, kad juos galėtų vartoti ateities kartos. Todėl svarbu žinoti, kada dera vartoti antibiotikus ir kaip juos vartoti atsakingai. Keliose šalyse jau vykdytos sėkmingos visuomenės informavimo kampanijos padėjo sumažinti antibiotikų vartojimą. Mažinant atsparumą antibiotikams svarbus kiekvieno mūsų vaidmuo.

Ar atsparumas antibiotikams yra problema Europoje?
Stebėjimo duomenys rodo, jog atsparumas antimikrobiniams vaistams tampa vis didesne visuomenės sveikatos problema Europos ligoninėse ir bendruomenėse. Escherichia coli atsparumas pagrindiniams antibiotikams auga beveik visose Europos šalyse. Escherichia coli sukelia šlapimo takų ir dar rimtesnes infekcijas ir yra viena labiausiai paplitusių infekcijas sukeliančių bakterijų.
Spręsdama šią visuomenės sveikatos problemą, Europos Sąjungos Taryba 2001 m. priėmė rekomendaciją, kurioje paprašė šalių imtis veiksmų, siekiant užtikrinti apdairų antibiotikų vartojimą (2001 m. lapkričio 15d. Tarybos rekomendacija 2002/77/EB dėl apdairaus antimikrobinių preparatų vartojimo žmonių medicinoje). Kai kurios šalys prieš keletą metų pradėjo nacionalines programas, tarp jų visuomenės informavimo kampanijas, ir pastebėjo, jog sumažėjo ir antibiotikų vartojimas, ir atsparumas jiems.

Kodėl kai kuriose šalyse atsparumas didesnis?
Yra daug priežasčių, kodėl atsparumo rodikliai skiriasi. Tarp tokių priežasčių gali būti, pavyzdžiui, antibiotikų vartojimas, pagrindinės ligos, gydymo ligoninėje kokybė, imunizavimo rodikliai ir socialiniai veiksniai. Ne visada įmanoma nustatyti, kiek atsparių infekcijų kilo dėl kurio nors vieno veiksnio. Antimikrobinio atsparumo Europoje stebėjimo sistemos duomenys rodo skirtumą tarp šiaurės ir pietų šalių: Skandinavijos šalyse ir Nyderlanduose rodikliai žemi, Pietų Europoje – aukšti. Šalyse, kuriose atsparumo rodikliai mažesni, paprastai vartojama mažiau antibiotikų, o šalyse, kuriose šie rodikliai didesni, antibiotikų vartojama daugiau.

Koks atsparumas kituose pasaulio regionuose?
Netinkamas antibiotikų vartojimas yra problema visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) priėmė visuotinę strategiją ir gaires, kuriomis siekiama padėti šalims įdiegti atsparumo antibiotikams stebėjimą ir įgyvendinti veiksmingas priemones (pavyzdžiui, užtikrinti, kad nusipirkti antibiotikų būtų galima tik pagal receptą). Nors besivystančiose šalyse žmonės vis dar miršta dėl to, kad jiems neskiriamas teisingas gydymas antibiotikais, netinkamo antibiotikų vartojimo sukeltas atsparumas kelia rūpesčių visuose žemynuose.

Kokie antibiotikai naudojami maistiniams gyvūnams gydyti? Ar jie turi ką nors bendra su žmonių vartojamais antibiotikais?
Antibiotikai, kuriais nuo bakterijų sukeltų infekcijų gydomi ir apsaugomi gyvūnai, priklauso toms pačioms cheminėms grupėms kaip ir žmonių vartojami vaistai: makrolidai, tetraciklinai, kvinolonai, beta-laktamai, aminoglikozidai. Taigi, gyvūnai gali užsikrėsti bakterijomis, kurios atsparios žmonių infekcijoms gydyti naudojamiems antibiotikams.

Ar dėl to, kad antibiotikai naudojami maistiniams gyvūnams gydyti, problema tampa dar sudėtingesnė?
Kai kurios atsparios bakterijos, siejamos su maisto vartojimu, pavyzdžiui, Campylobacter ar Salmonella, gali būti perduodamos iš gyvūnų žmonėms per maistą. Žmonės taip pat gali užsikrėsti atspariomis bakterijomis per tiesioginį sąlytį su gyvūnais. Vis dėlto antibiotikų vartojimas žmonėms gydyti tebėra pagrindinė bakterijų atsparumo antibiotikams priežastis.

Kas yra Artimųjų Rytų respiracinis sindromas (ARRS, angl. MERS)?
ARRS – tai kvėpavimo takų liga, kurią sukelia Artimųjų Rytų respiracinio sindromo koronavirusas (ARRS-CoV, angl. MERS-CoV), pirmą kartą nustatytas 2012 m. Saudo Arabijoje. Koronavirusai – tai didelė grupė virusų, kurie gali sukelti įvairias ligas, pvz., slogą ar sunkų ūmų respiracinį sindromą (SŪRS).
 
Kur ARRS-CoV paplitęs?
Dauguma ARRS-CoV infekcijos atvejų užregistruota Artimuosiuose Rytuose (Saudo Arabijoje, JAE, Katare, Jordanijoje, Omane, Kuveite, Egipte, Jemene, Lebanone, Irane). Daugiausia šios infekcijos atvejų registruojama Saudo Arabijoje. Susirgimų ARRS-CoV infekcija buvo registruota tarp keliautojų į Artimuosius Rytus arba asmenims, turėjusiems sąlytį su po kelionių susirgusiais asmenimis. Keletas įvežtinių ARRS-CoV infekcijos atvejų buvo užregistruota Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Azijoje. Nuo 2015 m. gegužės 20 d. ARRS-CoV protrūkis užregistruotas Pietų Korėjoje. Išsamesnę informaciją apie susirgimų skaičių galite rasti interneto svetainėje adresu:
http://www.who.int/csr/don/en/


Kokie yra ARRS-CoV infekcijos simptomai?
Tipiniai ARRS-CoV infekcijos simptomai yra karščiavimas, kosulys ir / arba kvėpavimo nepakankamumas, pneumonija (plaučių uždegimas). Kai kuriems asmenims išsivysto virškinamojo trakto veiklos sutrikimai, įskaitant viduriavimą, organų nepakankamumas, ypač inkstų ar sepsinis šokas. Sunkesnės ligos formos išsivysto asmenims, turintiems kitų rimtų sveikatos sutrikimų, pvz., diabetas, onkologiniai susirgimai, būklė po chemoterapijos, po organų transplantacijos, lėtinės plaučių ligos ir kt.
 
Ar gali asmuo užsikrėsti ARRS-CoV, tačiau nesusirgti?
Taip. Kai kuriems asmenims, užsikrėtusiems ARRS-CoV, ligos simptomai nepasireiškė. Šie atvejai buvo išaiškinti, nustačius ARRS-CoV asmenims, turėjusiems sąlytį su asmeniu, sergančiu ARRS-CoV infekcija.
 
Kaip užsikrečiama ARRS-CoV?
Iki šiol nėra žinoma tiksliai kaip žmonės užsikrečia ARRS-CoV. ARRS-CoV – zoonotinis virusas. Manoma, kad žmonės Artimuosiuose Rytuose gali užsikrėsti virusu tiesioginio ar netiesioginio sąlyčio metu su vienakupriais kupranugariais. Taip pat yra užregistruotų užsikrėtimų tarp artimą sąlytį su ARRS ligoniais turėjusių asmenų (šeimos narių, pacientų, sveikatos priežiūros darbuotojų).

Ar ARRS-CoV užkrečiamas?
Taip, tačiau nepanašu, kad virusas lengvai plinta nuo žmogaus žmogui. Užsikrėtimai galimi artimo sąlyčio su pacientu metu, pvz., teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, kurių metu nesilaikoma tinkamų infekcijos kontrolės priemonių, dėvimos netinkamos asmens apsaugos priemonės.
 
Kas yra ARRS-CoV infekcijos šaltinis – šikšnosparniai, kupranugariai, naminiai gyvūnai?
Pilnas infekcijos šaltinio vaizdas nėra aiškus. ARRS-CoV atmaina, sutampanti su žmogaus viruso atmaina, buvo išskirta iš kupranugarių Egipte, Omane, Katare, Saudo Arabijoje. Įvairių studijų metu ARRS-CoV antikūnai buvo nustatyti pas vienakuprius kupranugarius Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose. Žmonių ir kupranugarių virusų genetinės sekos duomenys demonstruoja glaudų ryšį tarp viruso, išskirto iš kupranugarių ir iš žmonių. Įmanoma, kad ir kiti viruso rezervuarai egzistuoja. Avims, ožkoms, bizonams, kiaulėms, laukiniams paukščiams buvo atlikti tyrimai dėl ARRS-CoV antikūnių nustatymo, tačiau tyrimų atsakymai buvo neigiami. Šios studijos palaiko prielaidą, kad vienakupriai kupranugariai (dromedarai) yra labiausiai tikėtinas infekcijos šaltinis.
 
Ar žmonės privalo vengti sąlyčio su kupranugariais ar jų produktais? Ar saugu lankytis fermose, turguose, kupranugarių turguose?
Visiems besilankantiems fermose, turguose, daržinėse ar kitose vietose, kuriose yra gyvūnų, svarbu laikytis tinkamos asmens higienos, įskaitant reguliarų rankų plovimą prieš ir po kontakto su gyvūnais, vengti sąlyčio su sergančiais gyvūnais.
Termiškai neapdorotų gyvūninės kilmės produktų, įskaitant pieną ir mėsą, vartojimas gali padidinti užsikrėtimo riziką. Tinkamai termiškai apdoroti ar pasterizuoti gyvūninės kilmės maisto produktai yra tinkami vartojimui, tačiau juos liesti reikia atsargiai, kad būtų išvengta kryžminės taršos su termiškai neapdorotais produktais. Kupranugarių mėsa ir pienas yra maistingi produktai, kurie gali būti vartojami juos tinkamai termiškai apdorojus.
Kol bus išsiaiškinta detalesnė informacija apie ARRS-CoV, laikoma, kad asmenys, sergantys diabetu, inkstų nepakankamumu, lėtinėmis kepenų ligomis ir asmenys, esantys imunosupresinėje būklėje, turi didesnę riziką sunkesnės ARRS-CoV infekcijos formos išsivystymui. Dėl to šie asmenys turi vengti sąlyčio su kupranugariais, atsisakyti gerti nepasterizuoto pieno, nevartoti termiškai neapdorotos mėsos.
Kupranugarių fermų ir skerdyklų darbuotojai turi laikytis tinkamos asmens higienos, įskaitant dažną rankų plovimą po sąlyčio su gyvūnais, kur įmanoma naudoti veido apsaugos priemones, dėvėti apsauginius rūbus, kuriuos privaloma nusirengti po darbo ir kasdien išskalbti. Darbuotojai turi vengti atsinešti kupranugarių išskyromis užkrėstų drabužių, batų, kad šeimos nariaiišvengtų sąlyčio su galimu užkratu. Segantys gyvūnai negali būti skerdžiami maistui. Asmenys turi vengti sąlyčio su bet kokiu gyvūnu, kuriam buvo patvirtinta ARRS-CoV infekcija.
 
Ar yra vakcina nuo ARRS-CoV? Koks gydymas taikomas?
Šiuo metu vakcinos nėra. Taikomas simptominis gydymas.
 
Ar sveikatos priežiūros darbuotojai turi riziką užsikrėsti ARRS-CoV?
Taip. ARRS-CoV plitimas sveikatos priežiūros sektoriuje užregistruotas keliose šalyse. Ne visada įmanoma nustatyti ARRS-CoV užsikrėtusius pacientus anksti, nes ligos požymiai gali būti nespecifiniai. Dėl šios priežasties svarbu, kad sveikatos priežiūros darbuotojai taikytų standartines infekcijų kontrolės priemones visiems pacientams, o asmenims su sunkia kvėpavimo takų infekcija standartines ir per orą su lašeliais plintančių infekcijų kontrolės priemones. Papildomai slaugant tikėtinus ar patvirtintus ARRS-CoV infekcijos atvejus turi būti naudojamos sąlyčio metu plintančių infekcijų kontrolės priemonės ir akių apsaugos priemonės. Atliekant procedūras, kurių metu susidaro aerozoliai, taikyti ir per orą su dalelėmis plintančių infekcijų kontrolės priemones.
 
Ar Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja kokius nors kelionių ir prekybos apribojimus, susijusius su šiuo nauju virusu?
PSO nerekomenduoja jokių kelionės ir prekybos apribojimų ar atvykstančių sergančiųjų patikros.

Kaip PSO reaguoja į ARRS-CoV protrūkį?
PSO dirba su gydytojais praktikais ir mokslininkais siekiant geriau suprasti viruso savybes ir jo sukeliamą ligą, apibrėžti protrūkio valdymo prioritetus, gydymo strategijas, klinikinio ligos atvejo valdymo ypatumus. PSO dirba su viruso paveiktomis šalimis, tarptautiniais partneriais, tinklais siekiant koordinuoti visuotinį atsaką, įskaitant informacijos atnaujinimą, rizikos vertinimą, jungtinius tyrimus su nacionalinėmis institucijomis, mokslinių susirinkimų organizavimą, taisyklių rengimą ir sveikatos priežiūros įstaigų mokymų organizavimą epidemiologinės priežiūros, laboratorinių tyrimų, infekcijų prevencijos ir kontrolės bei klinikinio atvejo valdymo klausimais.
Generalinis direktorius sušaukė Ekstremaliųjų situacijų komitetą (toliau – Komitetas) pagal PSO Tarptautines sveikatos priežiūros taisykles (2005) (toliau – TSPT) patarimo ar šis įvykis yra tarptautinio masto ekstremali visuomenės sveikatai situacija ir kokių sveikatos priežiūros priemonių reikia imtis. Informaciją apie Komiteto svarstytinus klausimus galite rasti:
 
http://www.who.int/ihr/ihr_ec_2013/en/
 
Ką PSO rekomenduoja?
 
Šalims
PSO drąsina Šalis nares stiprinti sunkių kvėpavimo takų infekcijų epidemiologinę priežiūrą ir atidžiai vertinti visus neįprastus sunkių kvėpavimo takų infekcijų ar pneumonijų atvejus.
 
PSO ragina Šalis nares pranešti apie kiekvieną tikėtiną ar patvirtintą ARRS-CoV infekcijos atvejį.
 
PSO taip pat ragina šalims didinti žinomumą apie ARRS-CoV infekciją ir teikti informaciją keliautojams.
 
Informacija apie ARRS –CoV atvejų nustatymą ir ištyrimą:
http://www.who.int/csr/disease/coronavirus_infections/MERS_CoV_investigation_guideline_Jul13.pdf?ua=1
 
Laboratorinių mėginių tvarkymo procedūros:
http://www.who.int/csr/disease/coronavirus_infections/MERS_Lab_recos_16_Sept_2013.pdf?ua=1
 
Klinikinio valdymo taisyklės:
http://www.who.int/csr/disease/coronavirus_infections/InterimGuidance_ClinicalManagement_NovelCoronavirus_11Feb13u.pdf?ua=1
 
PSO taip pat skatina šalis nares sekti informaciją apie ligą ir jos ypatumus ir atnaujinti rekomendacijas vadovaujantis esama rizika.
 
Sveikatos priežiūros darbuotojams
Infekcijos prevencija ir kontrolė yra esminis momentas siekiant išvengti ARRS-CoV plitimo sveikatos priežiūros sektoriuje. Sveikatos priežiūros įstaigos, kuriose gydomi tikėtini ar patvirtinti ARRS-CoV atvejai turi taikyti tinkamas infekcijų kontrolės priemones, siekiant sumažinti viruso plitimo riziką nuo infekuoto asmens kitiems pacientams, sveikatos priežiūros darbuotojams, lankytojams.
 
Infekcijos prevencijos ir kontrolės taisyklės:
http://www.who.int/csr/bioriskreduction/infection_control/publication/en/
 
Kelionių patarimai šalims, gydytojams ir asmenims
Sekantys patarimai yra skirti sumažinti ARRS-CoV infekcijos riziką tarp keliautojų ir asmenų, kurie susiję su kelionėmis, įskaitant transporto operatorius ir antžeminės tarnybos darbuotojus:
 
Bendrieji kelionių patarimai
Vadovaujantis šiuo metu turima informacija PSO nerekomenduoja jokių kelionės ar prekybos apribojimų.
Tačiau įvertinus šalių riziką, priemonės, skirtos žinojimo apie ARRS-CoV ir jo sukeliamos ligos didinimui, keliautojams iš paveiktų ir į paveiktas šalis gali būti taikomos.
 
Kaip reikalaujama pagal PSO TSPT, šalys turi užtikrinti nuolatines (rutinines) priemones sergančių keliautojų, esančių lėktuvuose ir laivuose, sienos kirtimo punktuose, įvertinimui, taip pat priemones, skirtas saugiam simptominių atvejų transportavimui į ligonines ar kitas sveikatos priežiūros įstaigas. Jei sergantis asmuo yra lėktuve, keliautojo locator forma gali būti naudojama. Ši forma naudinga surenkant kontaktinę informaciją apie keliautojus.
 
Kelionės į Artimuosius Rytus
Rekomenduojami veiksmai apima:

  • patarimus keliautojams į Artimuosius Rytus, kad tokios būklės, kaip diabetas, lėtinės kepenų ligos, imunodeficitas ir kt. gali padidinti infekcinės ligos tikimybę kelionės metu, įskaitant ARRS-CoV infekciją;
  • išvykstančių keliautojų ir kelionių organizatorių informuotumo didinimą apie bendrąsias keliautojų sveikatos apsaugos priemones, kurios sumažins infekcijų riziką, įskaitant gripą, keliautojų diarėją. Specifiniai akcentai turi būti atkreipti į rankų plovimą su muilu ir vandeniu; maisto saugą – vengti termiškai nepadorotos mėsos, nevartoti maisto, paruošto antisanitarinėmis sąlygomis, kruopščiai plauti vaisius ir daržoves, laikytis tinkamos asmens higienos;
  • prieinamumo konsultacijų sveikatos klausimais didinimą visiems keliautojams, išvykstantiems į Artimuosius Rytus, dirbant kartu su kelionių ir turizmo sektoriais. Informacija turėtų būti pateikiama strategiškai patogiose vietose (pvz., kelionių agentūros, prie išvykimo vartų aerouostuose). Skirtingos komunikacijos rūšys, pvz., perspėjimai lėktuvuose, laivuose, plakatai, lankstinukai, radijo pranešimai (anonsai) tarptautiniuose sienos kirtimo punktuose gali būti naudojamos pateikti keliautojams reikiamą informaciją. Informacija turi apimti dabartinę ARRS–CoV situaciją ir taisykles kaip išvengti ligos keliaujant;
  • patarimus keliautojams, kuriems išsivysto sunki kvėpavimo takų liga su karščiavimu ir kosuliu: vengti sąlyčio su sveikais asmenimis; prisidengti burną ir nosį nosinaite kosint ar čiaudint; tuomet išmesti nosinaitę į šiukšliadėžę ir nusiplauti rankas arba jei tai neįmanoma, kosėti ir čiaudėti į sulenktą alkūnę, bet ne į delnus; pranešti apie tai medicinos personalui kuo skubiau;
  • patarimus keliautojams, grįžusiems iš Artimųjų Rytų, jeigu jiems išsivysto sunki kvėpavimo takų liga su karščiavimu ir kosuliu per 2 savaites po jų grįžimo – privalu kuo skubiau kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą;
  • patarimus asmenims, kurie turėjo sąlytį su keliautoju, kuriam išsivystė sunki kvėpavimo takų liga su karščiavimu ir kosuliu ir kuriems patiems išsivystė tokia liga;
  • sveikatos priežiūros darbuotojų budrumo didinimą apie ARRS–CoV infekcijos tikimybę, keliautojams, grįžusiems iš Artimųjų Rytų su sunkia kvėpavimo takų liga, ypač tiems, kurie karščiuoja, kosti ir yra plaučių parenchiminė liga (pneumonija ar ūmus respiracinis distreso sindromas). Jeigu ligos klinikinis vaizdas atitinka ARRS – CoV diagnozę, laboratoriniai tyrimai turi būti atliekami ir taikomos tinkamos infekcijų kontrolės priemonės. Gydytojai turėtų žinoti apie galimą netipinę ligos kliniką asmenims, esantiems imunosupresinėje būklėje.

 
 
Parengta pagal PSO informacinę medžiagą:
http://www.who.int/csr/disease/coronavirus_infections/faq/en/

Kas yra askaridozė?
Askaridozė, žarnyno kirmėlinė liga, kurią sukelia apvaliosios kirmėlės Ascaris lumbricoides.

Kaip žmogus užsikrečia askaridoze?
Žmogus askaridoze užsikrečia, kai subrendę askaridžių kiaušinėliai per burną patenka į žarnyną.

Kas vyksta, kai askaridžių kiaušinėliai patenką į žmogaus žarnyną?
Askaridžių kiaušinėliams patekus į žarnyną, iš jų išsirita lervos, kurios per žarnos gleivinės kraujotaką  patenka į didįjį kraujo apytakos ratą ir per kelias dienas pasiekia kepenis, kur paauga ir toliau keliauja per širdį į plaučius. Lervos (pasiekusios plaučius) migruoja į plaučių alveoles, juda bronchiolių ir bronchų gleivine, tuomet pakyla iki trachėjos ir nosiaryklės. Iš čia (dažniausiai naktį) su seilėmis nuryjamos ir per skrandį antrą kartą patenka į plonąjį žarnyną. Antrą kartą patekusios į plonąjį žarnyną lervos užauga, lytiškai subręsta, patinėliai apvaisina pateles, kurios pradeda išskirti kiaušinėlius. Askaridžių vystymosi ciklas nuo užsikrėtimo iki kiaušinėlių pasirodymo išmatose trunka apie 2–2,5 mėnesio. Suaugusi kirmėlė žmogaus organizme gyvena apie 1–2 metus, po to žūva ir su išmatomis pasišalina iš žarnyno. Suaugusios kirmėlės žmogaus organizme nesidaugina, kirmėlių kiekis ligonio žarnyne priklauso nuo to, kiek ir kaip dažnai askaridžių kiaušinėliai patenka į žmogaus organizmą.

Kaip askaridozė plinta?
Infekcijos šaltinis yra askaridoze sergantys žmonės, kurie su išmatomis išskiria apvaisintus askaridžių kiaušinėlius. Kiaušinėliai patekę ant dirvožemio ar į vandenį per kelias savaites subręsta ir tampa pavojingi žmonėms. Jie užsikrečia nuo nešvarių rankų, valgydami neplautas žalias daržoves, vaisius, uogas, vartodami užterštą atvirų vandens telkinių vandenį ar jame maudydamiesi.  Kiaušinėlius gali paskleisti vėjas, o su dulkėmis jie gali patekti į burną, nosį, į ryklę, nurijus – į žarnyną. Ant maisto askaridžių kiaušinėliai gali patekti su dulkėmis, gali pernešti musės, tarakonai bei kiti vabzdžiai.  

Žmogus nuo žmogaus askaridoze neužsikrečia. Jie dažniausiai užsikrečia vasarą arba rudenį, kai dirvožemyje subrendusių kiaušinėlių susikaupia daugiausia, žmonės dirba įvairius žemės ūkio darbus, o vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke. Ypač pavojingi yra žemės sklypai, kur dirvožemis tręšiamas šviežiomis žmonių išmatomis.

Kur daugiausiai registruojama askaridozės?
Askaridozė – labiausiai paplitusi kirmėlinė liga pasaulyje. Ji registruojama 150 pasaulio šalių. Pasaulyje askaridoze serga 1,2–1,5 milijardo žmonių arba ketvirtadalis visų žemės gyventojų. Labiausiai ši liga paplitusi tropiniuose kraštuose, kur šiltas ir drėgnas klimatas sudaro idealias sąlygas askaridžių kiaušinėliams vystytis. Žmonės šiose vietovėse užsikrečia ištisus metus. Infekcija dažniau registruojama vietovėse, kur blogos sanitarinės gyvenimo sąlygos (nėra vandentiekio, centralizuotos atliekų šalinimo sistemos).

Kasmet Lietuvoje registruojama apie 200–300 askaridozės atvejų, dažniausiai serga vaikai iki 6 metų amžiaus.  

Kokie pagrindiniai ligos simptomai?
Liga dažnai praeina nepastebėta.  Ji nustatoma atsitiktinai atlikus išmatų tyrimus arba pastebėjus su išmatomis pasišalinusią askaridę. Ligos simptomai dažniau pasireiškia vaikams arba ligoniams, kurių organizme parazituoja daug askaridžių.

Ligos pradžioje, kai lervos migruoja per plaučius yra jaučiamas silpnumas, skauda galvą, greitai nuvargstama, sumažėja darbingumas, kartais šiek tiek pakyla temperatūra, išberia odą. Gali atsirasti krūtinės skausmas,  sausas kosulys, dusulys. Vėliau, kai žarnyne parazituoja jau suaugusios kirmėlės, gali sumažėti apetitas, atsirasti pykinimas, seilėtekis, pilvo skausmai, gali užkietėti viduriai arba prasidėti viduriavimas.

Kaip askaridozė diagnozuojama?
Askaridozės diagnozė patvirtinama radus kirmėlių kiaušinėlių išmatose. Kartais ligonis išmatose gali pamatyti pasišalinusią askaridę arba gali ją atkosėti. Tokiu atveju kirmėlę reikia įdėti į indelį ir kaip mėginį pristatyti į gydymo įstaigą diagnozei patvirtinti.

Ligos pradžioje, kai lervos migruoja po organizmą, išmatose askaridžių kiaušinėlių nerandama. Išmatose kiaušinėliai pasirodo tik tuomet, kai ligonio žarnyne gyvena suaugusios kirmėlės, kurios išskiria kiaušinėlius, tai yra maždaug po 2–2,5 mėnesio nuo užsikrėtimo.

Kaip askaridozė gydoma?
Diagnozavus ligą yra skiriamas gydymas vaistais nuo kirmėlių (antihelmintiniai vaistai). Gydymas paprastai trunka 3 dienas. Po gydymo praėjus 2–3 savaitėms, mikroskopu tiriamos išmatos, sprendžiama apie gydymo veiksmingumą, o prireikus - gydymas kartojamas.

Kaip galima išvengti askaridozės?

  • Visus užsikrėtusius žmones būtina gydyti, nes negydomi ligoniai platina sukėlėjus ir kelia pavojų kitiems.
  • Saugoti sodybas, vaikų žaidimo aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo žmonių išmatų.
  • Tinkamai įrengti lauko tualetus, juos reguliariai ištuštinti, kad perpildytos duobės turinys neištekėtų į aplinką. Po tualetu turi būti įrengtas sandarus rezervuaras (duobės apačia turi būti betonuota), kad į duobę patekę teršalai, nepatektų su gruntiniu vandeniu į šulinius.
  • Tualeto duobėje susikaupusių fekalijų negalima išpilti daržuose ir laukuose. Žmonėms, kurių tualetai nėra prijungti prie centralizuotų nuotekų valymo tinklų, reikėtų rinktis biotualetus arba jų tualetus turėtų ištuštinti specialiosios įmonės.
  • Negalima tręšti šviežiomis žmonių išmatomis daržų arba sodų.
  • Su muilu ir šiltu vandeniu plauti rankas, pasinaudojus tualetu, po darbo sode arba darže, prieš valgant arba ruošiant maistą.
  • Maistui naudoti tik nuplautus vaisius, uogas ir daržoves, ypač jeigu jos auginamos dirvožemyje, kuris tręšiamas mėšlu.
  • Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, o esant būtinybei, jį būtina virinti.
  • Naikinti muses, tarakonus ir saugoti maistą nuo užteršimo dulkėmis arba žemėmis.
     

Kas yra balantidiazė?

Balantidiazė yra gyvūnų ir žmonių parazitinė liga, kurios metu pažeidžiamas storasis žarnynas.

Kas sukelia balantidiazę?

Balantidiazę sukelia žarnyno parazitiniai pirmuonys Balantidium coli, kurie gyvena storojoje žarnoje. B.coli gali sudaryti vegetacines formas (trofozoitus) ir cistas. Vegetacinės formos greitai žūsta aplinkoje, išmatose išgyvena apie 5–6 valandas. Cistos turi storą apvalkalą, todėl yra atsparios žemai temperatūrai, cheminėms medžiagoms, tačiau jos jautrios aukštai temperatūrai, tiesioginiams saulės spinduliams. Aplinkoje gali išlikti gyvybingos nuo kelių savaičių iki 2 mėnesių.

Kur balantidiazė paplitusi?

Balantidiazė registruojama daugelyje pasaulio šalių, tačiau nėra labai paplitusi. Šia liga dažniau serga besivystančiose tropinio ir subtropinio klimato šalyse, kur yra blogos gyvenimo sąlygos, kur žmonės verčiasi gyvulininkyste. Lietuvoje ši liga registruojama labai retai.

Kas yra infekcijos šaltinis?

Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus, kiaulės, galvijai, avys, smulkūs graužikai bei kiti gyvūnai su išmatomis išskiriantys balantidijas. Ypač svarbus infekcijos šaltinis yra kiaulės, kurios dažnai būna užsikrėtusios. Įvairių šalių duomenimis, kiaulių užsikrėtimas balantidijomis svyruoja nuo 20 iki 100 proc. Užsikrėtusios kiaulės neturi ligos požymių, tačiau į aplinką išskiria labai daug ligos sukėlėjų.

Kaip galima užsikrėsti?
 
Žmogus bei gyvūnai užsikrečia, kai balantidijų patenka į virškinimo traktą. Žmogus užsikrečia:

  • valgydamas maistą, daržoves, vaisius, uogas užterštas gyvūnų ar žmogaus išmatomis, kuriose yra balantidijų;
  • gerdamas užterštą vandenį ar juo plaudamas vaisius, daržoves, uogas. Mechaniškai balantidijas ant maisto produktų, į vandenį gali pernešti musės, tarakonai bei kiti vabzdžiai;
  • nesilaikydamas asmeninės higienos, per nešvarias rankas ar užterštus daiktus (lėkštes, puodelius ir kt.);
  • slaugydamas sergantį balantidiaze ligonį;
  • prižiūrėdamas kiaules ar kitus gyvūnus, užsikrėtusius balantidijomis.

  
Kas dažniausiai serga?
 
Užsikrėsti gali bet kuris žmogus, tačiau dažniau serga:

  • kaimo ir priemiesčio gyventojai;
  • seni, nusilpę, blogos mitybos žmonės;
  • asmenys, auginantys bei prižiūrintys kiaules bei kitus gyvūnus;  
  • asmenys, gaunantys imunosupresinius vaistus (onkologiniai, AIDS ligoniai ir  kt.).

Kas vyksta kai balantidijos patenka į žarnyną?

Balantidijų cistoms patekus į virškinamąjį traktą, iš jų išsilaisvina balantidijų trofozoitai, kurie apsigyvena storosios žarnos spindyje. Trofozoitai gali gyventi žmogaus žarnyne nesukeldami jokių ligos simptomų, tačiau pasikeitus žarnų mikroflorai ar sutrikus žarnų funkcijai, balantidijos pradeda išskirti fermentus, kurie ištirpdo žarnų gleivinę, pogleivį ir net raumenų sluoksnį. Vystosi pavienės ar daugybinės opos, kurios gali būti vos pastebimos ar 3–4 cm dydžio, dažniausiai su nelygiais, pagraužtais kraštais. Kartais pažeista žarna prakiūra, vystosi pilvaplėvės uždegimas (peritonitas).

Kada ir kokie atsiranda ligos simptomai?

Ligos simptomai dažniausiai pasirodo 5–15 dieną po užsikrėtimo. Liga gali pasireikšti ūmia, lėtine ir besimptome forma. Dažniausiai pasitaikanti yra besimptomė ligos forma, kai nėra jokių ligos simptomų ir ligonis jaučiasi sveikas. 
Dažniausi ligos simptomai yra pilvo, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Išmatos skystos, turinčios nemalonų puvėsio kvapą, kartais su gleivių ir kraujo priemaišomis. Liežuvis padengtas baltomis apnašomis, pilvas kiek išpūstas. Sumažėja ligonio apetitas, krenta svoris, kartais pakyla temperatūra.
Kartais ligonio būklė savaime pagerėja, liga pereina į ramybės (remisijos) stadiją, bet po kurio laiko vėl pasikartoja. Paūmėjimas trunka 7–20 dienų, remisija daugiau kaip 3–6 mėn. Ligai paūmėjus ligonis viduriuoja, jaučia nestiprų pilvo skausmą. Tokia lėtinė ligos forma su paūmėjimais ir remisijomis gali trukti 2–3 metus. Ligonis praranda apetitą, liesėja, jaučia bendrą silpnumą, atsiranda kojų tinimas. 

Ar ši liga sunki ar gali vystytis komplikacijų?

Dažniausiai komplikacijos vystosi ligoniams, kurie negauna reikiamo gydymo. Pavojingiausia komplikacija yra žarnų prakiurimas (perforacija) ir prasidėjęs peritonitas (pilvaplėvės uždegimas). Dažna balantidiazės komplikacija yra perikolitas, kai į gilias opas pakliuvusios bakterijos sukelia uždegimą, antrinę infekciją dėl ko gali deformuotis žarnos siena ar susiaurėti jos spindis. Pasitaiko ir balantidinis apendicitas. Nusilpusiems ligoniams gali vystytis plaučių, inkstų uždegimas, mažakraujystė.

Kaip liga nustatoma?

Diagnozė patvirtinama išmatose radus Balantidium coli cistų ar vegetacinių formų (trofozoitų). Kad tyrimas būtų tikslus, labai svarbu yra išmatas tinkamai paimti ir greitai ištirti. Išmatos negali būti užterštos šlapimu, vandeniu ar kita iš išorės galinčia patekti medžiaga. Jos renkamos į plastikinį vienkartinį indelį. Imama iš vienos porcijos kelių vietų. Tyrimui reikalingas išmatų kiekis yra graikinio riešuto dydžio. Mėginys tyrimams  turi būti paimtas prieš vaistų vartojimą arba praėjus 5–10 dienų po vaistų vartojimo. Balantidijos su išmatomis išsiskiria periodiškai, todėl rekomenduojama išmatas tirti kelis kartus su kelių dienų pertraukomis.

Ar liga išgydoma?

Taip. Atsižvelgiant į balantidiazės formą skiriamas gydymas. Gydymo taktika bei trukmė priklauso nuo ligos sunkumo. Gydomi ir asmenys, neturintys ligos simptomų, bet su išmatomis išskiriantys balantidijų. Asmenys, persirgę balantidiaze, mediciniškai stebimi 1–2 metus. Jei per šį laikotarpį nepasireiškia jokių ligos simptomų, stebėjimas nutraukiamas.

Kaip galima apsisaugoti nuo balantidiazės?

Norint išvengti užsikrėtimo svarbu laikytis asmeninės higienos, nevartosi vandens, maisto, kuris gali būti užterštas, vengti kontakto su ligoniais, gyvūnais  bei užteršta aplinka.

Asmeninė higiena

  • Rankas plauti pasinaudojus tualetu, prieš valgį ar maisto ruošimą, grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, turėjus sąlytį su viduriuojančiu ligoniu, po sauskelnių keitimo ar nuprausus vaiką po tualeto, turėjus kontaktą su gyvūnais. 
  • Rankų higiena – efektyvi tik tuomet, kai rankos plaunamos teisingai, todėl rankas reikia plauti, su muilu po tekančiu vandeniu, netrumpiau 20 sekundžių. Rankas trinti viena į kitą, kol susidarys putos. Neužmiršti išorinės plaštakų dalies, tarpupirščių ir panagių. Nuskalauti švariu tekančiu vandeniu ir nusausinti (popieriniu ar oro rankšluosčiu).
  • Vengti tiesioginio kontakto su gyvūnų išmatomis, darbe naudoti pirštines, specialius tik šiam darbui skirtus drabužius.

 
Saugus maistas ir vanduo

  • Valgyti tik nuplautus vaisius, uogas, daržoves. Daržoves, vaisius ir uogas reikia laikyti sausai, nes cistos yra jautrios išdžiūvimui.
  • Daržovių, vaisių ir uogų, kurie bus naudojami maistui žali negalima auginti daržuose, kurie tręšiami žmonių išmatomis.
  • Daržovės naudojamos termiškai apruoštos ir yra visiškai nukenksminamos ruošimo procese. Tačiau apruoštoms daržovėms reikia naudoti atskirus indus, įrankius arba naudojamus įrankius, indus ir kitus paviršius kruopščiai nuplauti ir nuvalyti, siekiant išvengti pakartotino užteršimo.
  • Saugoti geriamąjį vandenį, maisto produktus ir aplinką nuo užteršimo žmonių ir gyvulių išmatomis.
  • Negerti ir nevartoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti atvirų telkinių vandens (ežerų, upių, tvenkinių ir kt.), kuris gali būti užterštas jo tinkamai neapdorojus. Portatyviniai filtrai yra efektyvi vandens valymo priemonė, tačiau geriausia nukenksminimo priemonė – vandens virinimas. Virintą vandenį reikia saugoti nuo pakartotinio užteršimo per nešvarius indus (puodelius, butelius).
  • Vasarą iškylaujant lauke nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, kurie apsaugo nuo dulkių, musių, tarakonų ir kitų vabzdžių, kurie gali pernešti pirmuonių cistas ant maisto.
  • Maudantis ežeruose, upėse, baseinuose stengtis, kad į burną nepatektų vandens, kuris gali būti užterštas.

 
Kaip elgtis, kad sergantysis nesukeltų rizikos užsikrėsti kitiems asmenims? 

  • Nelankyti baseinų dvi savaites po ligos, nes ligonis ir neturėdamas ligos simptomų dar kurį laiką su išmatomis išskiria sukėlėjų.
  • Užsikrėtę asmenys, kuriems pasireiškia ligos simptomai yra nušalinami nuo darbo, susijusio su maisto gamyba, ligonių tiesioginiu slaugymu, vaikų priežiūra. Šių profesijų žmonėms į darbą leidžiama grįžti tik visiškai pasveikus ir neturint jokių ligos simptomų.
  • Neleisti viduriuojančių vaikų į vaikų ugdymo įstaigas. Vaikai gali grįžti į ugdymo įstaigas baigę visą gydymo kursą ir neturintys jokių ligos simptomų.

 
Kaip elgtis kelionės metu, norint išvengti užsikrėtimo balantidiaze?

  • Keliaujant į tropines ir subtropines šalis patartina gerti tik virintą vandenį, vengti ledo bei gėrimų, pagamintų iš vandens, kuris gali būti nepakankamai saugus.
  • Jeigu geriamojo vandens saugumas kelia abejonių (pvz., dėl prastų sanitarinių sąlygų ar vandens valymo sistemos trūkumų) vandenį galima nukenksminti, jį pavirinant nors 1 minutę arba naudojant vandens filtrus, skirtus vandens apvalymui nuo parazitinių pirmuonių.  
  • Saugiausia naudoti: vandenį buteliuose, kuris yra prisotintas anglies rūgšties dvideginiu (gazuotas), karštą kavą ar arbatą, pramoniniu būdu paruoštus vaisių gėrimus skardinėse ar buteliuose,  pavirintą nors 1 minutę vandenį, pasterizuotus gėrimus.
  • Gėrimai, kurie gali būti nesaugūs: vaisių gėrimai, pagaminti iš užšaldyto koncentrato ir vandens iš čiaupo, šalta arbata ar šalta kava, sultys, pagamintos iš šviežių vaisių.
  • Valgyti tik gerai išvirtą ar iškeptą maistą, kruopščiai nuvalytas, nuplautas daržoves, vaisius, uogas. Nuplautas daržoves ar vaisius saugoti nuo pakartotino užteršimo. Vengti žalių vaisių ar salotų, kuriuos sudėtinga nuvalyti ar nuplauti.

Parengė Aušra Bartulienė
Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytoja epidemiologė

 

PIRMUONIŲ SUKELTŲ ŽARNYNO LIGŲ (AMEBIAZĖS, GIARDIAZĖS (LAMBLIAZĖS), BALANTIDIAZĖS,

KRIPTOSPORIDIAZĖS) EPIDEMIOLOGINĖ PRIEŽIŪRA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Kas yra blastocistozė?
Blastocistozė yra pirmuonių Blastocystis spp. sukelta infekcija. Blastocistos gali gyventi žmonių, naminių ir laukinių gyvūnų, paukščių, roplių, varliagyvių, žuvų ir tarakonų žarnyne.

Kas sukelia blastocistozę ?
Blastocistos –  mikroskopiniai organizmai (pirmuonys), kurie gyvena žmogaus žarnyne. Vis dar vyksta diskusijos ar tai pirmuonys, galintys sukelti virškinimo trakto pažeidimus, ar – dalis normalios žmogaus žarnyno mikrofloros, nes blastocistos randamos ir sveikų žmonių, ir asmenų, turinčių virškinimo trakto sutrikimų, išmatose.

Ar blastocistozė paplitusi ?
Blastocistos paplitusios visame pasaulyje. Dažniau užsikrečia žmonės, gyvenantys blogomis sanitarinėmis sąlygomis, be vandentiekio, kanalizacijos, nešvarioje aplinkoje, vartojantys užterštą vandenį ir maistą bei turintys ir prižiūrintys gyvūnus. Dažniau bastocistoze serga besivystančiose šalyse.

Kaip galima užsikrėsti blastocistoze?
Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę gyvūnai ir žmonės, kurie su išmatomis išskiria blastocitas ir užteršia aplinką. Žmogus užsikrečia, kai cistos patenka per burną į žarnyną, dažniausiai per užterštą vandenį, maistą, rankas. Žarnyne parazitai pasidaugina ir su išmatomis pasišalina į aplinką.

Kas dažniau užsikrečia ir serga blastocistoze?
Asmenys, kurie užsikrėtę žmogaus imunodeficito virusu ir sergantys AIDS. Liga jiems pasireiškia lėtiniu viduriavimu.
Asmenys, kurių nusilpęs imunitetas dėl onkologinių ar kitų susirgimų.
Vaikai dėl imuninės sistemos nepakankamo išsivystymo.   
Asmenys, kurie augina ir prižiūri gyvūnus.
Keliautojai ir ypač keliaujantys po besivystančias šalis, kuriose kartais sunku pasirūpinti higiena,  saugiu maistu ir vandeniu.

Kokie yra ligos požymiai ?
Dauguma žmonių, kurių išmatose randama blastocistų neturi jokių ligos simptomų. Tačiau kartais blastocistos gali sukelti įvairius simptomus: nuo žarnyno funkcijos sutrikimo iki odos bėrimų. Dažniausiai pasitaikantys ligos simptomai yra viduriavimas ir pilvo skausmas. Taip pat gali būti vidurių užkietėjimas, išangės niežulys, gali sumažėti apetitas ir svoris, žarnyne kauptis dujos. Viduriavimas gali būti lengvas ar dažnas ir gausus, gali prasidėti ūmiai ar išsivystyti į lėtinį viduriavimą. Blastocistos nesiskverbia į žarnos gleivinės ląsteles, todėl žarnos sienelė nepažeidžiama, išmatose nebūna kraujo. Kartais ligoniams vystosi odos alerginiai bėrimai, ypač dilgėlinė (odos bėrimas niežtinčiomis pūslelėmis).

Kiek trunka ligos požymiai?
Blastocistos žarnyne gali gyventi savaites, mėnesius ar net metus.

Kaip liga diagnozuojama?
Blastocistos nustatomos tiriant išmatas per mikroskopą.  

Kaip liga gydoma?
Jeigu ligos simptomų nėra, gydymas – nereikalingas, tačiau jeigu ligonis viduriuoja, atsiranda kiti negalavimai, odos bėrimai, o išmatose randama daug ligos sukėlėjų, gali būti skiriamas gydymas.

Kaip galima apsisaugoti nuo blastocistozės?

  • Rankų higiena yra svarbiausia nespecifinės profilaktikos priemonė. Plauti rankas su muilu ir šiltu vandeniu privalu pasinaudojus tualetu, pakeitus sauskelnes, prieš valgant ar ruošiant maistą.
  • Vartoti tik švarų vandenį bei šviežią maistą.
  • Vaisius, uogas, daržoves prieš valgant kruopščiai nuplauti švariu vandeniu.
  • Keliaujant į šalis, kur vanduo ar maistas gali būti nesaugūs, vartoti  tik virintą vandenį bei termiškai apdorotą maistą. Daržoves, vaisius, uogas, indus plauti virintu vandeniu. Išpilstyti arba konservuoti gazuoti gėrimai, pasterizuoti vaisių gėrimai, karšta kava ir arbata yra saugūs gėrimai.

Kas yra cistinė ir alveokokinė echinokokozė?
Cistinė echinokokozė (CE) yra parazitinė liga, kurią sukelia Echinococcus granulosus kaspinuočio lerva, o alveokokinę echinokokozę (AE) – Echinococcus multilocularis (Alvecoccus multilocularis) kaspinuočio lerva.

E. granulosus kaspinuotis yra apie 2–7 mm ilgio, o E. multilocularis apie 2,3–3,2 mm. E. granulosus kaspinuočiai gyvena šunų, kartais vilkų, šakalų, lapių bei kitų gyvūnų, priklausančių šuninių (Canidae) šeimai, organizmuose. E. multilocularis dažniausiai platina lapės, rečiau šunys, kartais gali užsikrėsti vilkai ir katės.

Kaspinuočiai gyvena gyvūnų žarnyne, prisitvirtinę prie žarnos gleivinės. Jie turi galvutę, kaklelį ir kelis narelius. Subrendę ir prisipildę kiaušinėlių, paskutiniai nareliai atitrūksta nuo kaspinuočio kūno ir su išmatomis pasišalina į aplinką ar aktyviai iššliaužia per išeinamąją angą. Nareliams suirus, kiaušinėliai patenka ant žemės, žolės, į vandenį ir kitų aplinkos objektų.

Ar CE ir AE paplitusi?
Žmonių CE išplitusi visame pasaulyje, ypač besivystančiose šalyse, kur žmonės namuose skerdžia gyvulius, gyvena blogomis sanitarinėmis sąlygomis ir turi glaudų kontaktą su šunimis. Susirgimai registruojami daugiau kaip 100 pasaulio šalių. Jie paplitę Šiaurės Amerikoje (Aliaskoje, Kanadoje), Europoje (Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje), Azijoje (Turkijoje, Afganistane, Irane, Indijoje, Kinijoje, Mongolijoje, Japonijoje).

Žmonių AE dažniau registruojama šiaurės platumose: Centrinės Europos šalyse, Rusijoje, Kinijoje, Centrinėje Azijoje, Japonijoje ir Šiaurės Amerikoje (Aliaskoje, Kanadoje). Šiuo metu parazitas rastas mažiausiai 30 pasaulio šalių.

Lietuvoje per 2006–2015 metus užregistruota 247 echinokokozės atvejai. Jei iki 2003 metų buvo registruojami tik pavieniai ligos atvejai, tai nuo 2004 metų echinokokozės atvejų labai padaugėjo.  2006–2009 metais didžiąją echinokokozės dalį sudarė cistinė echinokokozė, o nuo 2010 metų nustatoma daugiau alveokokinės echinokokozės atvejų.

Kaip žmogus užsikrečia CE ir AE ?
Žmogus užsikrečia kaspinuočio kiaušinėliams per burną patekus į žarnyną: nuo nešvarių rankų, valgant neplautas daržoves, vaisius, salotas, uogas, vartojant atvirų vandens telkinių vandenį, nuo laukinių gyvūnų kailio, bendraujant su užsikrėtusiais šunimis.

Didžiausią riziką užsikrėsti turi kailinių žvėrelių medžiotojai bei augintojai, veterinarijos gydytojai, asmenys, turintys kontaktą su naminiais šunimis ir katėmis, kurios gali sumedžioti graužikus, užsikrėtusius kaspinuočiais.   

Sukėlėjo plitimui reikšmės turi echinokokų kiaušinėlių gyvybingumas aplinkoje. Jie ant žemės paviršiaus išlieka gyvybingi 1–2,5 mėnesio (kartais iki 1 metų), patalpose ant namų apyvokos daiktų - iki 12 mėnesių, ant daržovių, žalumynų, žolės – 1,5 mėnesio, o vandenyje - iki 2 metų. Kiaušinėliai yra atsparūs žemos temperatūros poveikiui ir išlieka gyvybingi esant -37°C temperatūrai, tačiau 60–80°C temperatūroje žūna per kelias minutes (jautrūs aukštai temperatūrai).

Kaip užsikrečia gyvūnai?
Šunys, lapės, vilkai užsikrečia suėdę tarpinių šeimininkų, tai yra kiaulių, avių, galvijų kepenis bei graužikus su kaspinuočio cistomis. Cistos gali būti nuo kelių milimetrų iki 30-40 centimetrų dydžio. Jų vidus užpildytas skysčiu, kuriame plaukioja šimtai kaspinuočio skoleksų (galvutė su kakleliu). Kai šuo (vilkas, lapė) suėda echinokoko cistą, joje esančios kaspinuočio galvutės prisitvirtina prie žarnos gleivinės, kaspinuotis pradeda augti. Kartais žarnyne kaspinuočių būna tiek daug, kad žarna atrodo kaip šepetukas. Praėjus 1–3 mėnesiams po užsikrėtimo, paskutiniai kaspinuočio nareliai subręsta, atsiskiria nuo kaspinuočio kūno ir su išmatomis patenka ant žemės, žolės, į vandenį. Užsikrėtę gyvūnai kaspinuočio kiaušinėlius gali platinti 5–6 mėnesius, kartais ilgiau nei metus. Nareliams suirus iš jų pabyra šimtai kiaušinėlių, kurie jau yra subrendę, todėl pavojingi tarpiniams šeimininkams ir žmonėms. Tarpiniai šeimininkai, tai yra graužikai, kiaulės, avys, galvijai, kurie užsikrečia nuo dirvožemio, žolės, vandens, pašaro, kuriame yra kaspinuočio kiaušinėlių.
  
Lietuvoje CE perdavimas dažniausiai vyksta tarp šunų ir kiaulių. Šunys užsikrečia suėdę echinokokų cistomis infekuotas kiaulių kepenis, kurios smulkiuose ūkiuose atiduodamos šunims, kaip netinkamos žmonių vartojimui. Užsikrėtę šunys su išmatomis platina kaspinuočių kiaušinėlius, kuriais užsikrečia kiaulės, taip pat ir žmogus.

AE perdavimas dažniausiai vyksta tarp lapių ir graužikų, tačiau sukėlėjai per užsikrėtusius smulkius žinduolius gali būti perduoti ir naminiams šunims bei katėms. Europoje rudosios lapės yra pagrindiniai AE sukėlėjų šeimininkai. Lapių užsikrėtimas svyruoja nuo 1 iki 60 procentų, Lietuvoje apie 57 procentai.  

Kas vyksta, kai žmogus praryja kaspinuočio kiaušinėlių?
Žmogaus praryto echinokoko kiaušinėlio apvalkalėlis ištirpsta ir išsilaisvinusi lerva (per žarnos gleivinę) patenka į kraujo apytakos ratą. Kraujas lervas dažniausiai nuneša į kepenis, rečiau į plaučius ar kitus organus. Kepenyse ar kituose  organuose echinokoko lervos, dar vadinamos echinokokinėmis pūslėmis ar cistomis, pradeda augti. Jos gali užaugti nuo kelių milimetrų iki 30 centimetrų dydžio. CE cista yra vienkamerė, tuo tarpu AE cista sudaryta iš smulkių pūslelių, sujungtų jungiamuoju audiniu. Pūslelės, kurios yra glaudžiai prigludusios viena prie kitos, gali peraugti kitus pilvo organus, patekti į plaučius, smegenis, kaulų čiulpus. Toks infiltruojantis ir metastazuojantis augimas labai panašus į piktybinio auglio augimą.

Ar žmogus greitai suserga, kai kiaušinėliai patenką į organizmą?
Kadangi cistos auga lėtai, ligos pradžioje žmogus jaučiasi visiškai sveikas. Dažniausiai liga nustatoma praėjus 5–15 metų po užsikrėtimo.

Kokie yra ligos požymiai?
Ligos simptomai priklauso nuo cistos buvimo vietos, dydžio ir žmogaus organizmo jautrumo infekcijai. Dažniausiai cista lokalizuojasi kepenyse, rečiau plaučiuose ar kituose organuose. Sergantysis jaučia bendrą silpnumą, neturi apetito. Cistai augant, atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku, ligonį pykina, jis gali vemti. Užaugusi cista spaudžia stambius tulžies latakus, todėl gali atsirasti gelta. Jeigu cistos auga plaučiuose, atsiranda skausmas krūtinėje, kosulys, ligonis gali atkosėti skreplius su krauju.

Kaip nustatoma echinokokozė?
Cistinė echinokokozė nustatoma atlikus įvairius instrumentinius, rentgenologinius, serologinius, histologinius tyrimus.

Kaip echinokokozė gydoma?
CE gydymui naudojamas chirurginis metodas ir chemoterapija. Tai yra gydymas vaistais ir PAIR (perkutaninė aspiracinė injekcinė reaspiracija) metodu.

AE gydymui naudojami chirurginis ir chemoterapinis (gydymas vaistais) metodai, retais atvejais - kepenų transplantacija.

Kaip išvengti echinokokozės?

  • Plauti rankas (prieš valgį, po bendravimo su šunimis, po lauko darbų).
  • Nevalgyti neplautų uogų, vaisių, daržovių, taip pat negerti nevirinto vandens iš atvirų vandens šaltinių.
  • Nešerti gyvūnų (šunų, kačių) paskerstų gyvūnų vidaus organais (kepenimis, plaučiais ir kt.) ir virtuvės atliekomis, kurios gali būti užkrėstos echinokokais.
  • Neleisti šunims ir katėms laižyti veido.
  • Neleisti šunims ir katėms laižyti lėkščių, iš kurių valgo žmonės. Gyvūnus šerti tik iš jiems skirtų dubenėlių.
  • Kaimo vietovėse šunis laikyti pririštus ir reguliariai, kas 3 mėnesius gydyti nuo kirmėlių.
  • Tikrinti naminių gyvulių skerdieną ir saugiai pašalinti infekuotų gyvulių vidaus organus (sudeginti, giliai užkasti ir kt.).
  • Neliesti gyvų ar kritusių lapių, kojotų, kitų laukinių šunų, jei tai neišvengiama, dėvėti pirštines.

Iš kur atsiranda koronavirusai?
Koronavirusai yra virusai, kurie cirkuliuoja tarp gyvūnų, tačiau žinoma, kad kai kurie iš jų sukelia infekcijas žmonėms. Sukėlę infekciją žmonėms, jie toliau gali būti perduoti nuo žmogaus žmogui. Koronavirusų infekcijos šaltinis gali būti daugybė gyvūnų. Pavyzdžiui, Artimųjų Rytų respiracinio sindromo koronaviruso (MERS-CoV) šaltinis buvo kupranugariai, o sunkaus ūmaus respiracinio sindromo (SŪRS) - civetės katės.

Kaip plinta COVID-19 ir kaip nuo jos apsisaugoti?  Žr video

Kaip žmogus gali užsikrėsti COVID-2019?
Koronavirusai yra perduodami nuo žmogaus žmogui dažniausiai artimo sąlyčio su sergančiuoju koronavirusine infekcija metu, pavyzdžiui, namų ar darbo aplinkoje, gydymo įstaigoje. COVID-2019 taip pat gali būti perduodamas nuo žmogaus žmogui. Virusas plinta per orą kvėpavimo takų sekretų lašeliais, kuriuos žmonės išskiria į aplinką čiaudėdami, kosėdami ar iškvėpdami. Tokiu atveju tarp žmonių būtinas gana artimas kontaktas (manoma, kad ne didesnis nei 2 metrai). Teigiama, kad tai yra pagrindinis infekcijos plitimo būdas. Užsikrėsti įmanoma ir liečiant įvairius aplinkos daiktus, kurie yra užteršti COVID-19 (pavyzdžiui, sergantysis nusičiaudėjo neužsidengęs ir lašeliai nusėdo ant stalo ar kitų paviršių). Sveikas asmuo palietęs tokį paviršių, o vėliau nešvariomis rankomis pasitrynęs akis ar pasikrapštęs nosį gali užsikrėsti. Tačiau šiuo metu teigiama, kad tai įmanomas, bet nepagrindinis infekcijos plitimo būdas. 

Inkubacinis laikotarpis (t. y. laikotarpis nuo užsikrėtimo iki simptomų atsiradimo) yra nuo 2 iki 14 dienų. Nors žmonės dažniausiai būna užkrečiami, kai pasireiškia simptomai, įtariama, kad kai kurie žmonės gali perduoti virusą dar iki simptomų atsiradimo

Kokie COVID-19 ligos simptomai?
80 proc. užsikrėtusiųjų SARS-CoV-2 infekcija suserga COVID-19 liga, kuri gali pasireikšti lengvais simptomais arba nebūti jokių ligos simptomų (besimptomė ligos forma). Likusiai daliai užsikrėtusiųjų pasireiškia sunkesni simptomai (aukštas kaščiavimas, dusulys ir kt.), dėl kurių žmonės gali patekti į ligoninę. Sunkiausiais COVID-19 ligos atvejais gali išsivystyti pneumonija (plaučių uždegimas), ūmus kvėpavimo nepakankamumas ir kitos komplikacijos, kurios visos gali sukelti mirtį. Tyrimai rodo, kad klinikinis sveikatos būklės pablogėjimas gali pasireikšti dažniausiai antrąją ligos savaitę.

Dažniausi COVID-19 ligos simptomai yra:

  • Karščiavimas
  • Sausas kosulys
  • Nuovargis

 Kiti, rečiau pasitaikantys simptomai, yra:

  • Skonio ar kvapo nejutimas
  • Nosies užgulimas
  • Konjunktyvitas (taip pat žinomas kaip paraudusios akys)
  • Gerklės skausmas
  • Galvos skausmas
  • Raumenų ar sąnarių skausmas
  • Įvairūs odos bėrimai
  • Pykinimas ar vėmimas
  • Viduriavimas
  • Šaltkrėtis ar galvos svaigimas

Sunkios COVID‐19 ligos simptomai yra:

  • Dusulys
  • Apetito praradimas
  • Sumišimas
  • Nuolatinis skausmas ar spaudimas krūtinėje
  • Aukšta temperatūra (aukštesnė nei 38 ° C).

 Kiti rečiau pasitaikantys simptomai yra:

  • Dirglumas/irzlumas
  • Sumišimas
  • Sutrikusi sąmonė (kartais susijusi su traukuliais)
  • Nerimas
  • Depresija
  • Miego sutrikimai
  • Sunkesnės ir retesnės neurologinės komplikacijos tokios kaip: insultas, smegenų uždegimas, kliedėjimas ir nervų pažeidimai.

COVID-19 ligos gydymas?
COVID - 19 ligos gydymui dažniausiai taikomas simptominis gydymas.

Dusulį jaučiantiems ligoniams dažniausiai reikalinga deguonies terapija (deguonies kaukės). Išsivysčius sunkiai ligos formai - kvėpavimo nepakankamumui - yra taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija (reanimacijoje).

Kol kas nėra sukurta antivirusinių vaistų, kurie galėtų COVID-19 liga sergančio žmogaus organizme sunaikinti virusą. Pastaraisiais metais atlikti moksliniai tyrimai su įvairiais medikamentais siekiant išsiaiškinti vaistų saugumą ir veiksmingumą gydant COVID-19 ligą. Tyrimai nagrinėjo/nagrinėja hormoninių preparatų (kortikosteroidų), antivirusinių vaistų, monokloninių antikūnų ir kitų medikamentų veiksmingumą gydant COVID-19 ligą.

Kaip prižiūrėti nėščiąsias ir gimdyves su įtariama arba patvirtinta koronaviruso infekcija? Skaityti čia

Kuo  COVID-19 ligos simptomai skiriasi nuo peršalimo ir šienligės?

Penktadalis gyventojų (iki 20 proc.) turi tam tikrus sezoninius alerginėms ligoms būdingus simptomus, susijusius su žiedadulkėmis, iš kurių dažniausiai pasireiškia akių niežėjimas, nosies užgulimas, sloga, kartais švokštimas ir odos bėrimas. Visi šie simptomai paprastai vadinami šienlige, alergija žiedadulkėms ar alerginiu rinitu. Alerginis rinitas dažniausiai susijęs su alergine astma vaikams ir suaugusiems.
Tyrimų duomenimis nebuvo nustatyta, kad alergija, įskaitant lengvą alerginę astmą, yra svarbus SARS-CoV-2 infekcijos rizikos veiksnys, dėl kurio galima nepalankesnė ligos išeitis. Tačiau vidutinio sunkumo ir sunki astma yra priskiriama prie lėtinių plaučių ligų, dėl kurių SARS–CoV-2 virusinė infekcija (sukelianti COVID-19 ligą) yra linkusi į sunkesnę ligos eigą. Vaikai ir suaugusieji, pastoviai vartojantys vaistus nuo alergijos turi tęsti gydymą taip, kaip nurodė gydytojas, ir dėl koronavirusinės infekcijos baimės neturėtų nutraukti jų vartojimo. 

Visais atvejais alerginėmis ligomis sergantiems žmonėms pasireiškus peršalimo ar COVID-19 ligos simptomams būtina kreiptis į gydytoją dėl galimos infekcinės ligos diagnostikos ir kitų infekcijų valdymo priemonių taikymo, esant reikalui.
 
Šioje lentelėje pateikiamas dažniausiai pasitaikančių peršalimo, šienligės ir COVID-19 simptomų palyginimas.

Susirgimas

Peršalimas

Šienligė
(alergija žiedadulkėms)

COVID-19

Temperatūra

±
Kartais
Dažniausiai <38.5°C

Nėra

++
Taip (gali būti aukšta)

Kosulys

+
Kartais

±
Kartais

+++
Nuolatinis sausas kosulys

Sloga / užgulta nosis

++
Taip

+++
Taip

±
Kartais

Čiaudulys

++
Taip

+++
Taip

±
Kartais

Galvos skausmas

+
Taip

+
Taip

+++
Taip

Raumenų skausmas (mialgija)
 

Nėra

Nėra

+++
Taip

Uoslės praradimas

±
Kartais

±
Kartais

±
Kartais, staigiai ir specifinis simptomas

Paraudusios akys (konjuktyvitas)

±
Kartais, priklauso nuo viruso

+++
Taip

++
Taip

Odos bėrimas

Nėra

++
Taip

++
Taip, įskaitant kojų ir rankų pirštus

Nuovargis

±
Kartais

±
Kartais

+++
Taip

Pasunkėjęs kvėpavimas

Nėra

±
Kartais, ypač jei alerginė astma

++
Taip, vidutinio sunkumo ir sunkiais atvejais apie 20 proc. užsikrėtusiųjų
 

Pykinimas, vėmimas, viduriavimas,

Nėra

Nėra

±
Kartais, ypač vaikams
 

Simptomai malšinami antihistamininiais vaistais
 

+
Antihistamininiai vaistai yra įtraukti į nereceptinius vaistus nuo slogos
 

+++
Taip

Nėra

 

Kaip galima sustiprinti organizmo atsparumą virusams?

 

Kaip taisyklingai plauti rankas?
Rankų plovimas yra viena iš svarbiausių profilaktinė priemonė, norint išvengti susirgimo. Rankas reikėtų plauti dažnai ir kruopščiai su vandeniu ir muilu bent 20 sekundžių. Jei muilo ir vandens nėra, taip pat galima naudoti alkoholio pagrindu pagamintą rankų antiseptiką su ne mažiau kaip 60 proc. alkoholio. Virusas į organizmą gali patekti per akis, nosį ir burną, todėl nerekomenduojama liesti veidą nenuplautomis rankomis.

 

Kokios dezinfekcijos priemonės turi būti naudojamos įstaigose aplinkos dezinfekcijai?
Patalpų, kuriose gyveno, dirbo, lankėsi COVID-19 sergantis žmogus, aplinkos valymui ir dezinfekavimui rekomenduojamos koronavirusą veikiančios medžiagos – 0,1 proc. natrio hipochloritas (skiedimas santykiu 1:50, jei naudojamas buitinis baliklis, kurio pradinė koncentracija yra 5 proc.) arba 70 proc. koncentracijos etanolis.
 

Informacijos apie vakcinas nuo COVID-19 rasite čia

 

1. Kas sukelia difteriją?
 
Difteriją sukelia Corynebacterium diphtheria bakterijos, gaminančios toksiną (nuodą).
 
2. Ar difterija pavojinga liga?
 
Taip. Difterija yra ūminė infekcinė liga, kuri paprastai prasideda nuo skaudančios gerklės ir gali greitai vystytis bei sukelti rimtų sveikatos problemų ar net gyvybei pavojingas komplikacijas. Ligą sukeliančios C. diphtheriae bakterijos išskiria stiprų egzotoksiną, lemiantį ligos komplikacijas – ypač jam jautrios širdies raumens, nervinio audinio, inkstų ląstelės. Nuo difterijos miršta 5–10 proc. ligonių, mirtingumas gali siekti net iki 20 proc. tarp neskiepytų vaikų iki 5 m. ir vyresnių nei 40 m. asmenų.
 
XIX a. difterija buvo dažniausia vaikų mirties priežastis, tačiau dabar išsivysčiusiose šalyse ši liga yra itin reta. Be to, dabar šia liga dažniau serga suaugusieji, nes vaikai nuo jos skiepijami.
 
3. Kaip užsikrečiama difterija?
 
Difterija užsikrečiama oro lašeliniu keliu – per nedidelius skysčio lašelius, patenkančius į aplinką difterija sergančiam, sveikstančiam žmogui ar sveikam bakterijų nešiotojui (nejaučia jokių ligos simptomų) kosint, čiaudint, kalbant. Difterija taip pat galima užsikrėsti naudojantis asmeniniais sergančiojo daiktais, indais, per odos žaizdas. Sergantis difterija asmuo infekcija gali užkrėsti kitus iki dviejų savaites
 
4. Kada atsiranda pirmieji simptomai po užsikrėtimo difterija?
 
Difterijos inkubacinis (slaptasis) periodas gali trukti 1–10 dienų, dažniausiai infekcijos požymiai pasireiškia praėjus 2–5 dienoms po užsikrėtimo.
 
5. Kokie difterijos simptomai?
 
Infekcijos požymiai pasireiškia po 2–10 dienų nuo užsikrėtimo. Liga prasideda bendru negalavimu, šaltkrėčiu, gerklės ir galvos skausmu, karščiavimu. Gali pasireikšti sloga, užkimimas, sausas kosulys, nemalonus kvapas iš burnos. Dažniausiai difterija sergantiems asmenims gerklės gleivinė gali būti padengta tirštomis, balkšvomis apnašomis (plėve), todėl gali tapti sunkiau kvėpuoti ar ryti seiles.
 
6. Kaip atskirti difteriją nuo peršalimo ligų?
 
Difteriją atskirti nuo kitų ligų padeda pilkšvai balkšvos tampriai su gleivine susijusios tirštos apnašos (plėvės), galinčios susidaryti nosies, gerklės ir kvėpavimo takų gleivinėje. Apnašas nubraukti nuo gleivinės paviršiaus sunku, be to, jas nubraukiant, yra pažeidžiama gleivinė. Aplink apnašas esantys audiniai patinsta, parausta. Dėl šių apnašų ligoniui gali tapti sunku kvėpuoti, rijimas gali tapti skausmingas.
 
7. Kokios ligos komplikacijos?
 
Ligos komplikacijas sukelia mikroorganizmo gaminamas egzotoksinas, kuris su krauju patenka į visus organus. To pasekoje sutrinka širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos veikla. Dažniausios šios infekcinės ligos komplikacijos – miokarditai, sunkūs inkstų pažeidimai, dėl periferinių nervų pažeidimo galimi įvairūs paralyžiai.
 
Difterijos atveju ypač svarbu kuo anksčiau pastebėti ligą, nes laiku skirtas gydymas lems, ar pavyks išvengti sunkių ligos komplikacijų ar net mirties.
 
8. Ar galima susirgti difterija daugiau nei vieną kartą?
 
Taip. Persirgus kliniškai išreikšta difterija, natūralus antitoksinis imunitetas gali nesusidaryti, todėl, prieš baigiant gydymą, tokius ligonius rekomen­duojama paskiepyti. Vėliau šie asmenys skiepijami atsižvelgiant į amžių bei skiepų aprašą.
 
9. Kaip diagnozuojama difterija?
 
Difteriją gydytojas įtaria, jei paciento, kuriam skauda gerklę, gerklės gleivinė padengta pilkomis apnašomis. Diagnozė patvirtinama gydytojui paėmus apnašų mėginį ir jį ištyrus laboratorijoje. Laboratorijoje tiriami ir iš žaizdų paimti mėginiai, jei įtariama, kad ligonis galėjo užsikrėsti odos žaizdų difterija. Diagnozė patvirtinama atlikus bakteriologinį (tiriamoji medžiaga sėjama į bakterijų augimo terpę ir ieškoma sukėlėjų), kartais serologinį (kraujyje nustatomi antikūnai) tyrimą.
 
10. Kaip apsisaugoti nuo difterijos?
 
Tik skiepai yra vienintelė efektyvi profilaktikos priemonė apsisaugant nuo difterijos. Pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių skiepijami 2, 4, 6 mėnesių kūdikiai, vėliau 1,5 metų, 6–7 metų ir 15–16 metų vaikai. Vaikystėje gautų skiepų nuo difterijos nepakanka. Žmogui suaugus skiepus reikia kartoti kas 5-10 metų, kitaip imunitetas vėl susilpnės ir nebeapsaugos nuo infekcijos.
 
11. Kodėl neužtenka pasiskiepyti vieną kartą?
 
Didžiąją dalį skiepų reikia leisti pakartotinai, siekiant sukurti maksimalią apsaugą nuo ligų. Kiekviena vakcinos dozė padidina imuniteto lygį. Ypač tai siejama su inaktyvuotomis vakcinomis, kurių sudėtyje nėra gyvų virusų ar bakterijų, dėl šios priežasties ir reikia daugiau vakcinos dozių, kad būtų sukurtas pilnavertis imunitetas. Pavyzdžiui, pirminiam imunizavimui nuo difterijos reikalingos trys skiepų dozės (skiepijami 2, 4, 6 mėn. kūdikiai), tačiau susidariusi antikūnų koncentraciją mažiems vaikams greitai nyksta, tad reikalingos sustiprinančios vakcinos dozės (skiepijami 18 mėn., 6-7 m., 15-16 m. vaikai). Vėliau palaikomosiomis vakcinos dozėmis rekomenduojama skiepyti suaugusius asmenis kas 5-10 metų. Sustiprinanti (palaikomoji) vakcinos dozė pailgina imuniteto apsaugą iki sekančio skiepijimo.
 
12. Jei ši liga itin reta kodėl reikia nuo jos skiepytis?
 
Difterija yra vakcinomis valdoma liga. Saugiai galima jaustis tik tose bendruomenėse, kuriose yra užtikrinamos pakankamai aukštos gyventojų skiepijimų apimtys.
 
Vis daugiau žmonių keliauja po pasaulį, todėl kyla reali grėsmė šia liga užsikrėsti bei plisti tarp neskiepytų ar nepakankamą imunitetą turinčių asmenų. Skiepai ne tik apsaugo kiekvieną iš mūsų individualiai, bet apsaugo ir mūsų šeimą, bendruomenę bei tuos asmenis, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti skiepijami.
 
13. Ar vaikas gali užsikrėsti difterija nuo vakcinos?
 
Ne, tai neįmanoma. Inaktyvuotose vakcinose yra susilpnintų (užmuštų) virusų ar bakterijų – ar jų sudėtinių dalių nuo kurių negalima susirgti.
 

Kas yra enterobiozė ?
Enterobiozė yra kirmėlinė liga, kurią sukelia mažos maždaug milimetro ilgio kirmėlaitės, dar kitaip vadinamos spalinėmis.

Kaip žmogus užsikrečia?
Enterobioze žmogus užsikrečia spalinių kiaušinėliams (per burną) patekus į žarnyną. Dažniausiai užsikrečiama nuo nešvarių rankų, užteršto maisto ar daiktų (žaislų, knygų, drabužių, baldų ir t.t.), taip pat kiaušinėliai su dulkėmis gali patekti per burną ar nosį į ryklę, juos nurijus – į žarnyną. 
   
Kas vyksta spalinių kiaušinėliams patekus į žarnyną?
Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos apsigyvena žarnyne, auga ir keičiasi, kol virsta suaugusiomis kirmėlėmis. Patinėliai apvaisina pateles, kurių gimdoje pradeda augti kiaušinėliai. Greitai visas apvaisintų patelių kūnas užsipildo augančiais kiaušinėliais, patelės nesugeba prisitvirtinti prie žarnos gleivinės ir žarnų peristaltikos (susitraukimų) varomos - šliaužia žemyn link išeinamosios angos. Spalinės (per išeinamąją angą patekusios ant tarpvietės ir šlaunų odos) išskiria kiaušinėlius, kurie per 6 valandas subręsta ir tampa pavojingi žmogui. Viena patelė padeda apie 12 tūkst. kiaušinėlių ir žūsta. Subrendę kiaušinėliai patekę ant patalynės, drabužių, kilimų ir kitų daiktų išlieka gyvybingi net kelias savaites. Kiaušinėliai yra jautrūs išdžiūvimui, aukštai temperatūrai ir tiesioginiams saulės spinduliams, o aukštesnėje nei 65 °C temperatūroje kiaušinėliai žūsta tą pačią akimirką.

Kas dažniausiai serga enterobioze?
Dažniausiai šia liga serga pradinių klasių mokiniai ir ikimokyklinio amžiaus vaikai. Spalinės labai greitai plinta vaikų kolektyvuose, nes vaikai dar neturi higieninių įgūdžių, dažnai į burną kiša nešvarius pirštus, įvairius daiktus bei užsikrečia glaudaus buitinio kontakto metu naudojantis bendrais žaislais, stalais, suolais ir kt.
Taip pat ši infekcija greitai plinta ir šeimoje dėl glaudaus kontakto buityje. Užsikrėtus vienam šeimos nariui - užsikrečia ir kiti.
Užsikrėsti spalinėmis turi didesnę riziką vaikų kolektyvuose dirbantis personalas, vaikų slaugytojai, asmenys, gyvenantys uždaruose kolektyvuose arba įstaigose (vaikų globos namai, internatai ir kt.).

Kokie pagrindiniai ligos simptomai?
Pagrindinis ligos simptomas yra išeinamosios angos, tarpvietės ir lytinių organų niežulys, nes kirmėlės judėdamos dirgina odą ir gleivinę. Ligonis blogai miega, nepailsi, todėl tampa irzlus, nervingas, sumažėja mokslo ar darbo pasiekimai. Ligos simptomai dažniausiai būna vidutinio sunkumo, kartais ligoniai jų gali ir nejausti.

Ar galima enterobioze užsikrėsti plaukimo baseinuose?
Enterobioze labai retai galima užsikrėsti plaukimo baseinuose, tačiau dažniausiai užsikrečiama, kai kiaušinėliai į burną patenka nuo nešvarių aplinkos daiktų ar rankų. Baseinų vandenyje chloro koncentracija nėra tokia didelė, kad sunaikintų spalinių kiaušinėlius, tačiau mažam spalinių kiaušinėlių kiekiui patekus į didelį vandens kiekį - užsikrėtimo tikimybė išlieka, tačiau yra labai maža.

Kada vaiką galima vesti į baseiną, jeigu jis susirgo enterobioze ?
Gydymo metu ir dvi savaites po gydymo, rekomenduojama nelankyti baseinų, nesimaudyti su kitais, nenaudoti bendrų rankšluosčių, plaušinių. Šiuo laikotarpiu geriau praustis po dušu, vengti maudytis vonioje, kad į vandenį nuplauti kiaušinėliai nepatektų į burną.

Ar gyvūnai gali užsikrėsti enterobioze ir infekciją perduoti žmonėms?
Ne, negali, nes spalinės gyvena tik žmogaus žarnyne ir tik žmogus nuo žmogaus gali užsikrėsti enterobioze. Tačiau spalinių kiaušinėliai gali prilipti prie gyvūno kailio ir bučiuojant savo augintinį ar glostant jo kailį nuo snukučio ar nešvarių rankų kiaušinėliai gali patekti į burną.

Kaip enterobiozė diagnozuojama?
Išeinamosios angos, tarpvietės niežulys, blaškymasis ir kasymasis miego metu rodo, kad žmogus gali būti užsikrėtęs spalinėmis. Liga diagnozuojama radus kirmėlaičių ar jų kiaušinėlių. Kirmėlių galima pamatyti ant odos netoli išeinamosios angos, apatinių drabužių, pižamos arba paklodžių maždaug po 2–3 valandų užmigus, kai kirmėlės pradeda šalintis per išeinamąją angą.

Tiriant vaikus naudojamas lipnios juostos tyrimas: lipni permatoma plėvelė prilipinama prie išeinamosios angos, po to klijuojama ant objektinio stiklelio ir žiūrima per mikroskopą bei ieškoma spalinių kiaušinėlių. Suaugusiems naudojamas išangės raukšlių nuograndų tyrimas: drėgnu tamponu imamos nuograndos nuo išangės srities, po to tamponas nuplaunamas tirpale, iš nuosėdų daromas tepinėlis, kuris tiriamas mikroskopu.

Geriausia šį tyrimą atlikti iš ryto, prieš tuštinimąsi. Kadangi kiaušinėlius galima nuplauti, šis tyrimas atliekamas neapsiplovus sėdmenų. Pasituštinus arba apsiplovus pašalinama didžioji dalis kiaušinėlių ir tyrimas gali būti klaidingai neigiamas.

Taip pat kiaušinėlių galima rasti nuograndose iš panagių. Spalinių kiaušinėlių retai randama išmatose arba šlapime.

Kaip enterobiozė gydoma?
Diagnozavus ligą skiriami antihelmintiniai vaistai (vaistai nuo kirmėlių). Paprastai pakanka dvejų dozių. Paskyrus pirmą, po dviejų savaičių skiriama antra vaistų dozė, kuri padeda išvengti pakartotinio užsikrėtimo.

Gydymas trumpas, nesudėtingas ir veiksmingas, tačiau ligoniai gyvendami užterštoje spalinių kiaušinėliais aplinkoje, dažnai užsikrečia pakartotinai, todėl labai svarbu gydymo metu ir 2–3 savaites po gydymo laikytis ligos profilaktikos priemonių.

Ar reikia gydyti šeimos narius, kitus asmenis, kurie turėjo kontaktą su ligoniu sergančiu enterobioze?
Taip. Labai svarbu, kad ligonis ir visi asmenys turėję kontaktą, tai yra šeimos nariai, vaikų kolektyvo nariai (tuo pačiu metu) gautų gydymą nuo enterobiozės. Likus nors vienam užsikrėtusiam asmeniui, jis toliau platins spalinių kiaušinėlius, užkrėsdamas aplinką ir kitus žmones.

Ką reikėtų daryti, jeigu enterobiozė pasikartoja?
Jeigu enterobiozė pasikartoja, užsikrėtęs asmuo turi būti gydomas tuo pačiu dviejų dozių gydymo kursu, taip pat jis turi laikytis ligos profilaktikos priemonių.

Kokios yra profilaktinės priemonės, apsaugančios nuo enterobiozės?

  • Pagrindinė priemonė, siekiant sumažinti užsikrėtimą enterobioze yra ligonių ir kontaktinių asmenų išaiškinimas ir gydymas. Infekcijos platintoju gali būti darželio arba mokyklos draugas, šeimos narys, tai yra visi asmenys, turėję buitinį kontaktą su ligoniu.
  • Enterobiozė yra nešvarių rankų liga, todėl rankų higiena yra veiksmingiausia priemonė enterobiozės infekcijos plitimui sustabdyti. Rankas būtina plauti su muilu ir šiltu vandeniu po naudojimosi tualetu, pakeitus sauskelnes, prieš maisto ruošimą, valgį. Nagai turi būti visada trumpi, švarūs, reikia vengti nagų kramtymo ir nekišti pirštų bei kitų daiktų į burną.
  • Enterobioze sergančiam žmogui patartina naktį užsimauti prie kūno priglundančias kelnaites, kad ant pirštų, po nagais (kasantis), ant patalynės ir kitų daiktų nepatektų kirmėlių ir jų kiaušinėlių. Naktines kelnaites rytą reikia nusimauti vonioje, jas išskalbti su ūkiniu muilu arba nuplikinti karštu vandeniu (> 60 °C). Po gydymo apatines kelnaites ir pižamines kelnes reikia skalbti kasdien, maždaug 2–3 savaites.
  • Jei spalinių randama mažiems vaikams, rekomenduojama po vakarinio maudymo arba apiplovimo nakčiai ant išeinamosios angos uždėti vazelinu suvilgytą vatos tamponėlį, kuris neleistų spalinėms šliaužti ir sukelti niežulio.
  • Vakare einant gulti ir rytą atsikėlus - būtina nusiplauti tarpvietę, išeinamąją angą, sėdmenis, šlaunis ir rankas su šiltu vandeniu ir muilu. Praustis po dušu, o ne vonioje, kad į vandenį nuplauti kiaušinėliai nepatektų į burną.
  • Karštu vandeniu išplauti tualeto unitazą, vonią ir panaudotus naktinius puodus.
  • Naudoti individualias asmens higienos priemones, patalynę, rankšluosčius ir kt.
  • Po gydymo pakeisti visus drabužius ir patalynę, juos išskalbti karštame vandenyje (> 60 °C). Visą patalynę, rankšluosčius skalbti kas 3–7 dienas, tris savaites.
  • Gydymo metu ir 2–3 savaites po gydymo kiekvieną dieną kruopščiai plauti ir valyti gyvenamąsias, ypač miegamąsias patalpas. Patalpas valyti drėgnu būdu, naudojant muilo ir sodos tirpalą. Plovimui ir valymui panaudotus įrankius ir šluostes nuplikinti karštu vandeniu ir išdžiovinus laikyti sausoje vietoje.
  • Kambarius dažnai vėdinti, atidarius langus arba atitraukus užuolaidas, ypač saulėtą dieną, nes spalinių kiaušinėliai jautrūs tiesioginiams saulės spinduliams.
  • Vaikų žaislus laikyti švarius. Jeigu galima, juos nuplauti arba išskalbti karštu vandeniu (> 60 °C) su muilu, jei negalima - nuvalyti, išpurtyti arba išsiurbti ir palaikyti ant saulės.
  • Kilimai, kiliminiai takeliai, minkštas sofų, fotelių, kėdžių audinys turi būti išsiurbiami, išpurtomi arba išlyginami per drėgną medžiagą karšta laidyne.
  • Klojant lovą, reikia vengti patalynės kratymo, kad spalinių kiaušinėliai nepakiltų į orą.

1. Kas yra epideminis parotitas?
Epideminis parotitas (kiaulytė) yra ūminė virusinė infekcinė liga, pasireiškianti seilių ir kitų liaukų uždegimu bei centrinės nervų sistemos pažeidimu, esant bendrai intoksikacijai.
 
2. Kas sukelia epideminį parotitą?
Epideminio parotito virusas, turintis RNR, Paramyxoviridae šeimos, Paramyxovirus genties narys, pagal antigenų sudėtį artimas paragripo virusui. Virusas gana atsparus išorinėje aplinkoje, kambario temperatūros sąlygomis gali išlikti iki 4 d., o neatsparus – aukštai temperatūrai, ultravioletinei spinduliuotei.
 
3. Kaip galima užsikrėsti epideminiu parotitu?
Vienintelis infekcijos šaltinis yra žmogus. Virusas perduodamas oro lašeliniu būdu arba per tiesioginį sąlytį su užsikrėtusio asmens seilėmis. Galima užsikrėsti per namų apyvokos daiktus, ypač žaislus. Epideminis parotitas plinta vangiau negu vėjaraupiai, tymai, gripas, nes juo užsikrečia tik arti ligonio esantys žmonės.
 
4. Kas dažniausiai serga epideminiu parotitu?
Epideminiu parotitu dažniausiai serga vaikai nuo 2 iki 15 metų amžiaus, paskutiniais metais vis dažniau – paaugliai ir suaugusieji. Berniukai serga dažniau nei mergaitės. Praradęs imunitetą žmogus gali susirgti šia infekcija ir sulaukęs vyresnio amžiaus.
 
5. Kokie yra epideminio parotito infekcijos simptomai?
Infekcijos inkubacijos periodas įprastai trunka 15-18 dienų. Dažniausiai liga prasideda nestipriu karščiavimu ir vienos pusės paausio seilių liaukos patinimu. Vėliau kūno temperatūra pakyla iki 38-39 °C, sustiprėja negalavimas, atsiranda galvos ir raumenų skausmas, sutrinka miegas bei apetitas. Patinsta vienos arba abiejų pusių paausių seilių liaukos. Stiprėjant seilių liaukų uždegimui, stiprėja ir visi intoksikacijos simptomai, ryškėja būdingi seilių liaukų uždegimo požymiai – burnos sausmė, skausmas ausų srityje, stiprėjantis kramtant maistą.
 
6. Kuo man/mano vaikui pavojingas epideminis parotitas?
Epideminio parotito infekcija gali pažeisti lytines liaukas. Vienpusis sėklidžių uždegimas (orchitas) galimas 25-30 proc. parotitine infekcija susirgusių berniukų ar jaunų vyrų. Abipusis orchitas gana retas, pasitaiko 2 proc. ligonių, bet dėl to galimas vyriškas nevaisingumas. Taip pat gali būti pažeidžiamos mergaičių ir moterų kiaušidės, dėl ko moteris gali tapti nevaisinga.
 
7. Kaip gydomas epideminis parotitas?
Specifinių gydymo priemonių nėra, todėl infekcijai taikomas simptominis gydymas. Hospitalizacija yra būtina esant meningitui arba orchitui. Pajutus pirmuosius epideminio parotito simptomus rekomenduojame kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.
 
8. Ar persirgus epideminiu parotitu susidaro imunitetas?
Po besimptomės ar klinikinės epideminio parotito infekcijos imunitetas įgyjamas visam gyvenimui.
 
9. Kaip apsisaugoti nuo epideminio parotito?
Imunizacija gyvąja susilpninta vakcina yra veiksmingiausia epideminio parotito profilaktikos priemonė. Vadovaujantis LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriumi, skiriamos 2 epideminio parotito vakcinos dozės. Pirmoji dozė skiriama 15-16 mėn. amžiaus, antra – 6-7 metų amžiaus vaikams. Taip pat neskiepyti, nepilnai skiepyti (viena epideminio parotito doze) ar nežinantys savo skiepijimo būklės gali kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl galimybės pasiskiepyti MMR (tymų, raudonukės, epideminio parotito) vakcina. Įskiepijus dvi vakcinos dozes, pasiekiama patikima ilgalaikė apsauga.
 
10. Ar pasiskiepijus dvejomis MMR dozėmis yra tikimybė vis tiek susirgti epideminiu parotitu?
Asmuo pasiskiepijęs dvejomis MMR dozėmis net 9 kartus turi mažesnę tikimybę susirgti epideminiu parotitu nei neskiepytas asmuo. Tačiau jeigu pasiskiepijęs asmuo turi labai artimą ir ilgalaikį kontaktą su sergančiu epideminiu parotitu asmeniu, tikimybė susirgti padidėja, bet infekcija pasireiškia ženkliai lengvesne forma.
 
11. Ką daryti jei neprisimenu ar esu skiepytas nuo epideminio parotito?
Kreipkites į asmens sveikatos priežiūros įstaigą į savo pediatrą ar šeimos gydytoją dėl galimybės peržiūrėti vaiko ar savo ambulatorinę kortelę, skiepijimo pažymėjimą ar Tarptautinio skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjimą. Jeigu minėtuose dokumentuose nėra įrašo apie atliktą vakcinaciją nuo epideminio parotito, tuomet galima atlikti serologinius tyrimus, siekiant įvertinti asmenų imlumą.
 
12. Ar vakcina nuo epideminio parotito yra saugi?
Vakcina yra labai veiksminga ir saugi, tačiau esant nepakankamoms MMR vakcinos skiepijimo apimtims, vaikų kolektyvuose gali pasitaikyti epideminio parotito susirgimų ir/ar protrūkių.
 
13. Ar MMR vakcina sukelia nepageidaujamas reakcijas?
Vakcina nuo epideminio parotito, kaip ir visos kitos, gali sukelti nepageidaujamą reakciją (nors ji pasireiškia ne visiems žmonėms). Dažniausios MMR vakcinos sukeltos nepageidaujamos reakcijos yra paraudimas injekcijos vietoje ar/ir karščiavimas ³ 37,5 °C. Labai retai būna neryškūs tymų infekcijai būdingi klinikiniai požymiai: bėrimas, sloga, neintensyvus kosulys ir Kopliko dėmelės.

Į kurias vietas dažniausiai įsisiurbia erkės?
Erkės dažniausiai įsisiurbia į kaklą, paausius, kirkšnis, pažastis, kojų ar rankų lenkimo sritį.

Kokias ligas platina erkės?
Lietuvoje erkės dažniausiai platina erkinį encefalitą ir Laimo ligą.

Kaip šiomis ligomis užsikrečiama?
Žmonės erkių platinamomis ligomis suserga, įkandus infekuotai erkei. Erkiniu encefalitu galima
užsikrėsti ir maistui vartojant nepasterizuotą ožkų ir karvių pieną.

Kokie erkinio encefalito ir Laimo ligos požymiai?
Erkinis encefalitas. Liga pasireiškia sunkiu galvos smegenų ar jų dangalų uždegimu, o jo
simptomai neretai būna panašūs į gripo – liga prasideda staiga, pakyla aukšta temperatūra, gali
skaudėti galvą, sąnarius, pečius, kai kuriais atvejais gali pradėti krėsti šaltis, pykinti, viduriuoti.
Inkubacinis periodas (nuo erkės įkandimo iki pirmųjų simptomų atsiradimo) gali trukti iki 30
dienų. Įsisiurbus erkei, virusas iš pradžių patenka į kraujotaką ir limfotaką – tada atsiranda
požymių, panašių į gripą. Negalavimai paprastai vargina tik apie savaitę, o tada jie išnyksta.
Tiems, kurių organizmo gynyba sušlubuoja, prasideda antroji ligos fazė – smegenų dangalų ar
netgi smegenų uždegimas, kuris ypač pavojingas ar net mirtinas (kasmet Lietuvoje miršta 1- 3
asmenys).
Laimo liga - ne virusinė, nuo jos nėra skiepų. Persirgus neįgyjamas imunitetas, tad Laimo liga
galima susirgti ne vieną kartą. Dėl šios priežasties erkių saugotis reikėtų ne mažiau nei anksčiau.
Inkubacinis periodas paprastai trunka nuo 8 iki 30 dienų.
Ligos simptomai. Būdingiausias požymis – po 7-14 dienų atsirandanti odoje (erkės įsisiurbimo
vietoje) viena ar net kelios raudonos arba elipsės formos ryškiais kraštais dėmės. Jų vietoje oda
gali būti jautri, ją palietus jaučiama šiluma. Per kelias dienas paraudimas gali išplisti iki 5 cm
diametro ir daugiau. Vėliau šis paraudimas gali pranykti, bet liga progresuoja toliau. Gali
prasidėti kiti požymiai: galvos skausmai, ankstyvas nuovargis, nerimas. Vėlesnėse ligos stadijose
– gali pasireikšti nervų sistemos pažeidimų, sąnarių, raumenų, akių, širdies pažeidimų.
Negydoma Laimo liga gali tapti lėtine, vis labiau pažeisdama smegenis, nervus, širdį, sąnarius.

Ką daryti įsisiurbus erkei?
Ne visos erkės yra užsikrėtusios, o ir tos ne visada spėja perduoti ligų sukėlėjus. Tad pastebėjus
įsisiurbusią erkę, reikia kuo skubiau ją ištraukti. Prieš traukdami nenaudokite riebalų ar kitų
medžiagų – pašaliniai dirgikliai suintensyvina erkės mitybą. Traukdami pincetu erkės
nesukiokite į visas puses, o traukite staigiu judesiu. Erkės straubliukas turi mažų kabliukų, kurių
pagalba įsitvirtina odoje, todėl pašalinus erkę, jis gali likti odoje. Pašalinus erkę, įkandimo vietą
dezinfekuojame.
Į laboratoriją vežti atlikti ištrauktos erkės tyrimus neverta – efektyvių prevencinių priemonių,
galinčių padėti apsisaugoti nuo šios erkės, jei ji ir buvo infekuota, įkandimo nėra.

Kaip apsisaugoti nuo erkių platinamų ligų?
Patikimiausia apsauga nuo erkinio encefalito – skiepai. Erkinio encefalito vakcina, kurios
patikimumas iki 98 proc., vaikus galima skiepyti nuo metų. Skiepijama tris kartus, galima
pasirinkti įprastą ir greitesnę skiepijimo schemą. 

Erkių platinamų ligų profilaktika
Labai patikimas apsisaugojimo nuo erkių įkandimo būdas – tinkami drabužiai ir repelentai (erkes
atbaidančios medžiagos). Einant į mišką, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutinė
aprangos dalis turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo; kelnių
klešnių apačia taip pat turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Galvą patartina apsirišti skarele
arba užsidėti gerai priglundančią kepurę.
Efektyviausia repelentų veiklioji medžiaga – DEET (dietiltoluamidas). Tik atkreipkite
dėmesį į purškalų ar tepalų gamintojų patarimus. Vaikams būtina naudoti tik vaikams skirtus
produktus.
Grįžus iš miško, kūną būtina gerai apžiūrėti. Vilkėtus drabužius reikėtų pakabinti
negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje (sausame ore erkės išgyvena labai trumpai).

Kaip prižiūrėti aplinką?
Vienintelis veiksmingas kovos su erkėmis būdas - ekologinis. Jo esmė - sudaryti
nepalankias sąlygas erkių gyvenimui ir vystymuisi. Tai parkų, miškų valymas ir priežiūra:
sanitarinis miško kirtimas, beverčių krūmų naikinimas, žolės pjovimas nuo ankstyvo pavasario ir
augalinių šiukšlių išvežimas. Šis metodas ypatingai taikytinas miestų parkams, poilsio, stovyklų,
kempingų, motelių ir kitoms žmonių poilsio teritorijoms.

 

 

Kas yra giardiazė? 
 
Giardiazė yra parazitinė liga, kurią sukelia žarnyno pirmuonys – Giardia intestinalis (dar vadinama Giardia lamblia ar Giardia duodenalis). Šia liga gali užsikrėsti ir sirgti žmonės, šunys, katės, kiti gyvūnai. Ligos sukėlėjai parazituoja žarnyne, todėl su išmatomis patenka ant dirvožemio, į vandenį.  Sukėlėjai gyvybingi išlieka keletą savaičių ir mėnesių.
 
Kaip galima užsikrėsti giardiaze ir kaip ji plinta? 
 Užsikrečiama, kai sukėlėjai patenka į burną ir žarnyną, dažniausiai nuo nešvarių rankų, vartojant užterštą maistą arba vandenį.
 Giardijomis galima užsikrėsti:

  • per rankas, kurios gali būti užterštos dirbant įvairius lauko darbus, liečiant paviršius ar daiktus (pvz., durų rankenas, žaislus, stalus, vonios ar tualetų įrangą, šiukšlių kibirus ir kt.), suteptus užsikrėtusio žmogaus ar gyvūno išmatomis, keičiant vystyklus, prižiūrint sergantį asmenį ar viduriuojantį gyvūną (šunį, katę);
  • geriant ežerų, upių, seklių šulinių vandenį, kuriame gali būti giardijų; 
  • naudojant ledukus ar geriant pagamintus gėrimus, kurie galėjo būti užteršti infekuotų žmonių ar gyvūnų išmatomis;
  • valgant maistą (daržoves, vaisius, uogas ir kt.), kuris buvo užterštas ligos sukėlėjais;
  • plaukiojant ar žaidžiant užterštame vandenyje (ežerų, upių), vandeniui patekus į burną;  
  • keliaujant po šalis, kuriose ši liga yra paplitusi.

Kokie giardiazės simptomai? 
 Užsikrėtus giardiaze vystosi simptomai susiję su sutrikusia virškinimo sistema:

  • viduriavimas (dėl sutrikusio riebalų įsisavinimo išmatos tampa riebios (plaukiančios vandens paviršiuje),
  • dujų kaupimasis (meteorizmą), 
  • skrandžio, pilvo skausmai ar diegliai,
  • skrandžio dirglumas, pykinimas ar vėmimas,
  • dehidrataciją (skysčių netekimas),   
  • svorio kritimas. 

Kartais ligos simptomų gali ir nebūti arba jie būna trumpalaikiai ir mažai išreikšti.
 
Kada ligos simptomai pasirodo?

Ligos simptomai atsiranda 1-3 savaitę po užsikrėtimo.
 
Kiek trunka ligos simptomai ?

Paprastai ligos simptomai trunka 2-6 savaites, tačiau gali tęstis ir ilgiau. Ligoniui gavus gydymą –trukmė sutrumpėja.
 
Kas turi didžiausią riziką susirgti giardiaze? 
Giardiaze gali užsikrėsti ir sirgti kiekvienas žmogus, tačiau didžiausią riziką susirgti giardiaze turi:

  • vaikai, kurie lanko vaikų priežiūros įstaigas, ypač kūdikiai;
  • asmenys, turintys glaudų kontaktą su giardiaze sergančiu ligoniu (pvz., šeimos nariai, asmenys, prižiūrintys sergančius šia liga);
  • asmenys, vartojantys vandenį iš ežerų, upelių, seklių šulinių, kuris gali būti užterštas;
  • stovyklautojai, kurie gyvena blogomis sanitarinėmis sąlygomis, vartoja nesaugų vandenį, nesilaiko asmeninės higienos;
  • žmonės, kurie maudosi  užterštame vandenyje, kuriame gali būti Giardia sukėlėjų; 
  • asmenys, keliaujantys po egzotines šalis, kur ypač palankios sąlygos šios ligos plitimui.

Ką daryti užsikrėtus giardiaze?

Reikia kreiptis pas savo šeimos gydytoją.

Kaip giardiazė diagnozuojama?

Tiriamos išmatos, kuriose gali būti giardijų. Kartais giardiazę sunku nustatyti, todėl gali reikėti  išmatas tirti kelis kartus jas surinkus su kelių dienų pertraukomis.

Kaip giardiazė gydoma?

Gydytojas įvertinęs ligos simptomus bei laboratorinius tyrimus, sprendžia apie vaistų paskyrimą šios infekcijos gydymui. Liga pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims dėl stipraus viduriavimo ir didelio skysčių netekimo (dehidratacijos). Todėl ligos metu svarbu gerti daug skysčių.
 
Ką daryti jei vaikas, lankantis vaikų ugdymo įstaigą, susirgo giardiaze?
 
Vaiko, kol jis viduriuoja, nevesti į vaikų ugdymo įstaigą.
 
Kaip galima išvengti šio susirgimo? 
Giardijas visiškai pašalinti iš aplinkos yra neįmanoma, bet galima sumažinti riziką užsikrėsti infekcija žmonėms ir jų augintiniams. Norint išvengti susirgimo svarbu:

  • laikytis asmeninės higienos,   
  • vengti vandens, kuris gali būti užterštas,  
  • nevartoti maisto, kuris gali būti užterštas,
  • vengti kontakto su užteršta aplinka.

Asmeninė higiena

Rankų higiena – efektyvi tik tuomet, kai rankos plaunamos teisingai. Rankas reikia plauti su muilu ir tekančiu vandeniu – netrumpiau 20 sekundžių. Trinti viena į kitą, kol susidarys putos. Neužmiršti išorinės plaštakų dalies, tarpupirščių ir panagių.  Nuskalauti švariu tekančiu vandeniu ir nusausinti (popieriniu ar oro rankšluosčiu). Mažiems vaikams reikia padėti tinkamai nusiplauti rankas.

Rankas reikia plauti:

  • prieš, per ir po maisto ruošimo,
  • prieš valgant,
  • prieš ir po ligonio, ypač viduriuojančio, slaugymo, 
  • pasinaudojus tualetu, 
  • po sauskelnių keitimo ar nuprausus vaiką po tualeto,
  • turėjus sąlytį su viduriuojančiais gyvūnais ar jų išmatomis,
  • pašėrus ar pažaidus su savo augintiniu, 
  • rankas susitepus, 
  • po darbo sode ar darže, net jeigu naudojote pirštines, 
  • grįžus namo iš lauko. 

Higiena baseinuose
 
Kadangi giardijos ilgai išsilaiko gyvybingos vandenyje – labai svarbu:  

  • neleisti vaikui maudytis baseinuose ar kituose vandens telkiniuose, kol jis viduriuoja, ypač mažiems vaikams su sauskelnėmis. Jei buvo diagnozuota giardiazė, baseiną galima lankyti tik po savaitės nustojus viduriuoti;
  • prieš einant į baseiną reikia nueiti į tualetą;
  • vaikai ir suaugusieji (prieš maudantis baseine) turi nusiprausti duše po tekančiu vandeniu su muilu. Jei vaikas mažas, suaugusieji turi jį nuprausti, ypač atidžiai nuplauti sėdmenis ir sritį apie išeinamąją angą;
  • mažiems vaikams, kas 30-60 min. daryti pertraukas, jį išvesti iš baseino ir patikrinti sauskelnes. Jei reikia, jas pakeisti vystymo, dušo–vonios ar kitoje, tam skirtoje patalpoje, bet jokiu būdu ne vandenyje.

Elgesys su augintiniais

  • Minimaliai kontaktuoti su augintinių išmatomis, ypač jaunų gyvūnų.
  • Surenkant gyvūno išmatas užsimauti vienkartines pirštines, baigus darbą, rankas nusiplauti.
  • Visada plauti rankas po kontakto su gyvūnais ar jų gyvenama aplinka.

Vengti vandens (vartoti ir maudytis) jei jis gali būti užterštas 

  • Maudantis baseinuose, upėse, ežeruose bei kituose vandens telkiniuose, stengtis, kad vanduo nepatektų į burną. 
  • Negerti, nenaudoti rankų ar vaisių plovimui nenukenksminto vandens iš ežerų, upių, tvenkinių ar seklių šulinių.
  • Nevartoti ledukų, pagamintų iš vandens, kuris galėjo būti užterštas, ypač keliaujant šalyse, kuriose vanduo gali būti nepakankamai saugus.
  • Jeigu geriamojo vandens saugumas kelia abejonių (pvz., dėl prastų sanitarinių sąlygų ar vandens valymo sistemos trūkumų) vandenį galima nukenksminti, jį pavirinant nors 1 minutę arba naudojant vandens filtrus, skirtus vandens apvalymui nuo parazitinių pirmuonių (žiūrėti filtro aprašymo instrukciją).

Tikrai saugūs gėrimai:

  • gazuoti gėrimai buteliuose,
  • pramoniniu būdu paruošti vaisių gėrimai skardinėse ar buteliuose, 
  • garuose paruošta karšta (virš 80 °C temp.) arbata arba kava,
  • pasterizuoti gėrimai.

Gėrimai, kurie gali būti nesaugūs:

  • vaisių gėrimai, pagaminti iš užšaldyto koncentrato ir vandens iš čiaupo,
  • šalta arbata ar šalta kava,
  • sultys, pagamintos iš šviežių vaisių.

Ar vartojamą vandenį iš šulinio reikia išsitirti?

Su sergančio žmogaus ar gyvūno išmatomis milijonai giardijų patenka ant dirvožemio ar į vandenį. Giardijos gali išsilaikyti vandenyje gyvybingos net kelis mėnesius, todėl dažnai sukelia per vandenį plintančius ligų protrūkius. Į vandenį giardijos gali patekti su nešvarumais per potvynius, esant nuotekų šalinimo sistemos avarijoms, vanduo gali būti užterštas paviršinių ar ūkio nuotekų. Teršalai į šulinius patenka iš laukų, daržų, tvartų, lauko tualetų, ypač jei šuliniai yra žemi ir seklūs. Todėl šulinio vandenį reikia tikrinti reguliariai, ne rečiau kaip vieną kartą per metus.
 
Kaip galima sužinoti ar šulinio vanduo yra užterštas ?
 
Įtarus, kad privataus šulinio vanduo yra nesaugus, galima šulinio vandenį išsitirti laboratorijoje.  

Kaip galima pašalinti giardias iš  geriamo vandens?

Sunaikinti arba nukenksminti giardijas vandenyje, galima vandenį virinant vieną minutę (jei esate 1,9 km. virš jūros lygio, tris minutes). Virintas vanduo turi būti laikomas švariame inde, uždengtas sandariu dangteliu, vėsioje vietoje. Taip pat vandenį galima filtruoti, naudojami filtrai turi būti skirti vandens apvalymui nuo parazitinių pirmuonių (žiūrėti į filtrų instrukciją). Jeigu šulinio vanduo yra užterštas, šulinį reikia išvalyti ir tinkamai nukenksminti, pasitarus su specialistais. Išvalius atlikti tyrimus, dėl vandens švarumo (saugumo).

Vengti maisto, kuris gali būti užterštas 

  • Atidžiai su švariu vandeniu nuplauti visas daržoves, vaisius, kurie bus vartojami žali.
  • Nuplautas daržoves ar vaisius saugoti nuo pakartotino užteršimo. 
  • Vengti valgyti termiškai neapdoroto ar nepakankamai apdoroto maisto, ypač keliaujant po šalis, kur maisto ir vandens saugumas kelia abejonių. 

Vengti kontakto su užteršta aplinka

  • Darže ar sode dirbti su pirštinėmis, jas nusimovus, rankas kruopščiai nusiplauti su muilu po tekančiu vandeniu. 

Kaip sumažinti riziką užsikrėsti giardiaze kitiems šeimos nariams, jei namuose yra ligonis?

  • Užsimovus vienkartines pirštines surinkti išmatas ar vėmimo mases nuo užterštų paviršių (grindų, kilimų, baldų, patalynės, drabužių ir kt.) į plastikinius maišelius ir išmesti į konteinerius, užkasti ar maišelio turinį nuleisti į unitazą.
  • Kietus paviršius nuplauti su vandeniu ir muilu, kad ant jų neliktų matomų nešvarumų. Po to juos nukenksminti, naudojant buitinį baliklį ar kitas valymo priemones, kurių sudėtyje yra aktyvaus chloro (laikytis gamintojo nurodytų rekomendacijų). Po to paviršius nuplauti su švariu vandeniu.
  • Jeigu buvo suteptas kilimas, minkšti baldai, naudojant absorbuojančias medžiagas (pvz., popierinius rankšluosčius) nešvarumus surinkti į plastikinius maišelius ir pašalinti (kaip nurodyta aukščiau). Po to išvalyti suteptą vietą su įprasta skalbimo ar kilimų valymo priemone. Leisti kilimui ar minkštų baldų apvalkalams išdžiūti. Po to garais (ar karšta laidyne) nukenksminti užterštą plotą, esant 70°C temp. palaikyti 5 minutes ar 100ºC temp. – 1 minutę.
  • Lėkštes, puodelius ir kitus indus galima nukenksminti juos plaunant indaplovėje, pasirinkus tam tikrą plovimo, skalavimo ir džiovinimo ciklą:
    • esant 45ºC temp. – 20 minučių;
    • esant 50ºC temp. – 5 minutes;
    • esant 72ºC temp. – 1 minutę.

Jei indaplovės nėra, indus galima pamerkti į verdantį vandenį ir palaikyti 1 minutę (jei esate aukščiau nei 1,9 km. virš jūros lygio – 3 min.).

  • Drabužiai, augintinio daiktai (pvz., guolis, medžiaginiai žaislai), lovos patalynė (paklodės, užvalkalai ir kt.) gali būti nukenksminti skalbimo mašinose, skalbiant juos karštame vandenyje (45° C temp., bent 20 minučių arba 50° C temp. – 5 minutes) arba  džiovinant karščiausiu rėžimu (apie 30 min.). Jei daiktai karštyje gali susigadinti, juos galima išnešti į lauką ir palaikyti ant saulės nors 4 valandas.

Namų apyvokos daiktai turi būti valomi ir nukenksminami kasdien, kol ligonis serga. Po valymo darbų visada reikia nusiplauti rankas su muilu po tekančiu vandeniu.


Ar galima užsikrėsti nuo savo augintinio?

Žmogui užsikrėsti nuo infekuotų giardiaze šunų ir kačių – rizika yra maža. Žmones infekuojančių giardijų tipas, paprastai nėra tas pats, kuris infekuoja šunis ir kates.
 
Kaip šuo ar katė gali užsikrėsti giardiaze?
 
Gyvūnai užsikrečia prarijus parazitų. Maži šuniukai ir kačiukai turi didesnę riziką susirgti, nei suaugę.
 Gyvūnai gali užsikrėsti:

  • turėdami sąlytį su sergančių šunų ar kačių išmatomis,  
  • lakstydami ar žaisdami užterštose aikštelėse, parkuose ir kt.,
  • laižydami savo kailį po sąlyčio su užterštais paviršiais(pvz., purvina kraiko dėže, narvu ir kt.),
  • lakdami užterštą vandenį iš balų, upelių, ežerų ir kt.

Kokie gyvūnų negalavimo požymiai?
 
Viduriavimas, dujų kaupimasis, vėmimas. Užsikrėtę gyvūnai ligos simptomų gali ir neturėti.  
 
Kaip apsisaugoti, jei šuo ar katė užsikrėtę giardiaze?
 
Nors rizika užsikrėsti žmogui nuo savo augintinių yra maža, tačiau ją galima dar sumažinti laikantis tam tikrų rekomendacijų. Taip pat dėl gyvūnų priežiūros galima pasitarti su veterinarijos gydytoju, ypač jeigu namuose laikomi egzotiniai gyvūnai, kurie gali būti užsikrėtę giardiaze.    
 
Rekomendacijos, kurios gali sumažinti rizika užsikrėsti giardiazę nuo šuns ar katės:

  • Dažnai plauti rankas – teisingas rankų plovimas gali labai sumažinti riziką užsikrėsti (rankų plovimo technika aprašyta aukščiau).
  • Dirbant darže sode dėvėti pirštines, kad būtų kuo mažesnis sąlytis su dirvožemiu ar jame esančiomis išmatomis.
  • Reguliariai valyti ir nukenksminti namuose esančius, galimai užterštus paviršius, vietas, prie kurių augintinis turėjo priėjimą, taip pat daiktus, tokius kaip žaislai, patalynė, indai ar puodeliai, kilimai ir kt. (valymas ir nukenksminimas pateiktas aukščiau).

Kaip galima sumažinti giardijų kiekį kieme, lauke ?
 
Nepaisant visų pastangų ,valant bei nukenksminant namuose esančius daiktus ar paviršius, giardijų gali būti lauke, tai yra kieme, parkuose ar kitose vietose, todėl išlieka rizika augintiniui užsikrėsti pakartotinai. Giardias yra sunku sunaikinti aplinkoje, bet yra kelios rekomendacijos, kurios gali padėti sumažinti riziką užsikrėsi: 

  • Surinkti išmatas augintiniui pasituštinus į maišelius (dėvėti pirštines).
  • Jei augintinis viduriuoja arba gydomas nuo giardiazės, apriboti jo prieigą prie bendrų vedžiojimo aikštelių ir kt., kad jis užterštų kuo mažesnę teritoriją.  
  • Pašalinti visus mažaverčius stovinčio vandens šaltinius (pvz., vandens balos, konteineriai su vandeniu, nenaudojami fontanai ir kt.), kurie gali būti užteršti. 
  • Dirvos ar žolės nukenksminimui nenaudoti tokių priemonių, kaip balikliai su chloru, nes jie yra neveiksmingi.
  • Naujai įsigytų gyvūnų, ypač jaunų, neleiskite į lauką ar kiemą, kol neapsilankėte pas veterinarijos gydytoją.

Kaip ilgai giardijos išsilaiko aplinkoje?

  • Ant dirvožemio, kai temperatūra yra apie 4°C giardijos gali išlikti gyvybingos apie 7 savaites (49 dienas) kambario temperatūroje esant apie  25°C – 1 savaitę (7 dienas).
  • Sausoje, šiltoje aplinkoje, esant tiesioginiams saulės spinduliams, giardijos gali išlikti gyvos kelias dienas, drėgnoje, vėsioje aplinkoj – keletą savaičių.
  • Vandenyje, kai vandens temperatūrai yra žemesnė nei 10°C (pvz., ežerų, upių, tvenkinių užšalusiame vandenyje) giardijos gali išlikti 1-3 mėnesius. Kai vandens temperatūra aukštesnė nei 10°C (pvz., upių vanduo po kritulių, ežerų, tvenkinių vanduo vasaros metu) giardijos išlieka gyvybingos trumpesnį laiką, pvz., esant virš 37°C temp. – mažiau nei 4 dienas.

Kaip gydyti gyvūną, sergantį giardiaze ?

  • Jeigu jūsų augintinis viduriuoja, reikia pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Dėl viduriavimo, kuris gali būti dėl įvairų priežasčių, gyvūnas gali netekti daug skysčių, dėl ko gali vystytis sunkios komplikacijos.   
  • Diagnozuoti ligą ir skirti gydymą gali tik veterinarijos gydytojas.
  • Laikykitės veterinarijos gydytojo rekomendacijų.

Kaip dažnai ir kaip ilgai reikia nukenksminti savo namų aplinką, jei augintiniui (šuniui ar katei) buvo nustatyta giardiazė?

  • Jeigu jūsų augintinis serga, aplinką reikia valyti ir nukenksminti kas dieną ir dar kelias dienas gavus paskutinę vaistų dozę. Geriausia pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju.  

Kaip apsaugoti kitus savo augintinius, jei namuose yra sergančių ir gydomų nuo giardiazės gyvūnų?

  • Jeigu jūs turite kitų šunų ar kačių, kreipkitės į savo veterinarijos gydytoją net jeigu jie neviduriuoja. Kitiems augintiniams, taip pat gali būti skiriamas gydymas net jeigu nėra jokių ligos požymių, nes jie gali būti užsikrėtę ir su išmatomis platinti ligos sukėlėjus.
  • Po gydymo išmaudykite visus augintinius naudojant gyvūnams skirtą šampūną, kad ant jų kailio neliktų sukėlėjų.
  • Reikia gerai išvalyti gyvūnų poilsio, žaidimų aplinką, kaip aprašyta aukščiau, kasdien plauti maistui skirtus dubenėlius su muilu ir vandeniu. 

Apriboti savo augintinių prieigą prie užterštų vandens šaltinių (upelių, ežerų, balų).
 

1. Kas yra virusinis hepatitas A?
Hepatitas A yra ūminis kepenų uždegimas, sukeltas hepatito A viruso (HAV). Tai infekcinė liga, kuri gali pasireikšti besimptome, lengva ar sunkia forma ir tęstis nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Retais atvejais HAV gali sukelti sunkius kepenų pažeidimus ar net mirtį.  

2. Kuo virusinis hepatitas A skiriasi nuo kitų virusinių hepatitų?
Virusinis hepatitas A (VHA) priskiriamas ligų grupei, kuriomis užsikrečiama per maistą, vandenį ir aplinką (fekaliniu – oraliniu būdu), skirtingai nei kiti hepatitai (B ir C), kuriais užsikrečiama per kraują, lytinius santykius ar kitą užterštą biologinę medžiagą.
 
3. Kokios sukėlėjo savybės?
Virusas yra atsparus išorės aplinkos veiksniams - šalčiui, kaitinimui, išdžiūvimui, viruso neinaktyvuoja įprastinių koncentracijų dezinfekcinės priemonės. Gėlame ar jūros vandenyje išlieka gyvybingas nuo 12 savaičių iki 12 mėnesių. Virusai gali koncentruotis moliuskuose. Užkrėstuose maisto produktuose gali išlikti gyvybingas keliolika dienų ir ilgiau.
 
4. Kaip užsikrečiama virusiniu hepatitu A?
Užsikrečiama, kai virusas patenka į nesirgusio ar nevakcinuoto žmogaus organizmą per burną su užterštu maistu ar vandeniu. Į maistą ar vandenį HAV patenka su užsikrėtusio asmens išmatomis, jei tvarkančio maistą asmens higienos įgūdžiai pasinaudojus tualetu yra blogi.

5. Koks maistas rizikingiausias?
Įvairiose pasaulio šalyse kylantys protrūkiai yra susiję su maistu, kuris po paruošimo papildomai nekaitinamas. Džiovinti-vytinti pomidorai, sultys, žuvis, moliuskai, šaldytos uogos yra dažniausi infekcijos plitimo rizikos veiksniai.
 
6. Kada pasireiškia pirmieji simptomai?
Minimalus laikotarpis nuo užsikrėtimo iki simptomų atsiradimo (inkubacinis periodas) trunka 14 dienų, maksimalus – 50 dienų. Dažniausiai pirmieji simptomai pastebimi po 28 d. nuo užsikrėtimo. Apie 90 proc. vaikų iki 6 m. dažniausiai neturi jokių ligos simptomų, todėl užkrečia vyresnius asmenis. Užsikrėtus pirmiausia atsiranda negalavimai panašūs į gripo simptomus, po savaitės prasideda gelta, kuri trunka nuo 1 iki 3 savaičių.

7. Kokie virusinio hepatito A simptomai?

  • karščiavimas,
  • silpnumas/ nuovargis,
  • pykinimas,
  • vėmimas,
  • pilvo skausmai,
  • sąnarių skausmas,
  • gelta - (pageltusi oda ir akys), patamsėjęs šlapimas, pašviesėjusios išmatos,

Simptomai paprastai tęsiasi apie 1 mėnesį, tačiau kartais užtrunka iki 6 mėnesių.

8. Ar galima pasiskiepyti nuo virusinio hepatito A?
Taip. Vakcinacija - efektyviausia VHA profilaktikos priemonė. Paskiepijus dvejomis vakcinos dozėmis apsauginis antikūnų titras gali išlikti iki 20 metų.  Persirgus įgyjamas ilgalaikis imunitetas.

9. Kam rekomenduojama pasiskiepyti nuo virusinio hepatito A?

  • Keliaujantiems  į šalis, kur sergamumas virusiniu hepatitu A yra didelis;
  • Vaikams, prieš pradedant lankyti vaikų kolektyvą (darželį ar mokyklą);
  • Dirbantiems maisto tvarkymo objektuose, tiesiogiai dalyvaujantiems maisto tvarkyme;
  • Kariškiams, vykstantiems į endeminius regionus arba vietoves;
  • Asmenims, kuriems VHA grėsmė gali būti susijusi su profesine rizika, ypač medicinos  personalui, nuotekų valymo darbuotojams;
  • Vyrams, turintiems lytinių santykių su kitais vyrais;
  • Švirkščiamųjų psichotropinių medžiagų vartotojams;
  • Asmenims, kurie dirba su HAV infekuotais primatais;
  • Asmenims, dirbantiems virusinio hepatito tyrimų laboratorijose.

10. Koks yra VHA paplitimas?
VHA paplitęs visame pasaulyje, todėl pasaulio šalys pagal VHA paplitimo rodiklius skirstomos į didelio  endemiškumo šalis (pvz., Egiptas, Tunisas, Marokas, Indija, Tailandas), vidutinio endemiškumo šalis (Rytų ir Pietų Europos šalys) ir mažo endemiškumo šalis (Šiaurės ir Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalys, Japonija). Kasmet pasaulyje VHA suserga apie 1,4 milijono žmonių. Lietuvoje kasmet vidutiniškai užregistruojama 40 atvejų, iš kurių 40 proc. sudaro įvežtiniai atvejai, t.y. žmonės virusais užsikrečia užsienio šalyse.

11. Kam didesnė rizika užsikrėsti VHA?
Rizika užsikrėsti yra visuotina, tačiau suserga ne kiekvienas. Infekcija plinta tarp įvairaus amžiaus žmonių šeimose, kolektyvuose, bendruomenėse. Didelę riziką užsikrėsti turi asmenys, keliaujantys į didelio hepatito A endemiškumo šalis, ypač jei šiose šalyse ketinama gyventi ilgą laiką ir būsimos gyvenimo sąlygos neužtikrins tinkamos higienos (nebus galimybės visada naudoti saugų geriamą vandenį ir maistą, nebus tinkamų higienos sąlygų ir pan.).

12. Kaip apsisaugoti nuo VHA?
Rankų higiena – yra pagrindinė nespecifinė profilaktikos priemonė, mažinanti hepatito A viruso plitimo riziką. Sergantis asmuo privalo griežtai laikytis asmens higienos. Rankų plovimas padės sumažinti virusų perdavimą kitiems asmenims bei virusų plitimą aplinkoje.

13. Kada būtina plauti rankas?

  • po sąlyčio su sergančiuoju asmeniu;
  • visada, kai rankos vizualiai yra nešvarios;
  • prieš valgį ir maisto gaminimą;
  • kiekvieną kartą pasinaudojus tualetu;
  • prieš maisto tvarkymą ir po jo;
  • po žaidynių, darbų lauke;
  • dažnai plauti rankas mažiems vaikams ir kūdikiams.

14. Kokių atsargumo priemonių reikia imtis keliaujant į šalis, kuriose yra reali rizika užsikrėsti?

  • Nepasiskiepijusiems asmenims, keliaujantiems į šalis, kuriose yra reali rizika užsikrėsti HAV, patariama laikytis šių atsargumo priemonių:
  • Kuo dažniau plauti rankas;
  • Jeigu rankos nėra labai užterštos ir nėra sąlygų jas nusiplauti, higieninei rankų dezinfekcijai naudoti specialias rankų dezinfekavimo priemones arba spiritines servetėles;
  • Vengti nepasterizuotų pieno produktų;
  • Vengti žalios ir nepakankamai termiškai apdorotos žuvies ar jūros produktų;
  • Vengti pjaustytų vaisių, kadangi jie gali būti plauti užterštu HAV vandeniu. Vaisius ir daržoves patariama valgyti prieš tai nulupus odelę;
  • Nepirkti maisto iš gatvės prekeivių;
  • Gerti į butelius supilstytą, fasuotą vandenį. Dantų valymui taip pat naudoti fasuotą vandenį.
  • Nenaudoti ledo gabalėlių gėrimams atšaldyti, nes jie gali būti paruošti iš užkrėsto virusais vandens;
  • Viešojo maitinimo vietose valgyti karštus, tik ką paruoštus  patiekalus.

15. Kaip nustatomas VHA?
Pajutus ligos simptomus bei neseniai keliavus į užsienio šalis, kuriose buvo tikimybė užsikrėsti HAV, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais ir laboratoriniais tyrimais (tiriamas kraujas).
 
16. Kaip išvengti VHA išplitimo namų aplinkoje?
Kadangi HAV išskiriamas su išmatomis, sergantysis žmogus privalo:

  • Nepamiršti ir rūpintis savo rankų higiena. Jei serga vaikas, jo rankų higiena turi rūpintis tėvai, globėjai;
  • Visą ligos laikotarpį negaminti maisto kitiems asmenims.

Namų aplinkai valyti ir dezinfekuoti naudojamas karštas vanduo ir buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės. Ligonio slaugos daiktai, kieti žaislai plaunami karštame muilo-sodos tirpale, po to skalaujami karštu vandeniu. Lovos skalbiniai ir apatiniai drabužiai skalbiami ne žemesnėje nei 71°C temperatūroje arba virinami.

 

 

Kam rekomenduojama pasiskiepyti nuo hepatito B infekcijos?

  • naujagimiams,
  • vaikams, kurie nebuvo paskiepyti ankstesniame amžiuje,
  • seksualiai aktyviems asmenims, kurie turi atsitiktinius lytinius santykius,
  • homoseksualiems vyrams,
  • švirkščiamųjų narkotikų vartotojams,
  • medicinos darbuotojams, kurie gali turėti kontaktą su paciento krauju,
  • hemodializuojamiems pacientams,
  • keliautojams,
  • užsikrėtusiems ŽIV asmenims,
  • visiems asmenims, kurie nori apsisaugoti nuo hepatito B infekcijos.

Ar galima tuo pačiu metu skiepytis nuo hepatito B viruso ir nuo kitų infekcijų?
Taip, galima skiepyti kartu su kitomis vakcinomis, tačiau į skirtingas kūno vietas. Hepatito B vakcina nesudaro trukdžių susiformuoti antikūnams nuo kitų infekcijų.

Kiek ilgai išlieka imunitetas pasiskiepijus nuo hepatito B viruso infekcijos?
Tyrimų duomenimis, imunologinis atsakas išlieka mažiausiai 15 - 20 metų paskiepijus sveiką asmenį iki 6 mėnesių amžiaus pilnu kursu (trimis dozėmis).

Ar nuo hepatito B viruso infekcijos gali būti skiepijamos nėščios arba žindančios moterys?
Taip, gali. Remiantis skiepijimo patirtimi, nebuvo registruota nepageidaujamų reakcijų į vakciną kūdikiui, kai buvo paskiepyta moteris nėštumo metu. Tuo tarpu nėščiajai užsikrėtus hepatito B virusu, ligos eiga gali būti labai sunki, o naujagimiui išsivystyti lėtinis hepatitas B. Žindymo laikotarpis nėra kontraindikacija skiepytis nuo hepatito B viruso. Planuojančioms pastoti neimunizuotoms moterims rekomenduojama pasiskiepyti iki nėštumo. Trys vakcinos dozės turėtų būti įskiepytos per 6 mėnesių laikotarpį (0, 1, 6, t.y. kur 0 - tai pirma vakcinos dozė, 1 - antra dozė įskiepijama po mėnesio ir trečia dozė įskiepijama po 6 mėn. nuo pirmos dozės įskiepijimo). Galimos ir kitos skiepijimo (pagreitintos) schemos pagal konkretaus preparato aprašą.

Ar po ekspozicijai su hepatito B virusu rekomenduojama pasiskiepyti, norint išvengti ligos?
Taip. Atlikti skiepijimus (imunoprofilaktiką) rekomenduojama kuo greičiau po kontakto, geriausiai per 24 valandas. Daugiau informacijos apie poekspozicinę VHB infekcijos profilaktiką rasite čia

Ar rekomenduojama revakcinacija nuo hepatito B infekcijos?
Revakcinacija rekomenduojama pacientams, kurių imunitetas nepakankamas (pvz., sergantiems lėtiniu inkstų nepakankamumu, hemodializuojamiems pacientams, ŽIV užsikrėtusiems asmenims ir kt.). Pacientus, kurių imunitetas nepakankamas, patariama tirti 6–12 mėnesių po vakcinacijos, kad būtų užtikrinamas pakankamas antikūnių (anti- HBs) titras. Šis titras turi būti aukštesnis nei 10 TV/l.

Ar vakcina nuo hepatito B viruso infekcijos yra saugi?
Taip, saugi. Skausmas dūrio vietoje yra dažniausia nepageidaujama reakcija į vakciną nuo hepatito B infekcijos.

Kas yra hepatitas C?
Hepatitas - tai kepenų uždegimas. Hepatitas C - tai hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas. Hepatito C virusas užkrečia kepenų ląsteles, patekęs į jas per kraują.  Hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas gali būti ūmus ir lėtinis. Pastarasis yra pavojingas dėl savo komplikacijų: kepenų cirozės, kepenų vėžio ir kt.

Kokie hepatito C simptomai?
Simptomai gali pasireikšti 2 savaičių - 6 mėnesių laikotarpyje po užsikrėtimo. Dauguma (80 %) užsikrėtusiųjų hepatito C virusu nejaučia jokių simptomų ir perserga besimptome ligos forma. Tik 20 % suserga ūminiu geltiniu hepatitu, kuriam būdinga simptominė ligos eiga - bendras silpnumas, galvos svaigimas, apetito stoka, pykinimas, vėmimas, karščiavimas, pilvo skausmas, gali būti sąnarių ir raumenų skausmai. Vėliau pacientas pagelsta (gelta - odos ir akių obuolių pageltimas, tamsus šlapimas, pašviesėjusios (pilkos) išmatos), skauda dešinį šoną.
Pastaba: kiekvienam užsikrėtusiam HCV simptomai gali būti skirtingi ir priklausyti nuo to, kiek kepenys yra pažeistos viruso.

Ar iš karto po užsikrėtimo (po kontakto su sergančiu) atsiranda ligos simptomai?
Neiškarto. Yra inkubacinis laikotarpis, kuris gali trukti 14 - 180 dienų (vidutiniškai 45 dienas).

Kaip užsikrečiama hepatito C virusu?
Hepatito C virusu galima užsikrėsti per užkrėstą kraują ar jo produktus, per lytinius santykius (retai) ir užsikrėtusi nėščioji gali virusą perduoti gimdymo metu naujagimiui.
 

Kokie hepatito C viruso perdavimo keliai susiję su krauju?
Per kraują hepatito C virusas plinta nesterilių medicininių, chirurginių, odontologinių procedūrų metu, kuriose įranga naudojama pakartotinai ar yra netinkamai sterilizuojama; atliekant akupunktūrą, tatuiruotes, pedikiurą, manikiurą, veriant auskarus nesteriliais instrumentais; naudojantis užsikrėtusio asmens daiktais: pvz., dantų šepetėliu, skutimosi, pedikiūro, manikiūro reikmenimis; perpilant kraują ar jo produktus; švirkščiantis narkotikus ir/ar dalijantis panaudotomis adatomis, švirkštais, kitais reikmenimis (tamponėliais, servetėlėmis, filtrais ir pan.)

Kokia rizika užsikrėsti hepatitų C per lytinius santykius?
Hepatito C virusas plinta nesaugių lytinių santykių metu su užsikrėtusiu HCV asmeniu. Heteroseksualių (ypač monogaminių) lytinių santykių metu su užsikrėtusiu hepatitu C asmeniu HCV infekcija perduodama retai (rizika 5 %).
Didesnę riziką užsikrėsti hepatito C virusu lytinių santykių metu turi asmenys: kurie turi daug lytinių partnerių (daugiau nei 1 per 12 mėn.),
serga kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI),
anksti pradėję lytinį gyvenimą (iki 16 metų),
nenaudojantys prezervatyvų lytiniu santykių metu.

Ar visiems pavojingas hepatito C virusas?
Taip, visiems. Imlumas hepatito C viruso infekcijai yra visuotinas ir tai reiškia, kad niekas neturi imuniteto prieš šį virusą.Užkrato šaltinis - yra sergantis žmogus (gali būti žmogus užsikrėtęs, bet neturėti ligos simptomų, bet nuo tokio žmogaus taip pat galima užsikrėsti hepatito C virusu).

Kaip sužinoti, ar esi užsikrėtęs hepatito C virusu?
Reikia atlikti kraujo tyrimą. t.y. pirmiausia atlikti anti - HCV (antikūnų prieš hepatito C virusą) tyrimą. Juo nustatomi antikūnai prieš hepatito C virusą. Teigiamas atsakymas rodo, kad žmogus yra susidūręs su hepatito C virusu.  Šie antikūnai atsiranda inkubacinio periodo pabaigoje, t.y. vidutiniškai po 1,5 - 2 mėn. po užsikrėtimo HCV. Anti - HCV kraujo serume išlieka visą gyvenimą, net ir tuo atveju, kai pacientas pasveiksta savaime ar po antivirusinio gydymo. Esant teigiamam anti - HCV tyrimui, žmogus turi būti tiriamas toliau, nes reikia patvirtinti (ar atmesti), ar žmogus serga lėtiniu hepatitu C - dažniausiai atliekamas kitas tyrimas: HCV - RNR tyrimas, kuris patvirtina paties viruso buvimą organizme.
Anti - HCV ir HCV - RNR yra mokami (jei tyrimą skiria šeimos gydytojas) ir  nemokami, jei pagal indikacijas jį skiria gydytojas infektologas ar gastroenterologas).

Ką reiškia, kai kraujo serume randama anti - HCV?
Tai antikūnų prieš hepatito C virusą tyrimas. Tai buvusio ar esamo kontakto su HCV infekcija žymuo, kuris gali rodyti ūmią, lėtinę HCV infekciją ar persirgtą hepatitą C. Jei antikūnų buvo aptikta (tyrimas teigimas), tai nebūtinai reiškia, kad virusas vis dar yra organizme. Gali būti, kad imuninė sistema įveikė virusą, pašalino jį iš organizmo ir liko tik įrodymas, t.y. antikūnai, kad organizmas buvo susidūręs su infekcija (persirgtas VHC). Jei kartu su anti - HCV nustatoma ir HCV - RNR, tai interpretuojama kaip aktyvi HCV infekcija (ūmi ar lėtinė). Lėtinė HCV infekcija (lėtinis VHC) patvirtinama, jei paciento kraujyje HCV - RNR aptinkama ilgiau nei 6 mėnesius. Lėtinio hepatito C atveju, atliekami tolimesni tyrimai kepenų pažeidimo aktyvumo ir fibrozės laipsniui įvertinti (kepenų fermentų tyrimai, biopsija ir kt.), kuriuos paskiria ir vertina gydytojas. Žmogus užkrečiamas, jam reikalinga gydytojo infektologo konsultacija, tolesnis ištyrimas ir gydymas pagal indikacijas.

Kaip pasireiškia lėtinis hepatitas C?
Lėtinis hepatitas C – tai hepatito C viruso sukeltas ilgiau nei šešis mėnesius besitęsiantis kepenų uždegimas, galintis pasireikšti besimptome ligos forma ar nespecifiniais požymiais, nuolatiniu ar persistuojančiu aminotransferazių (ALT, AST) aktyvumo padidėjimu, aptinkama hepatito C viruso ribonukleo rūgštimi (HCV - RNR) kraujo serume, histologiniais kepenų pokyčiais, o ilgai progresuojant ligai polinkiu į kepenų cirozės formavimąsi bei kepenų ląstelių vėžio pasireiškimą. Lėtinė HCV infekcija kepenyse sukelia uždegimą ir kepenų randėjimą (fibrozę), per 20 - 40 metų liga gali progresuoti į kepenų cirozę. 60 - 70 % užsikrėtusiųjų HCV infekcija ligos simptomų nejaučia, tačiau, gali užkrėsti kitus. Nepalankūs veiksniai, nulemiantys lėtinės kepenų ligos progresavimą, yra vyresnis ligonio amžius (40 metų ir daugiau), vyriška lytis, didelė viruso koncentracija kraujyje, lėtinis alkoholizmas, koinfekcija su hepatito B virusu ir koinfekcija su ŽIV, nutukimas.

Kas atsitinka, jeigu hepatitas C progresuoja?
Užsikrėtus hepatito C virusu, nedidelė dalis (15 - 20 %) užsikrėtusiųjų pasveiksta savaime be jokio gydymo, tačiau daugumai (75 - 85 %) užsikrėtusiųjų išsivysto lėtinis hepatitas C, kuris per 20 metų 10 - 20 % žmonių progresuoja į kepenų cirozę bei 1 - 4 % išsivysto kepenų vėžys (hepatoceliulinė karcinoma).

Ar yra greiti testai, kurie nustato hepatitą C?
Taip yra. Jie nustato antikūnus prieš hepatito C virusą maždaug per 20 min. Jų galima įsigyti vaistinėse, internetinėse parduotuvėse. Gavus teigiamą HCV infekcijos greitojo testo rezultatą, žmogus turi būti tiriamas toliau, siekiant išsiaiškinti, ar tai aktyvi infekcija ar tai persirgtos HCV infekcijos žymuo.

Ar lėtinis hepatitas C gali būti išgydomas?
Taip. Skiriant lėtinio hepatito C gydymą siekiama sumažinti kepenų uždegimą ir fibrozės laipsnį, pašalinti virusą iš organizmo, kad jis nepažeistų kepenų ląstelių. Gydymo sėkmė priklauso nuo hepatito C viruso genotipo, kepenų pažeidimo laipsnio, organizmo reakcijos į skiriamą gydymą bei kitų veiksnių, apie kuriuos reikia klausti gydymą paskyrusio gydytojo. Lietuvoje virusinį hepatitą C gydo gydytojai gastroenterologai bei infekcinių ligų gydytojai.

Ar galima pasiskiepyti nuo virusinio hepatito C?
Deja, ne. Skiepų nuo hepatito C nėra.
Skiepai yra nuo virusinio hepatito B ir A.

Kam rekomenduojama pasitikrinti dėl virusinio hepatito C?

  • Jei buvo perpiltas kraujas / kraujo produktai iki 1993 metų
  • Jei buvo atliktos chirurginės operacijos (taip pat Cezario pjūvis) arba invazinės   procedūros
  • Jei dėl neaiškių priežasčių padidėję kepenų fermentai (ALT, AST)
  • Hemodializuojamiems pacientams
  • Sergantiems hemofilija ir kitomis kraujo ligomis
  • Organų, audinių, kraujo ir komponentų donorams
  • Asmenims po organų transplantacijos
  • Medicinos įstaigų darbuotojams
  • Vaikams, kurių motinos nėštumo ir gimdymo metu sirgo hepatitu
  • Jei šeimos nariui diagnozuotas hepatitas
  • Nors kartą vartojusiems švirkščiamuosius narkotikus
  • Buvusiems įkalinimo įstaigose
  • Turėjusiems daug lytinių partnerių (daugiau nei 1 per 12 mėn.)
  • Užsikrėtusiems ŽIV
  • Nėščiosiom

 

Kokios hepatito C gydymo naujovės Lietuvoje?
Mokslininkai, ištyrę hepatito C viruso dauginimosi mechanizmą, sukūrė ir 2011 m. registravo visiškai naują antivirusinių vaistų grupę - tiesiogiai veikiančius antivirusinius vaistus (angl. Direct Acting Antivirals - DDA), sukėlusius perversmą lėtinio hepatito C gydyme. Šiuo metu registruota daugiau kaip 10 šios grupės preparatų, kurie skirti lėtiniam virusiniam hepatitui C gydyti. Minėti vaistai labai efektyvūs, o kartu ir labai saugūs. Pirmas šios grupės preparatas, skirtas gydyti užsikrėtusius pirmojo genotipo hepatito C virusu, į kompensuojamųjų vaistų sąrašą Lietuvoje įtrauktas 2014 m., o nuo 2018 m. į kompensuojamųjų vaistų sąrašą buvo įtrauktas naujas tiesiogiai veikiančių antivirusinių vaistų derinys, kuriuo galima išgydyti bet kurio genotipo virusinio hepatito C infekciją. Vaistai kompensuojami 100 proc. Skirtingai nuo anksčiau taikyto gydymo, nauji vaistai vartojami tabletėmis. Tai daug patogiau pacientams.  Ligoniai pasveiksta greitai per 6 – 12 sav. (kartais gydymas pratęsiamas iki 16 sav.), be to, nauji vaistai praktiškai nesukelia šalutinio poveikio.

Kodėl svarbu žinoti, kokiu HCV genotipu esate užsikrėtę?
Hepatito C virusas gali būti skirtingų genotipų, tai iš dalies lemia ligos eigą organizme. Pirmą kartą hepatito C virusas aprašytas 1989 metais. Šiuo metu pasaulyje žinoma 11 skirtingų hepatito C viruso variantų. Pagrindiniai genotipai yra 1–6, o7–10 genotipai randami tik atskiruose geografiniuose regionuose. Labiausiai pasaulyje yra paplitę 1–3 hepatito C viruso genotipai. Genotipai dar turi potipius (subtipus) – 1a, 1b, kt. Viruso genotipas lemia, kokius vaistus reikia parinkti, kad gydymas būtų kuo veiksmingesnis, t.y. skirtingų viruso genotipų sukeltos infekcijos yra gydomos skirtingais vaistais. Lietuvoje 70 proc. atvejų diagnozuojamas hepatito C virusas yra 1 genotipo 1b subtipas, likusieji – užsikrėtę 1a, 2 ir 3 genotipo hepatito C virusais.

Koks yra hepatito C gydymo veiksmingumas?
Pacientui, kuriam diagnozuotas lėtinis hepatitas C šiuo metu turi galimybę gydytis pačiais pažangiausiais vaistais pasaulyje. Šie naujos kartos vaistai ypatingi tuo, kad hepatito C virusą kraujyje veikia tiesiogiai, o jų veiksmingumas siekia net 99–100 proc. Tai reiškia, kad beveik visi pacientas po tokio gydymo pasveiksta. Priklausomai nuo paciento ligos duomenų, gretutinių ligų gydymo trukmė gali būti nuo 6 iki 16 savaičių. Dažniausiai pacientai gydomi 12 savaičių.

Kokios hepatito C išgydymo prognozės?
Laiku diagnozuotą hepatitą C galima išgydyti pakankamai greitai ir pilnai. Skiriant lėtinio hepatito C gydymą siekiama visiškai pašalinti virusą iš organizmo, o tuo pačiu sumažinti kepenų uždegimą ir kepenų fibrozės stadiją. Gydymo sėkmė priklauso nuo kepenų pažeidimo laipsnio, organizmo atsako į skiriamą gydymą bei kitų veiksnių, apie kuriuos reikia klausti gydymą paskyrusio gydytojo. Gydymo praktika Lietuvoje rodo, kad beveik visi lėtiniu hepatitu sergantys pacientai, kurie gydyti inovatyviais vaistais, visiškai pasveiksta.

Koks yra 2 ir 3 genotipo hepatito C viruso infekcijos gydymas?
Iki 2018 m. žmonėms, kuriems buvo diagnozuotas 2 arba 3 HCV genotipo infekcija, gydyti vadinamaisiais senos kartos vaistais, pagrįstais veikliosios medžiagos ribavirino ir pegiliuoto interferono deriniu. Nors minėtų vaistų veiksmingumas gana didelis (siekia apie 70 proc.), tačiau vaistai sukeldavo stiprių nepageidaujamų reiškinių, nėra patogūs vartoti, todėl dalis ligonių antivirusinio gydymo atsisakydavo. Nuo 2018 m. lapkričio Lietuvoje į kompensuojamųjų vaistų sąrašą įtrauktas pangenotipinis tiesiogiai veikiančių antivirusinių vaistų derinys, kuriuo gydomi ir sergantys 2 arba 3  HCV genotipo viruso sukeltu lėtiniu hepatitu C. Naujieji vaistai pasižymi labai menku nepageidaujamu poveikiu, trumpa gydymo trukme ir dideliu efektyvumu. Gydymas 100 proc. kompensuojamas valstybės lėšomis.

Į kokius gydytojus reikia kreiptis Lietuvoje dėl hepatito C gydymo?
Įtarus kepenų patologiją (pvz., esant padidėjusiam kepenų fermentų aktyvumui) šeimos gydytojas siunčia pacientą pas infekcinių ligų gydytoją ar gydytoją gastroenterologą. Šie specialistai gydo pacientus, sergančius lėtiniais hepatitas. Visais atvejai pirmą kartą kreipiantis pas minėtus specialistus, reikalingas šeimos gydytojo siuntimas.

Ar hepatitas C yra gydomas stacionare ligoninėje ar ambulatoriškai?
Lėtinis virusinis hepatitas C paprastai gydomas ambulatoriškai.

Ar visada gydymas yra veiksmingas?
Šiandien lėtinio hepatito C gydymo tikslas – pasiekti, kad virusas visiškai išnyktų iš organizmo, t.y. hepatito C viruso ribonukleino rūgštis (HCV-RNR) kraujo serume būtų neaptinkama. Naujojo gydymo tiesiogiai veikiančiais antivirusiniais vaistais efektyvumas siekia 98 - 99 proc. Tai reiškia, jog iš 100 gydytų pacientų tik 1-2 ligoniams po gydymo kurso viruso HCV-RNR išlieka aptinkama kraujyje. Gydymas laikomas neveiksmingu, jei baigus gydymo kursą paciento kraujo serume aptinkama HCV-RNR. Esant gydymo nesėkmei, pakartotinai to paties gydymo skirti netikslinga. Todėl skiriami kiti antivirusinių vaistų deriniai. Gydymo veiksmingumas taip pat labai priklauso nuo paties paciento - ar vaistai geriami tinkamai, nepraleidžiamos vaistų dozės.

Ggydant virusinį hepatitą C, siekiama ne pristabdyti viruso dauginimąsi (kaip, pvz., yra gydant ŽIV ar HBV infekciją), bet visiškai jį sunaikinti ir tokiu būdu užtikrinti ligonio pasveikimą.

Ar gali organizmas pats „išgyti“ nuo hepatito C viruso?
Užsikrėtus hepatito C virusu, maždaug 20 –25 proc. žmonių pasveiksta savaime. Kitiems ši infekcija pereina į lėtinę formą ir liga progresuoja: vieniems greičiau, kitiems lėčiau. Infekcija greičiau progresuoja tiems, kurie užsikrečia HCV vyresniame amžiuje, vartoja alkoholį, turi metabolinių sutrikimų ar vartoja kitus medikamentus. Jeigu žmogus serga lėtine hepatito C forma, pasveikti savaime jau neįmanoma. Tik ligos pradžioje, esant ūmiai ligos formai, gali būti vadinamasis savaiminis pasveikimas.
 

Kaip sužinoti ar esu užsikrėtęs hepatito C virusu?
Jei dėl hepatito C viruso infekcijos dar nesityrėte ir nesate iki galo tikri, ar nesergate, rekomenduojame dabar pat skirti kelias minutes ir atsakyti į pateiktus klausimus:
1.    Ar jums buvo perpilta kraujo ir (ar) kraujo komponentų, ar pats buvote kraujo donoru iki 1993 metų?
2.    Ar šiuo metu arba praeityje:

  • jaučiate nuolatinį silpnumą arba nuovargį, kurio priežasties negali paaiškinti jūsų šeimos gydytojas;
  • jums buvo atlikta chirurginių operacijų (taip pat – ir Cezario pjūvis) arba invazinių procedūrų;
  • darėtės tatuiruotę nevienkartiniais instrumentais;
  • dažnai keitėte seksualinius partnerius;
  • su asmeniu, kuris dažnai keitė seksualinius partnerius, lytiškai santykiavote be apsaugos priemonių;
  • buvote įkalintas (-a);
  • nors kartą vartojote švirkščiamųjų narkotikų;
  • esate ŽIV ar HBV nešiotojas (-a);
  • sergate hemofilija ar kitomis kraujo ligomis;
  • esate hemodializuojamas (-a);
  • jūsų šeimos nariui diagnozuotas hepatitas C;
  • jums yra padidėję kepenų fermentų (AST, ALT) rodikliai?

3.    Ar darbo metu jums dažnai tenka kontaktuoti su krauju, kraujo produktais arba adatomis (pavyzdžiui, dirbate gydymo įstaigoje, laboratorijoje, įkalinimo įstaigoje, kosmetikos, manikiūro/pedikiūro ar tatuiruočių salone, priklausomybės ligų centre ar nakvynės namuose)?

DĖMESIO! Jei bent į vieną šių klausimų atsakėte teigiamai, nerizikuokite savo ir artimųjų sveikata – nedelsdami išsitirkite dėl hepatito C.

Ar yra greiti testai, kurie nustato hepatitą C?
Taip yra. Jie nustato antikūnus prieš hepatito C virusą maždaug per 20 min. Jų galima įsigyti vaistinėse, internetinėse parduotuvėse. Gavus teigiamą HCV infekcijos greitojo testo rezultatą, žmogus turi būti tiriamas toliau, siekiant išsiaiškinti, ar tai aktyvi infekcija ar tai persirgtos HCV infekcijos žymuo.

Ar visi graužikai platina užkrečiamąsias ligas, ar tik žiurkės ?
Ne tik žiurkės. Visi graužikai, net ir naminės pelės platina užkrečiamąsias ligas.
 
Kaip saugiausiai atsikratyti patalpas užpuolusių graužikų ?
Saugiausiai šią paslaugą atlieka kenkėjų kontrolės įmonių specialistai, turintys licenciją šiai veiklai ir suteikiantys atliktų darbų garantiją. Jie parenka tinkamas chemines medžiagas, atsižvelgiant į patalpų pobūdį ir graužikų gausumą, jų teikiamos paslaugos yra efektyvios.

Ar galima graužikus atbaidyti ultragarsiniais prietaisais ?
Galimybė graužikus atbaidyti ultragarsu egzistuoja tik teoriškai. Daugybė mokslininkų tyrimais įrodyta, jog ultragarsinės atbaidymo sistemos yra trumpalaikės ir neveiksmingos.

Ar tarakonai platina užkrečiamąsias ligas ?
 Iš šiukšlių ir kitų nešvarių vietų tarakonai gali mechaniškai pernešti tuberkuliozės, salmoneliozės, vidurių šiltinės, dizenterijos ir kitų užkrečiamųjų ligų sukėlėjus, užteršti maistą savo išskyromis. Tarakonai gali sukelti alergijas.  Tarakonai gali būti pernešami su drabužiais, dėžėmis, prekių maišais, augalais, maisto ir gėrimų kroviniais. Jie gali lengvai pereiti iš vieno pastato į kitą , kai nesandarios durys, yra plyšių sienose, taip pat per vėdinimo angas.

Kokiomis priemonėmis patys gyventojai gali naikinti užsiveisusius tarakonus bei kitus kenkėjus savo būstuose?
Gyventojai gali naikinti tarakonus ir kitus kenkėjus įsigiję parduotuvėse neprofesionaliam naudojimui skirtų cheminių preparatų ropojantiems vabzdžiams naikinti. Prieš atliekant tarakonų naikinimą, šias vietas reikia gerai išplauti muiluotu vandeniu. Purškiant ant nešvarių paviršių cheminių medžiagų veiksmingumas sumažėja. Jei tarakonų nėra daug, galima naudoti nechemines priemones (specialius klijus, feromonines gaudykles ir kt.).

Kuo pavojingos skruzdėlės? Kaip jas išnaikinti?
Skruzdėlių, ypač faraoninių, naikinimas reikalauja daug kantrybės ir laiko. Faraoninės skruzdėlės būtina naikinti vienu metu visose pastato patalpose. Būstuose faraoninės skruzdėlės gyvena sienose, už grindjuosčių, keramikinių plytelių, produktų ir atliekų taroje, įsikuria virtuvės balduose, tualetuose, produktų laikymo induose ir kitose vietose. Taip migruodamos per gyvenamąsias patalpas jos gali išnešioti helmintų kiaušinius, kitų užkrečiamųjų ligų sukėlėjus. Yra aprašyta atvejų, kai šie vabzdžiai puldavo sunkius ligonius ir mažus vaikus. Faraoninių skruzdėlių naikinimo būdai labai sudėtingi, nes jų lizdai dažnai būna sunkiai prieinamose vietose. Geriausias naikinimo metodas – sunaikinti lizdus. Apskaičiuojama, kad skruzdėles naikinančios medžiagos būtų tiek, kad ja mintančios skruzdėlės darbininkės žūtų ne iš karto, o tik po to, kai parneštu maistu pamaitins kitus šeimos narius, pirmiausiai pateles, todėl skruzdžių šeima išnyksta laipsniškai. Faraoninių skruzdėlių šeimą gali sudaryti šimtai tūkstančių individų, per metus ją gali papildyti 25–30 tūkst. skruzdėlių. Šeimos atsiskiria naujomis kolonijomis ir greitai užima pastato patalpas, patekusios per mažiausius tarpus, o vasarą – ir per išorines sienas. Pamažu jos gali paplisti ne tik dideliame pastate, bet ir ištisuose namų kvartaluose. Joms ypač patinka drėgnesnės ir šiltesnės vietos. Faraoninių skruzdėlių naikinimą geriausiai atliks specialistai, jie parinks tinkamiausius pagal veikliąją medžiagą cheminius preparatus (insekticidus). Nepatariama faraoninių skruzdėlių naikinti purškiant insekticidus. Purškiant įprasta chemija tik dalis skruzdėlių sunaikinama, likusios lizde ima plisti po gretimas patalpas ir užkrėstumas po kurio laiko tampa tik dar didesnis. Skruzdėles baido riešutmedžių, pomidorų, petražolių, pelynų, citrinų, tabako ir lauro lapai, actas, saulėgrąžų aliejus. Tačiau šios liaudiškos priemonės nėra efektyvios, sunaikinama tik dalis skruzdėlių ir po kiek laiko jos dar gausiau išplinta.

Ar Lietuvoje teikiama nemokama graužikų ir kitų kenkėjų naikinimo paslauga daugiabučiuose gyvenamuosiuose būstuose?
Tokia nemokama paslauga neteikiama. Respublikoje yra 31 licencijuota įmonė, ten dirba kvalifikuoti specialistai, kurie atlieka mokamas graužikų ir kitų kenkėjų naikinimo paslaugas. Daugiabučių gyvenamųjų namų bendrijų pirmininkai turi sudaryti sutartis ar pateikti vienkartines paraiškas dėl kenkėjų naikinimo su licencijuotomis kenkėjų kontrolės paslaugas atliekančiomis įmonėmis. Gyventojai (fiziniai asmenys) jiems priklausančiose patalpose savo namuose, butuose, ūkiniuose pastatuose, sodų sklypuose, garažuose gali naikinti graužikus veterinarijos vaistinėse ar parduotuvėse parduodamais neprofesionaliam naudojimui skirtais preparatais.

Kas organizuoja ir vykdo dezinfekuotojų kvalifikacijos mokymus ?
Dezinfekuotojų kvalifikacijos mokymus organizuoja ir vykdo Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijų centras bendradarbiaudamas su Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centru.

Ar yra vykdomas nuotolinis dezinfekuotojų kvalifikacijos mokymas ?
Nuotolinis dezinfekuotojų kvalifikacijos mokymas nevykdomas.

Kas kiek laiko organizuojami dezinfekuotojų kvalifikacijos kursai ir koks reikalingas išsilavinimas ?
  Dezinfekuotojų kvalifikacijos kursai organizuojami kasmet jeigu susirenka ne mažiau kaip 8–10 žmonių grupė. Asmuo, norintis įgyti dezinfekuotojo kvalifikaciją, turi turėti ne žemesnį kaip bazinį vidurinį išsilavinimą.

Kas išduoda kenkėjų kontrolės (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) veiklos licenciją ?
Licenciją verstis kenkėjų kontrolės (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) veikla išduoda Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Jeruzalės g. 21, LT-08420 Vilnius, tel. (8-5) 261 5177).

Kokie yra kvalifikaciniai reikalavimai fiziniams asmenims, siekiantiems gauti licenciją verstis kenkėjų kontrole (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) licencijuotame juridiniame asmenyje ?
Asmuo norintis gauti licenciją verstis kenkėjų kontrole (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) turi atitikti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. V-868 „Dėl Visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencijavimo nuostatų patvirtinimo“ 31.1 ar 31.2. punktų nustatytus reikalavimus.

1. Kas sukelia kokliušą?
 
Tai – ūminė infekcinė kvėpavimo takų liga, kuriai būdingi spazminiai kosulio priepuoliai. Klasikinį kokliušą sukelia bakterija Bordetella pertussis, kuri gamina daugybę antigeninių ir biologiškai aktyvių medžiagų, sukeliančių kokliušui būdingus simptomus.
 
2. Kaip užsikrečiama kokliušu?
 
Kokliušas plinta oro lašeliniu keliu. Liga plinta labai greitai artimo kontakto metu, žmogui kosėjant, čiaudint. Vienas kokliušu sergantis žmogus gali užkrėsti nuo 12 iki 15 žmonių. Kokliušu sergantis asmuo ligą gali platinti apie 21 dieną (nuo pirmųjų ligos simptomų iki pirmų dviejų savaičių nuo tipiško kosulio priepuolių atsiradimo). Todėl labai svarbu, kad žmogus būtų savalaikiai pasiskiepijęs ir laikytųsi kosėjimo, čiaudėjimo higienos.
Dauguma susirgusių kūdikių užsikrečia nuo suaugusių, kurie net nežino, kad serga kokliušu. Kokliušas suaugusiesiems dažniausiai nediagnozuojamas, atsiradę simptomai priskiriami prie kitų kvėpavimo takų ligų, nors ilgiau nei 14 d. kosinčių suaugusiųjų iki 20 proc. serga kokliušu.
 
3. Per kiek laiko pasireiškia pirmieji kokliušo simptomai?
 
Kokliušo inkubacinis periodas dažniausiai trunka 7 – 10 d., bet gali svyruoti 4 – 21 d.
 
4. Kokie pagrindiniai kokliušo simptomai?
 
Kokliušo infekcija gali būti skirstoma į tris stadijas:
Peršalimo etapas: gali trukti 1 – 2savaites, simptomai panašūs į peršalimo ligoms būdingus simptomus – sloga, čiaudulys, nežymus karščiavimas, neryškus kosulys.
Paroksizminis (atakų) etapas: paprastai trunka 1 – 6 savaites, tačiau gali tęstis ir iki 10 savaičių. Būdingas simptomas – staigūs, spazminiai kosulio priepuoliai. Tokie kosulio priepuoliai gali užtrukti net iki keliolikos minučių. Per parą gali ištikti nuo kelių iki keliolikos tokių priepuolių, dažniausiai jie paūmėja ir vargina naktimis. Kosulio atakų pabaigoje asmenys jaučia nuovargį, gali vemti, kentėti nuo deguonies stygiaus. Tarp kosėjimų epizodų paprastai sergantis asmuo atrodo sveikas.
Sveikimo stadija: dažniausiai trunka 2 – 6 savaites, bet gali trukti ir mėnesiais. Kosulys paprastai praeina per 2 – 3 savaites, tačiau kosulio priepuoliai gali bet kada atsinaujinti, ypač jei asmuo suserga kvėpavimo takų infekcijomis.
 
5. Ar kokliušas gali sukelti komplikacijų?
 
Jauniems asmenims didesnė komplikacijų tikimybė nei vyresniems. Dažniausia komplikacija – antrinė bakterinė infekcija, kuri yra pagrindinė mirties nuo kokliušo priežastis.
Suaugusiems asmenims kokliušas gali komplikuotis pneumonija (iki 5 proc. nuo visų atvejų), šonkaulių lūžiais dėl kosulio priepuolių (iki 4 proc. nuo visų atvejų). Kitos komplikacijos – sąmonės praradimas, šlapimo nelaikymas (moterims), išvaržos, krūtinės angina.
Kūdikiai daug dažniau kenčia dėl neurologinių komplikacijų – traukulių, encefalopatijų, manoma, kad tam įtakos turi tai, kad mažiau deguonies patenka į smegenis. Kiek lengvesnės komplikacijos – ausies infekcijos, sumažėjęs apetitas, dehidratacija.
 
6. Kodėl kokliušas ypatingai pavojingas kūdikiams?
 
Kokliušas gali sukelti rimtas komplikacijas, kartais net baigtis mirtimi kūdikiams ir mažiems vaikams, ypač neskiepytiems ar nepilnai paskiepytiems.
Kūdikiai priklauso didžiausiai rizikos grupei susirgti kokliušu. Apie pusė iš susirgusių kokliušu vaikų, iki vienerių metų, hospitalizuojami. 1 iš 100 kūdikių, kuriems reikalingas gydymas ligoninėje, miršta nuo kokliušo.
Dažniausiai pasitaikančios komplikacijos tarp hospitalizuotų kūdikių:
1 iš 4 (23 proc.) – pneumonija (plaučių uždegimas)
1 iš 100 (1,1 proc.) – konvulsijos (stiprūs, nekontroliuojami traukuliai)
3 iš 5 (61 proc.) – apnėja (trumpalaikis kvėpavimo sustojimas, nutrūkimas)
1 iš 300 (0,3 proc.) – encefalopatija (smegenų pažeidimas)
1 iš 100 (1 proc.) – mirtis
 
7. Ar persirgus kokliušu daugiau šia liga nesusergama?
 
Ne. Tiek persirgus, tiek pasiskiepijus nuo kokliušo imunitetas nėra ilgalaikis, o tai reiškia, jog galima vėl užsikrėsti ir užkrėsti kokliušu kitus. Persirgus kokliušu natūralus imunitetas išnyksta per septynerius metus nuo pirmųjų ligos simptomų. Pasiskiepijus imunitetas išsilaiko iki 10 m. Pakartotinai susirgus kokliušu dažniau liga pasireiškia nuolatiniu kosuliu, lengvesnėmis ligos formomis, nei klasikiniais kokliušo simptomais.
 
8. Ar vakcina nuo kokliušo yra ilgalaikė?
 
Vakcina nuo kokliušo yra efektyvi, bet ne tobula. Dažniausia vakcina užtikrina patikimą apsaugą per pirmuosius porą metų po pasiskiepijimo, tačiau bėgant laikui imunitetas silpsta. Tas pats atsitinka ir persirgus kokliušu, natūralus imunitetas išlieka tik keletą metų.
 
9. Ar vakcina nuo kokliušo apsaugo nuo sunkių ligos formų?
 
Vaikai kurie nebuvo skiepyti nuo kokliušo, net 8 kartus turi didesnę tikimybę užsikrėsti šia infekcija nei tie, kurie buvo įskiepyti 5 vakcinos dozėmis. Jei asmuo buvo skiepytas ir susirgo kokliušu, tikimybė susirgti sunkiomis ligos formomis sumažėja. Dažniausiai kosulys nesitęsia tiek ilgai, rečiau kartojasi spazminiai kosulio priepuoliai bei vėmimas po kosulio priepuolių. Jei suserga skiepyti vaikai, rečiau pasireiškia apnėja (gyvybei pavojingas trumpalaikis kvėpavimo sustojimas), cianozė (pamėlusi oda dėl deguonies stygiaus) ir vėmimas.
 
10. Dažniausiai ligos pažeidžiami asmenys?
 
Liga pavojingiausia jaunesniems nei pusės metų amžiaus kūdikiams. Šioje amžiaus grupėje registruojama daugiausiai mirčių nuo kokliušo. Trečdalis susirgimo atvejų registruojama 10 – 19 metų amžiaus grupėje. Ir tik apie 20 proc. sergančiųjų – vyresni nei 20 metų amžiaus.
 
11. Ar pradėjus kosėti tai ženklas, kad sergu kokliušu?
 
Yra daug priežasčių sukeliančių kosulį, ir ne kiekvienas kosulys yra sukeltas kokliušo bakterijos. Kokliušas prasideda peršalimo ligoms būdingais simptomais, nežymiu kosuliu ir karščiavimu. Parėjus 1–2 savaitėms gali pasireikšti stiprus kosulys. Skirtingai nuo peršalimo ligų, kokliušo atveju atsiranda spazminiai kosulio priepuoliai, kurie tęsiasi savaitėmis.
Paaugliams ir suaugusiems asmenims, ypač tiems, kurie nebuvo skiepyti nuo kokliušo, gali pasireikšti ne tik spazminiai kosulio priepuoliai, bet ir užsitęsęs kosulys, kuris ypač paūmėja naktį. Toks kosulys gali tęstis ne tik savaitėmis, bet ir mėnesiais, sukeldamas didelių nepatogumų kasdieniame gyvenime.
Kūdikiai gali visiškai nekosėti, vietoj to kokliušas gali apsunkinti kvėpavimą, ar net kelti grėsmę gyvybei dėl kvėpavimo sutrikimų.
 
12. Ar kolektyvinis imunitetas apsaugo nuo kokliušo?
 
Kolektyvinis imunitetas sukuriamas tuomt, kai paskiepijama pakankama dalis gyventojų (ne mažiau kaip 95 proc. nuo tam tikros populiacijos) ir taip bendruomenė apsaugoma nuo infekcijos plitimo žmogus žmogui. Neskiepyti asmenys (pvz. naujagimiai, ar dėl sveikatos priežasčių) dažniausiai dėka kolektyvinio imuniteto yra apsaugomi, nes liga neturi galimybių plisti. Tačiau vien kolektyviniu imunitetu pasikliauti negalima, kadangi kokliušas labai lengvai plinta, o imunitetas laikui bėgant silpsta ,tad labai svarbu, kad kiekvienas asmeniškai būtų atsakingas už save.
 
13. Kaip apsisaugoti nuo kokliušo?
 
Pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių skiepijami 2, 4, 6 mėnesių kūdikiai, sustiprinančiomis vakcinos dozėmis skiepijami 1,5 metų, 6 – 7 metų ir 15 – 16 metų vaikai. Žmogui suaugus skiepus reikia kartoti kas 5 – 10 metų, kitaip imunitetas vėl susilpnės ir nebeapsaugos nuo infekcijos.

Kas yra kriptosporidiozė?

Kriptosporidiozė yra infekcinė liga, kuri pasireiškia vandeningu viduriavimu. Ligą sukelia parazitiniai pirmuonys (kriptosporidijos – Cryptosporidium spp.), kurie su sergančio žmogaus ar gyvūno išmatomis patenka į aplinką. Šie parazitai paplitę visame pasaulyje. JAV kasmet užregistruojama apie 748 tūkst. šios ligos atvejų, Lietuvoje – 2-4 atvejai per metus.

Kaip žmogus galima užsikrėsti kriptosporidioze ir kaip ji plinta?

Kriptosporidijos gyvena sergančių žmonių ir gyvūnų žarnyne. Jos su išmatomis patenka ant dirvožemio, į vandenį, ant maisto, rankų ar kitų paviršių. Užsikrėtęs žmogus ar gyvūnas vieno tuštinimosi metu gali išskirti nuo 10 iki 100 mln. sukėlėjų. Kriptosporidijų išsiskyrimas su išmatomis prasideda atsiradus pirmiems ligos simptomams, tęsiasi visą ligos periodą ir dar 2 savaites išnykus ligos simptomams (nustojus viduriuoti). Parazitai turi apsauginį apvalkalėlį, kurio dėka drėgnoje aplinkoje gali išlikti gyvybingi apie 2-6 savaites. Žmogus užsikrečia, kai sukėlėjai per burną patenka į žarnyną, dažniausiai nuo nešvarių rankų, vartojant užterštą maistą arba vandenį. Kriptosporidijos dažnai plinta per baseinų, atvirų telkinių vandenį, geriamą vandenį.

Kriptosporidijomis galima užsikrėsti:

  • nurijus vandens (pvz., maudantis baseinuose, tvenkiniuose, ežeruose, upėse ir kt.), kuris yra užterštas nuotekomis, žmonių ar gyvūnų išmatomis. Kriptosporidijos yra atsparios chlorui, todėl ilgai išsilaiko chloruotame geriamame ar baseinų vandenyje;
  • geriant nenukenksmintą ežerų, upių vandenį, kuriame gali būti kriptosporidijų;
  • naudojant ledukus, geriant pagamintus gėrimus, nepasterizuotą/žalią obuolių sidrą, pieną, užterštą kriptosporidijomis;
  • valgant nenuplautas daržoves, vaisius, uogas.
  • liečiant burną nešvariomis rankomis po darbo lauke, susitepus jas išmatomis keičiant vystyklus, prižiūrint viduriuojantį ligonį, gyvulį (karvę, veršelį).

Kas turi didžiausią riziką užsikrėsti kriptosporidioze?

  • Kriptosporidijomis gali užsikrėsti, bet kuris žmogus, tačiau didesnę riziką turi:
  • vaikai, kurie lanko vaikų ugdymo įstaigas (taip pat ir kūdikiai);
  • vaikų ugdymo įstaigų darbuotojai;
  • infekuoto asmens šeimos nariai;   
  • asmenys, kurie slaugo ligonį, sergantį kriptosporidioze;
  • keliautojai (keliaujantys po besivystančias šalis, kur yra prasta higiena, nesaugus maistas ir vanduo);  
  • stovyklautojai, gyvenantys blogomis sanitarinėmis sąlygomis ir vartojantys nesaugų vandenį;
  • asmenys, kurie vartoja vandenį iš nevalytų, seklių, nesaugių šulinių;
  • asmenys, kurie maudosi užterštame vandenyje (baseinai, ežerai ir kt.);
  • asmenys, kurie prižiūri viduriuojančius veršelius ar kitus atrajojančius gyvūnus.  

Ar ši liga pavojinga žmonėms?

Kriptosporidioze gali sirgti bet kuris užsikrėtęs žmogus – užtenka, kad į jo organizmą patektų nors 10 sukėlėjų. Liga ne visiems ligoniams vystosi vienodai. Daugumai žmonių su stipria imunine sistema ligos simptomai nepasireiškia arba jie būna trumpalaikiai, mažai išreikšti. Tačiau, kai kuriems žmonėms liga gali sukelti sunkių sveikatos problemų:

  • mažiems vaikams ir nėščioms moterims, kuriems dėl viduriavimo greičiau išsivysto dehidratacija (vandens kiekio praradimas, kuris sutrikdo organizmo fiziologinę veiklą);  
  • asmenims su silpna imunine sistema – AIDS sergantiems ligoniams, genetinėmis paveldimomis ligomis, kurios pažeidžia imunitetą, onkologiniams ligoniams, ligoniams po transplantacijos (kurie gydomi imunitetą slopinančiais vaistais), senyvo amžiaus žmonėms. 

Kokie yra ligos simptomai, kada jie atsiranda ir kiek trunka?

Ligos simptomai atsiranda po 2-10 d., dažniausiai – 7 (užsikrėtus šia liga). Asmenims, su silpnu imunitetu, ligos simptomai atsiranda greičiau, dažniausiai po 3-4 d. Daugumai žmonių užsikrėtus kriptosporidijomis – liga praeina be simptomų, tačiau toks asmuo vis tiek su išmatomis išskiria ligos sukėlėjus ir yra pavojingas aplinkiniams.  

Pagrindiniai ligos simptomai:

  • gausus vandeningas viduriavimas;
  • skrandžio spazmai ar skausmas;
  • dehidratacija (skysčių netekimas);
  • pykinimas;
  • vėmimas;
  • temperatūra.  
  • svorio mažėjimas;
  • kartais viršutinių kvėpavimo takų uždegimas (sloga, gerklės skausmas ir kt.). 

Asmenims su sveika imunine sistema simptomai dažniausiai trunka apie 1-2 savaites (kartais nuo kelių dienų iki kelių savaičių). Ligos sunkumas bei trukmė priklauso nuo ligonio amžiaus – vaikai, nėščios moterys, vyresnio amžiaus žmonės serga sunkiau.

Asmenims, su pažeista ar nusilpusia imunine sistema, liga gali tęstis net iki 4 mėn. Daugeliui tokių ligonių kūno temperatūra pakyla iki 39°C, ligonį kankina pykinimas, dažnas vėmimas, gausus ir vandeningas viduriavimas. Netekus daug skysčių bei svorio labai pablogėja savijauta, vystosi komplikacijos, gali ištikti net mirtis. Kriptosporidijos gyvena žarnyne, tačiau nusilpus imunitetui jos gali pažeisti kvėpavimo sistemos bei kitus organus, vystosi tulžies pūslės, nosies priedų, gerklės, trachėjos, bronchų ir plaučių uždegimas.  

Ką daryti užsikrėtus kriptosporidioze?

Įtarus, kad esate užsikrėtę kriptosporidioze, turite kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Kaip kriptosporidiozė diagnozuojama?

Tiriamos ligonio išmatos, kuriose per mikroskopą ieškoma kriptosporidijų arba nustatomas Cryptosporidium spp. antigenas. Kadangi kriptosporidijos su išmatomis išsiskiria ne kiekvieną dieną, kartais pacientui gali prireikti pateikti trijų skirtingų dienų surinktus išmatų mėginius. Taip galima išvengti diagnostinės klaidos ir užsitikrinti  tyrimo rezultatus.

Kaip kriptosporidiozė gydoma ?

Gydytojas, įvertinęs ligos eigą, skiria gydymą. Sergant reikia gerti daug skysčių. Netekus labai daug skysčių, ligonį gali reikėti hospitalizuoti ir maitintis pilnaverčiu maistu, turinčiu B ir C grupės vitaminų. Nevartoti maisto, turinčio grubios ląstelienos, riebalų, gėrimų, kuriuose yra kofeino (pvz., arbatos, kavos), alkoholio.
 
Kaip galima apsisaugoti nuo kriptosporidiozės ?

Rankų higiena, kuri efektyvi tik tuomet, kai rankos plaunamos teisingai.  
Rankas reikia plauti su muilu ir tekančiu vandeniu, netrumpiau 20 sekundžių. Trinti viena į kitą, kol susidarys putos. Neužmiršti išorinės plaštakų dalies, tarpupirščių ir panagių. Nuskalauti švariu tekančiu vandeniu, nusausinti (popieriniu ar oro rankšluosčiu). Mažiems vaikams reikia padėti tinkamai nusiplauti rankas.

Rankas reikia plauti:

  • prieš, per ir po maisto ruošimo,
  • prieš valgant,
  • prieš ir po ligonio, ypač viduriuojančio,  slaugymo,  
  • pasinaudojus tualetu,  
  • po sauskelnių keitimo ar nuprausus vaiką po tualeto,
  • turėjus sąlytį su viduriuojančiais gyvūnais ar jų išmatomis,   
  • pašėrus ar pažaidus su savo augintiniu,  
  • rankas susitepus,  
  • po darbo sode ar darže, net jeigu buvo naudotos pirštinės,  
  • grįžus namo iš lauko. 

Maisto higiena – vartojamas maistas turi būti švarus ir saugus.  

  • Atidžiai su švariu vandeniu nuplauti visas daržoves, uogas, vaisius, kurie bus vartojami žali.
  • Nuplautas daržoves, uogas ar vaisius saugoti nuo pakartotino užteršimo.  
  • Vengti valgyti termiškai neapdoroto ar nepakankamai apdoroto maisto, ypač keliaujant po šalis, kur maisto ir vandens saugumas kelia abejonių.  

Elgesys vandenyje bei saugus vanduo:

  • Maudantis baseinuose, sūkurinėse voniose, upėse, ežeruose bei kituose vandens telkiniuose – stengtis, kad vanduo nepatektų į burną.  
  • Negerti, nenaudoti rankų ar vaisių plovumui vandens iš ežerų, upių, atvirų šaltinių, prūdų ar seklių šulinių. Esant būtinybei, jį vartoti tik nukenksmintą (virinimas, filtravimas).
  • Keliaujant, ypač po tropines ar besivystančias šalis, negerti vandens iš čiaupo. Vengti ledukų (į gėrimus) bei gėrimų, pagamintų iš vandens, kuris gali būti nepakankamai saugus. Jeigu geriamojo vandens saugumas kelia abejonių (pvz., dėl prastų sanitarinių sąlygų ar vandens valymo sistemos trūkumų) vandenį galima nukenksminti jį, verdant (nors 1 min.) arba naudojant filtrus, skirtus pašalinti Cryptosporidium spp. (žiūrėti filtrų aprašymo instrukciją). 

Tikrai saugūs gėrimai:

  • gazuoti gėrimai buteliuose,
  • pramoniniu būdu paruošti vaisių gėrimai skardinėse ar buteliuose,  
  • garuose paruošta karšta (virš 80 °C temp.) arbata arba kava,
  • pasterizuoti gėrimai.

Gėrimai, kurie gali būti nesaugūs:

  • vaisių gėrimai, kurie gaminami iš užšaldyto koncentrato ir vandens (iš čiaupo),
  • šalta arbata, šalta kava,
  • sultys, pagamintos iš šviežių vaisių.

Tinkamas elgesys su gyvūnais :

  • Minimaliai kontaktuoti su gyvūnų, ypač viduriuojančių, išmatomis.
  • Tvarkant gyvūnų išmatas reikia naudoti vienkartines pirštines ir visada nusiplauti rankas po kontakto su gyvūnais ar jų gyvenama aplinka.

Tinkamas elgesys lauke:

  • Darže ar sode dirbti su pirštinėmis, jas nusimovus, rankas kruopščiai nusiplauti su muilu.


Kaip sumažinti riziką užsikrėsti šia infekcija kitiems šeimos nariams, jei namuose yra ligonis?

  • Užsimovus vienkartines pirštines surinkti išmatas ar vėmimo mases nuo užterštų paviršių (grindų, kilimų, baldų, patalynės, drabužių ir kt.) į plastikinius maišelius ir išmesti į konteinerį, užkasti ar maišelio turinį nuleisti į unitazą.
  • Kietus paviršius nuplauti su vandeniu ir muilu, kad ant jų neliktų matomų nešvarumų.  Po to juos nukenksminti, naudojant buitinius baliklius ar kitas valymo priemones, kurių sudėtyje yra aktyvaus chloro (laikytis gamintojo nurodytų rekomendacijų). Po to nuplauti su švariu vandeniu.
  • Jeigu buvo suteptas kilimas, minkšti baldai, naudojant absorbuojančias medžiagas (pvz., popieriniai rankšluosčiai) nešvarumus surinkti į plastikinius maišelius ir pašalinti (kaip nurodyta aukščiau). Po to išvalyti suteptą vietą su įprastu skalbikliu ar kilimų valymo priemone. Leisti kilimui ar minkštų baldų apvalkalams išdžiūti, po to garais (ar karšta laidyne) nukenksminti užterštą plotą, esant 70°C temp. palaikyti 5 minutes ar 100ºC temp. – 1 min.
  • Lėkštes, puodelius ir kitus indus galima nukenksminti juos plaunant indaplovėje, pasirinkus tam tikrą plovimo, skalavimo ar džiovinimo rėžimą:
    • esant 45ºC temp. – 20 min.;
    • esant 50ºC temp. – 5 min.;
    • esant 72ºC temp. – 1 min.

Jei indaplovės nėra – indus galima pamerkti į verdantį vandenį ir palaikyti 1 min. (jei esate aukščiau nei 1,9 km. virš jūros lygio  – 3 min.).

  • Drabužiai, augintinio daiktai (pvz., guolis, medžiaginiai žaislai), lovos patalynė (paklodės, užvalkalai ir kt.) gali būti nukenksminti skalbimo mašinose, skalbiant juos karštame vandenyje (45° C temp., bent 20 minučių arba 50° C temp. – 5 min.) arba  džiovinant karščiausiu rėžimu (apie 30 min.). Jei daiktai karštyje gali susigadinti, juos išnešti į lauką ir palaikyti ant saulės nors 4 val.

Namų apyvokos daiktai turi būti valomi ir nukenksminami kasdien, kol ligonis serga. Po valymo darbų – rankas nusiplauti su muilu po tekančiu vandeniu.

Ką daryti jei vaikas, lankantis vaikų ugdymo įstaigą, susirgo kriptosporidioze ?

Vaiko, kol jis viduriuoja, nevesti į vaikų ugdymo įstaigą.

Ar gali vaikas lankyti baseiną, jei susirgo kriptosporidioze ?
Vaikas susirgęs kriptosporidioze dvi savaites po ligos (nustojus vuduriuoti) lankyti baseino negali.

Kad vanduo baseinuose būtų švarus ir nekeltų pavojaus žmogaus sveikatai reikia laikytis tam tikrų taisyklių:

  • prieš einant į baseiną – nueiti į tualetą;
  • prieš maudantis baseine, vaikai ir suaugusieji turi nusiprausti duše po tekančiu vandeniu su muilu. Jei vaikas mažas – suaugusieji turi jį nuprausti, ypač atidžiai nuplauti sėdmenis ir sritį apie išeinamąją angą;
  • jeigu asmuo viduriuoja ar praėjo tik dvi savaitės po ligos, lankyti baseino negalima.  Viduriuojančio ar tik nustojusio viduriuoti ligonio išmatose randasi milijardai mikroorganizmų, o tai reiškia, kad vienas viduriuojantis žmogus gali užteršti vandenį baseine;
  • mokyti vaikus maudytis taip, kad vanduo nepatektų į burną.
  • mažiems vaikams, kas 30-60 min., daryti pertraukas, jį išvesti iš baseino ir patikrinti sauskelnes. Jei reikia, jas pakeisti vystymo, dušo–vonios ar kitoje tam skirtoje patalpoje, bet jokiu būdu ne vandenyje.

1.Laimo liga – kas tai?

Laimo ligą (LL) – boreliozę, sukelia bakterija Borrelia burgdorferi. Žmonėms ši bakterija perduodama, kai įsisiurbia borelijomis užsikrėtusi erkė. Erkės užsikrečia, kai maitinasi paukščių ar žinduolių krauju, užkrėstu Laimo ligos sukėlėju (borelijomis). Laimo ligos pavadinimas kilęs nuo JAV esančio Laimo miestelio (Old Lyme) pavadinimo.

2.Kaip užsikrečiama Laimo liga?

Laimo ligos sukėlėją žmogui perneša įsisiurbusios erkės. Lietuvoje Laimo ligą platina iksodinės (ganyklinės) Ixodes ricinus erkės. Tiek nimfos tiek suaugusios erkės gali užkrėsti žmogų. Kartą užsikrėtusios borelijomis, erkės išlieka nešiotojomis visą savo gyvenimą. Borelijų infekcijos šaltiniai – įvairūs gyvūnai, dažniausiai smulkūs žinduoliai, paukščiai. Ta pati erkė gali būti ir kitų ligų (pvz., erkinio encefalito viruso, babezijos) pernešėja. Per karvių ir ožkų pieną Laimo ligos sukėlėjai neplinta. Užsikrėtus borelijomis, nebūtinai susergama Laimo liga, t.y. tuomet gaminasi specifiniai antikūnai prieš borelijas, tačiau ligos požymių nebūna.

3. Ar Laimo ligos sukėlėjų perdavimas žmogui susijęs su erkės įsisiurbimo trukme?

Kuo ilgiau erkė išbūna įsisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad Laimo ligos sukėlėjai bus perduoti žmogui. Didžiausia rizika užsikrėsti, kai įsisiurbusi erkė išbūna apie dvi paras (48 val.). 

4. Kokie Laimo ligos simptomai?

Inkubacinis periodas – 2-10 dienų (iki 3 sav.). Pasibaigus inkubaciniam periodui, gali atsirasti ligos simptomai.

Pirmoje (ankstyvoje) ligos stadijoje erkės įsisiurbimo vietoje atsiranda odos uždegimas, pasireiškiantis žiedo pavidalo  paraudimu (eritema) ryškiais kraštais. Paraudimas dažniausiai atsiranda praėjus 1- 4 savaitėms po erkės įsisiurbimo, tačiau kartais odos paraudimas (eritema) gali atsirasti anksčiau arba tik po 2 mėnesių. Paraudimo skersmuo paprastai būna 5 cm. dydžio. Jis periferiškai plečiasi, kraštais ryškėja, o centras blykšta, todėl paraudimas dar vadinamas migruojančia eritema (erythema migrans).  Eritema yra dažniausia Laimo ligos klinikinė forma, pasireiškianti 80-90 proc. atvejų. Paraudimo vietoje oda dažniausiai būna nepatinusi, neskausminga, neniežti. Išskirtinis paraudimo bruožas yra tas, kad per kelias dienas jis palaipsniui plečiasi periferiškai, t.y. gali išplisti iki 20 cm dydžio. Penktadaliui žmonių odos paraudimą lydi karščiavimas iki 38 C, galvos skausmas, silpnumas (į peršalimą panašūs simptomai). Negydoma infekcija gali plisti į sąnarius, širdį ir nervų sistemą.

Antroji Laimo ligos stadija pasireiškia praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po eritemos atsiradimo. Šioje ligos stadijoje pasireiškia  nervų sistemos (neuroboreliozė), širdies, sąnarių, odos pažeidimai, kuriems būdingi skirtingi simptomai. Neuroboreliozė gali pasireikšti nervų uždegimais (neuritais), kaklo, krūtinės ar juosmens - kryžmens srities uždegiminiais skausmais arba galvos nervų pažeidimo simptomais bei kartais smegenų ar smegenų dangalų uždegimu. Taip pat ligoniai gali skustis nuovargiu, miego sutrikimu, atminties susilpnėjimu, galvos svaigimu. Vaikams šioje stadijoje pasireiškia meningitas (smegenų dangalų uždegimas) arba veidinio nervo parezė.

Sąnarių pažeidimai – tai dar viena Laimo ligos forma. Dažniausiai tai stambiųjų sąnarių (kelių, alkūnių) uždegimas (vieno ar abiejų). Anksčiausiai pažeidžiamas sąnarys, esantis šalia erkės įsisiurbimo - pirminio odos pažeidimo. Sąnarys būna sutinęs, karštas, paraudęs. Sąnario uždegimas gali trukti nuo vienos savaitės iki kelių mėnesių. Apie pusę metų gali kartotis sąnario uždegimo atakos, o dešimtadaliui, nesigydant, išsivysto lėtinis artritas (sąnario uždegimas).

Širdies ir odos pažeidimai šioje boreliozės stadijoje pasitaiko retai. 

Vėlyvoje (lėtinėje) Laimo ligos stadijoje progresuoja nervų sistemos pažeidimai, lėtinis sąnarių uždegimas, lėtinis odos pažeidimas. Ši stadija diagnozuojama tada, kai nervų, sąnarių ir odos pažeidimų simptomatika išlieka ilgiau nei 6 mėnesius. Vėlyvosios Laimo ligos prognozė yra nepalanki. Savaime nepasveikstama. Būtinas gydymas.  

5. Kaip diagnozuojama ir gydoma Laimo liga?

Ligai diagnozuoti naudojami laboratoriniai serologiniai ir kiti tyrimai, tačiau jų interpretacija nėra paprasta. Reikalinga patirtis derinat tyrimų rezultatus su klinikine ligos simptomatika. Simptomine Laimo liga sergantys asmenys yra efektyviai gydoma antibiotikais, išskyrus vėlyvąją ligos stadiją.

6. Ar persirgus Laimo liga susidaro patvarus imunitetas?

Persirgus Laimo liga, imunitetas neįgyjamas, ir žmogus šia liga gali susirgti pakartotinai.

7. Ar galima pasiskiepyti nuo Laimo ligos?

Skiepų nuo Laimo ligos nėra.

8. Kaip apsisaugoti nuo erkių įsisiurbimo ir Laimo ligos užkrato?

• Einant į gamtą (pvz., mišką), rekomenduojama apsivilkti šviesiais drabužiais. Viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo. Kelnių klešnės turėtų būti sukištos į kojines arba batų aulus. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti gerai priglundančią kepurę.
• Naudoti erkes atbaidančias medžiagas (repelentus). Einant į gamtą, repelentais apruošti atviras kūno vietas (veidą, kaklą, rankas). Drabužiams skirti repelentai neturėtų būti naudojami ant odos (skaitykite repelento instrukcijas). Vaikams naudoti tik vaikams skirtus repelentus. Repelentų poveikio trukmė yra skirtinga (skaitykite repelento instrukciją).
• Vengti aukštos žolės ir krūmų. Erkės mėgsta vietas, kur daug krūmų, aukšta žolė, ant žemės daug lapų. Būnant gamtoje patartina dažnai apžiūrėti save ir bendrakeleivius, ar neropoja erkės.
• Nepamirškite grižus iš gamtos, apžiūrėti drabužius ir kūną. Erkės mėgsta įsisiurbti ten, kur plonesnė, drėgnesnė oda. Visų pirma reikia apžiūrėti už ausų, pažastis, kirkšnis, bambą, pakinklius, po krūtimis ir visur kitur. Mažiems vaikams apžiūrėti galvą, kaklą, nes būtent tose vietose vaikams randamos erkės. Vilkėtus drabužius rekomenduojama pakabinti negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje.

9. Ką daryti radus įsisiurbusią erkę?

Radus įsisiurbusią erkę, būtina kuo skubiau ją ištraukti. Nes kuo ilgiau erkė įsisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad bus perduotas užkratas. Nerekomenduojama aplink erkę tepti jokiais tepalais, tirpalais, nes sudirginta erkė išskiria daugiau seilių, kuriuose gali būti ligos sukėlėjų. Traukiant erkę, nereikia jos spausti. Traukti erkę geriausia su pincetu, kuo arčiau odos, staigiu judesiu. Ištraukus, dezinfekuoti žaizdelę. Užsirašykite datą, kada ištraukėte erkę. Tirti, ar ištraukta erkė yra borelijų nešiotoja, yra netikslinga, nes gali būti taip, jog erkė nespėjo perduoti ligos sukėlėjų žmogui ir neįmanoma nuspėti, ar infekuotas žmogus susirgs. Galimos ir besimptomės boreliozės formos.

10. Ar būtina ištraukus erkę kreiptis į šeimos gydytoją?

Nebūtina. Tačiau būtina save stebėti. Mažiausiai mėnesį. Jei šiame tarpsnyje atsirado odos paraudimas erkės įsisiurbimo vietoje, karščiavimas, skausmai (galvos, raumenų ir kt.), būtina kuo skubiau kreiptis į savo šeimos gydytoją.
 

Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, kuriai būdingos dvi pagrindinės kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji – legionierių liga, kuriai būdinga pneumonija (legionelinė pneumonija) ir antroji - Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ūminės respiracinės ligos eiga be pneumonijos.
 
Kokie yra legionierių ligos simptomai?
Legionierių ligos vidutinis inkubacinis periodas 2-10 d. Retais atvejais iki 20 d. Legionierių ligai būdingas plaučių uždegimas, lydimas karščiavimo, kosulio, dusulio, raumenų ir galvos skausmo. Vidutiniškai 25-50 proc. pacientų gali viduriuoti, galimi sąmonės sutrikimai.

Kas sukelia legionierių ligą?
Legionella genčiai priklauso daugiau nei 50 Legionella rūšių (20 iš jų patogeniškos žmogui). Europoje legionierių ligą dažniausiai sukelia L. pneumophila.
 
Kaip užsikrečiama legionierių liga?
Legionierių liga dažniausiai užsikrečiama įkvepiant aerozolių su Legionella bakterijomis arba užkrėstam vandeniui patekus į plaučius. Liga paprastai neplinta nuo žmogaus žmogui. Neužsikrečiama geriant vandenį.
 
Kokie žmonės turi didesnę riziką susirgti legionierių liga?
Nors Legionella bakterijų paplitimas yra visuotinas, žmonių imlumas yra labai nedidelis.

Didesnė rizika susirgti legionierių liga kyla vyresnio amžiaus asmenims, rūkantiesiems, asmenims, sergantiems cukriniu diabetu, lėtinėmis plaučių ligomis, onkologinėmis ligomis ir esant kitoms ligoms ar būklėms, slopinančioms imuninę sistemą.
 
Kaip gydoma legionierių liga?
Legionierių liga gydoma antibiotikais. Jeigu Jums išsivystė plaučių uždegimo simptomai, kuo skubiau kreipkitės į gydytoją. Jeigu per dvi savaites iki išsivystant ligos simptomams gyvenote privačiose apgyvendinimo įstaigose, pvz., viešbučiuose, lankėtės baseinuose, buvote sveikatos priežiūros įstaigose, pasakykite apie tai gydytojui.
 
Kur aptinkama Legionella bakterijų?
Nedideli kiekiai Legionella bakterijų randami natūralioje aplinkoje: upių ir ežerų vandenyje, drėgname dirvožemyje, didesni – gamybinės ir visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens sistemose.

Kokios sąlygos palankios Legionella bakterijų augimui?
Legionella bakterijoms daugintis palankiausia vandens temperatūra 20-45ºC. Pirmuonys, nuosėdos, rūdys, dumblas, biofilmas pagerina sąlygas Legionella bakterijoms daugintis.

Kokie yra galimi legionierių ligos infekcijos šaltiniai?
Galimi infekcijos šaltiniai – Legionella bakterijomis užteršos šalto ir karšto vandens sistemos, dušo galvutės, tualetų bakeliai, aušinimo bokštai, garų kondensatoriai, baseinai, gydomosios vonios, karštosios versmės, fontanai, automatiniai purkštuvai, respiracinės terapijos įranga, transporto priemonių plovyklos, oro drėkintuvai, laistymo įrangos ir kt. Legionella bakterijos gali daugintis vamzdžiuose, kur pilnai ar visai neteka vanduo, apnašomis padengtuose ir korozijos apimtuose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose, purvinuose, dumblu padengtuose vamzdžiuose ir talpyklų vidiniuose paviršiuose.
 
Kokia legionierių ligos prevencija?
Legionierių ligos prevencijos esmė – tinkama vandens sistemų eksplotacija. Tinkamas vandens temperatūros palaikymas vandens sistemose yra vienas iš pagrindinių legionierių ligos prevencijos būdų. Karšto vandens temperatūra jo išleidimo čiaupuose neturi būti mažesnė nei 50ºC. 60ºC temperatūroje per 2 minutes inaktyvuojama 90 % L. pneumophila populiacijos. Šalto vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 20°C. Svarbu prižiūrėti ir valyti dušus, dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos, valyti ir dezinfekuoti vandens talpyklas ir kt.

Šalto vandens sistemose pagrindinė Legionella bakterijų nukenksminimo priemonė – oksiduojančių biocidų naudojimas.

1. Kaip užsikrečiama lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI)?
Lytiškai plintančiomis infekcijomis dažniausiai užsikrečiama visų rūšių lytinių santykių metu – vaginalinių, oralinių, analinių. Buitiniu keliu, ypač laikantis asmens higienos, LPI neužsikrečiama. LPI užsikrėtusi nėščioji užkratą gali perduoti vaisiui nėštumo metu ar naujagimiui gimdymo arba maitinimo krūtimi metu.
 
2. Kokie pagrindiniai lytiškai plintančių infekcijų simptomai?

  • išskyros iš šlapimo takų ar lyties organų;
  • išskyrų spalva įvairi – nuo geltonai žalsvos iki permatomos;
  • skausmingas, dažnesnis šlapinimasis;
  • baltos apnašos varpoje, makštyje ar burnoje;
  • bėrimai lyties organų srityje;
  • padidėję kirkšnių limfmazgiai;
  • skausmingumas kapšelyje, pilvo apačioje;
  • kraujo pasirodymas lytinių santykių metu ar po jų, menstruacinio ciklo viduryje;
  • išeinamosios angos skausmas, perštėjimas;
  • anogenitalinės karpos;
  • sąnarių skausmai ir kt.

3. Kada po užsikrėtimo atsiranda lytiškai plintančių infekcijų požymių?
Įvairioms LPI skirtingai. Bet, dažniausiai, jie atsiranda ne iš karto, o praėjus inkubaciniam periodui, kuris visoms LPI yra skirtingas. Kartais simptomai pasireiškia po savaitės, mėnesio ar pusmečio. Kartais požymių visai nebūna. Užsikrėtusios LPI moterys dažnai nejaučia jokių simptomų. Užkrėsti kitus galima net ir tada, jei nėra jokių ligos požymių.
 
4. Ar lytiškai plintančios infekcijos išgydomos?
Dauguma lytiškai plintančių infekcijų (sifilis, gonorėja, chlamidiozė) yra pagydomos. Virusų sukeliamos infekcijos (ŽIV infekcija, genitalijų herpesas ir karpos) yra lėtinės ir nepagydomos, tačiau jų eigą galima kontroliuoti.

5. Kuo pavojingos lytiškai plintančios infekcijos?
Kai kurios laiku negydomos lytiškai plintančios infekcijos gali sukelti komplikacijų, pvz., negydoma gonorėja ir chlamidiozė sukelia nevaisingumą.
 
6. Kaip apsisaugoti nuo lytiškai plintančių infekcijų?
Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių infekcijų – tai susilaikyti nuo lytinių santykių ar turėti ilgalaikius abipusiai monogaminius lytinius santykius su asmeniu, kuris žino, kad nėra infekuotas. Riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis sumažina taisyklingas prezervatyvų naudojimas lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu.
 
7. Ką daryti atsiradus LPI simptomams?
 Neįprastos išskyros iš lyties takų, pūslelės ar opos, bėrimai, niežulys – tai signalas susilaikyti nuo lytinių santykių ir nedelsiant apsilankyti pas gydytoją (dermatovenerologą, šeimos, ginekologą). Siekiant išvengti rimtų sveikatos sutrikimų, rekomenduojama kreiptis pas specialistus kuo anksčiau.
 
8. Kur pasitikrinti dėl lytiškai plintančių infekcijų?
 Dėl tyrimų rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją,  gydytoją dermatovenerologą, gydytoją ginekologą ar kt. Dėl LPI galima pasikrinti anonimiškai, tačiau už anonimines paslaugas reikės susimokėti.  
 
9. Turėjus nesaugius lytinius santykius, kada reikėtų atlikti tyrimus dėl lytiškai plintančių infekcijų?
Dėl lytiškai plintančių infekcijų (gonorėjos, chlamidiozės, sifilio, ŽIV infekcijos) rekomenduojama pasitikrinti praėjus vidutiniškai trims savaitėms arba truputį anksčiau, jeigu pasireiškė klinikiniai požymiai.
 
10. Kam ir kada rekomenduojama pasitikrinti dėl lytiškai plintančių infekcijų?

  • Esant klinikiniams simptomams (žr. 2 kl.)
  • Jeigu lytiniam partneriui (ei) pasireiškė LPI požymių arba jeigu jam/jai diagnozuota LPI
  • Po nesaugių (be prezervatyvo) lytinių santykių su nauju ( ar atsitiktiniu) lytiniu partneriu
  • Dažnai keičiantiems lytinius partnerius
  • Asmenims, patyrusiems lytinę prievartą
  • Jeigu nustatoma viena iš lytiškai plintančių infekcijų, rekomenduojama pasitikrinti dėl kitų
  • Nėščiosioms
  • Rizikos grupių asmenis: seksualinių paslaugų teikėjams ir jų klientams; vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais; švirkščiamųjų narkotikų vartotojams ir jų partneriams
  • Prieš invazines gimdos kaklelio ar dirbtinio apvaisinimo procedūras

Kas yra maliarija?
Maliarija yra sunki, kartais gyvybei grėsminga liga, kurią sukelia Plasmodium genties kraujo pirmuonys. Šią infekciją perduoda uodai, maitindamiesi žmogaus krauju. Liga dažniausiai pasireiškia aukšta temperatūra, šaltkrėčiu, į gripą panašiais simptomais. Žmogui maliariją sukelia penkios parazitų rūšys: Plasmodium falciparum, P. vivax, P. ovale, P. malariae ir P. knowlensi („zoonozinė“ maliarija natūraliai plinta tarp makakų Pietryčių Azijos šalyse, tačiau gali būti perduota ir žmogui).

Kur maliarija paplitusi ?
Maliarija plačiai paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos regionuose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 95 šalyse 3,2 bilijono žmonių gyvena vietovėse, kuriose yra rizika užsikrėsti maliarija. 2015 m. buvo užregistruota 214 mln. klinikinių maliarijos atvejų, 438 tūkst. žmonių mirė, dauguma jų vaikai iš Afrikos. Neendeminėse šalyse kiekvienais metais įvežtine maliarija suserga apie 10–30 tūkst. turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos.

Ar maliarija paplitusi Lietuvoje?
Lietuvoje antrojo pasaulinio karo ir pokario metais vietinė P. vivax maliarija buvo smarkiai paplitusi, kasmet susirgdavo apie 2 tūkst. gyventojų. 1948 m. įkūrus Respublikinę priešmaliarinę stotį, medikų ir biologų pastangomis, 1957 m. vietinė maliarija Lietuvoje buvo įveikta. Maliarijos susirgimų nebuvo registruojama iki 1963 m., tačiau nuo 1964 m. iki šių dienų registruojami įvežtinės maliarijos atvejai. 2006–2015 m. Lietuvoje buvo užregistruota 43 įvežtinės maliarijos atvejai, du ligoniai, sirgę tropine maliarija, mirė. Per šį laikotarpį 39 asmenys užsikrėtė Afrikoje, 4 – Azijoje. 2006–2015 m. maliarija sirgo 7 jūreiviai, 15 turistų, 19 asmenų, išvykusių darbo tikslu, 1 studentas, 1 kareivis (legionierius).

Kaip žmogus užsikrečia maliarija?
Žmogus maliarija užsikrečia įgėlus infekuotai uodo patelei, kuri minta žmogaus krauju. Uodų patelės puola saulei nusileidus, didžiausias aktyvumas tarp 23 val. vakaro ir 6 val. ryto. Su uodo seilėmis parazitai patenka į kraują ir kepenų ląsteles, kur pradeda intensyviai daugintis. Vėliau iš kepenų ląstelių jie patenka į kraują ir eritrocitus. Patys uodai užsikrečia maitindamiesi sergančio žmogaus krauju. Kad uodas užsikrėstų kitą žmogų, jo organizme parazitai turi subręsti (maždaug per savaitę).

Kadangi sukėlėjai gyvena eritrocituose, maliarija gali būti perduota per kraują: perpilant kraują, persodinant organus, per užterštas krauju adatas ar švirkštus. Taip pat galima įgimta maliarija (transplacentinis perdavimo kelias).

Kas yra maliarijos infekcijos šaltinis?
Infekcijos šaltinis yra užsikrėtęs maliarija žmogus, kurio kraujyje yra sukėlėjų. P. knowlesi infekcijos šaltinis gali būti užsikrėtęs žmogus ir makakos.

Ar maliarija galima užsikrėsi kontaktuojant su ligoniu?
Ne. Maliarija neplinta nuo žmogaus – žmogui, tai yra liečiant ligonį ar lytinių santykių metu.

Ar yra žmonių atsparių maliarijai?
Beveik visi žmonės yra imlūs maliarijai. Persirgus maliarija išsivysto tik trumpalaikis imunitetas. Asmenims, gyvenantiems endeminėse maliarijos vietovėse, gali išsivystyti dalinis imunitetas, kuris sumažina ligos sunkumą ir apsaugo nuo sunkios komplikuotos maliarijos. Tačiau asmuo, išvykęs iš endeminės vietovės, per 2–3 metus netenka šio imuniteto, todėl gali susirgti sunkia maliarijos forma. Vietovėse, kur maliarija labai paplitusi, kūdikiai dažnai turi iš motinų paveldėtą pasyvų imunitetą, kuris išlieka 4–6 mėnesius ir apsaugo nuo maliarijos pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Kai kurios žmonių genetinės savybės, hemoglobino ir eritrocitų antigeninė sudėtis, lemia žmogaus atsparumą maliarijai, taip pat sergant kai kuriomis ligomis, dėl kurių pakinta eritrocitai - maliarija nesivysto, nes parazitai negali patekti ar daugintis pažeistuose eritrocituose.

Kas turi didžiausią riziką susirgti maliarija?
Didžiausią riziką susirgti sunkia maliarijos forma turi maži vaikai, nėščios moterys, keliautojai, kurie atvyksta iš neendeminių maliarijos vietovių  į  endemines vietoves. P. falciparum sukelia ypač sunkią maliarijos formą, dar kitaip vadinamą  tropine maliarija. Laiku nepradėjus gydymo žmogus gali mirti.

Kaip maliarija pasireiškia?
Liga pasireiškia aukšta temperatūra, šaltkrėčiu, jaučiamas galvos, raumenų skausmas, nuovargis, gali atsirasti pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Vėliau dėl eritrocitų masinio pažeidimo vystosi mažakraujystė ir gelta. Jeigu ligonis negauna gydymo, gali vystytis komplikacijos, atsiranda inkstų nepakankamumas, sąmonės sutrikimas, koma ir mirtis.

Po kiek laiko, įkandus uodui, pasireiškia ligos simptomai?
Ligos inkubacinis laikotarpis priklauso nuo sukėlėjo rūšies: 7–10 d., esant P. falciparum sukėlėjui, 10–17 d. – P. vivax ir P. ovale, 18–40 d. ar ilgiau – P. malariae ir 10–12 d. – P. knowlesi. Maliarijos sukėlėjai P. vivax ir P. ovale kepenyse gali sudaryti „snaudžiančius“ židinius, todėl maliarija gali pasireikšti po kelių mėnesių ar kelių metų, po uodo įkandimo.

Kaip maliarija nustatoma?
Maliarija nustatoma įvertinus klinikinius ligos simptomus, epidemiologinius duomenis (keliavo po endemines vietoves) bei atlikus laboratorinius tyrimus. Maliarijos diagnozė patvirtinama atlikus storo kraujo lašo ir kraujo tepinėlio mikroskopinius tyrimus. Jais galima nustatyti ligos sukėlėją ir parazitemijos lygį (parazitų kiekį kraujyje). Skubiam maliarijos patvirtinimui gali būti atliekamas greitasis Plasmodium antigenų kraujyje, nustatymo testas.

Kaip galima apsisaugoti nuo maliarijos?
Pagrindinės apsisaugojimo priemonės yra antimaliariniai vaistai ir apsauga nuo uodų įgėlimo. Kiekvienas žmogus, vykstantis į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privalo vartoti vaistus. Vaistus paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas. Konkretus preparatas parenkamas, atsižvelgiant į endeminės zonos riziką, vaisto rezistentiškumą, pašalinius reiškinius, lydimuosius susirgimus, amžių. Reguliarus vaistų vartojimas – viena svarbiausių maliarijos profilaktikos priemonių, apsaugančių žmogų nuo šios pavojingos ligos. Žmogus, nereguliariai geriantis antimaliarinius vaistus, vis tiek suserga, tik nutolina ligos pradžią. Maliarijos simptomai būna netipiški, todėl sunkiau įtarti ir diagnozuoti ligą.

 Bendrieji patarimai, kaip vartoti vaistus.
Tabletes visada reikia gerti tuo pačiu paros metu, geriausiai vakare. Jei tabletės geriamos kartą per savaitę, jas reikia gerti tą pačią savaitės dieną. Vaistus reikia vartoti su maistu, gausiai užgeriant vandeniu.
Vaistus reikia pradėti gerti prieš atvykstant į padidėjusio sergamumo zoną, visą buvimo laiką ir sugrįžus iš maliarijos endeminių vietovių.
Vaistai gali turėti šalutinį poveikį. Nedidelis pykinimas, vienkartinis vėmimas ar viduriavimas paprastai nėra priežastis vaistų vartojimui nutraukti. Tačiau jei atsiradę simptomai labai vargina, o vaistai netoleruojami, juos reikėtų pakeisti kitais vaistais. 

Individuali apsauga nuo uodų
Uodai yra maliarijos sukėlėjų pernešėjai, todėl apsauga nuo uodų įgėlimo yra svarbi maliarijos profilaktikos priemonė. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant, todėl reikėtų vengti vaikščioti lauke temstant ar auštant ir nereikėtų vakarais būti arti vandens. Aktyviausiu uodų skraidymo metu, rekomenduojama dėvėti drabužius, dengiančius rankas ir kojas, avėti kulkšnis pridengiančius batus, mūvėti kojines, vengti tamsių drabužių, kurie vilioja uodus. Veido, drabužiais nepridengtų rankų, kojų ar kitų kūno vietų apsaugai naudoti repelentus (uodus atbaidančias priemones).

Griežtai laikytis repelentų naudojimo rekomendacijų ir jų neperdozuoti (ypač mažiems vaikams). Atkreipti dėmesį į gamintojo pastabas dėl poveikio trukmės. Labai svarbu perskaityti repelentų gamintojo informaciją apie produkto naudojimą. Repelentus naudoti tik lauke, kai grįžtate į patalpas, odą nusiplauti su muilu ir vandeniu. Stengtis neįkvėpti, nepraryti ir saugotis, kad repelentai nepatektų į akis. Taip pat repelentų nepurkšti ant sužeistos ar pažeistos odos. Vaikams, jaunesniems nei 10 metų, neleidžiama patiems naudoti repelentų. Mažiems vaikams negalima repelentų purkšti ant plaštakų, apie akis ir burną.

Patalpose esančių durų ir langų angas aklinai uždengti tinkleliais, jei tokių galimybių nėra, nakčiai uždaryti. Miegant lauke ar nesandariose patalpose, virš lovos pakabinti audeklą (baldakimą) ir atsigulus jo kraštus pakišti po čiužiniu. Tinklas garantuoja apsaugą, jei nėra suplyšęs ir po juo nėra uodų. Lovos ir langų tinklelius, užuolaidas, palapines impregnuoti permetrino produktais. Prieš naktį gyvenamosiose patalpose deginti susuktą į tabletę virvelę, impregnuotą piretroidais, taip pat tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir kitur, kur gali būti uodų, išpurkšti insekticidais.

1. Kokia tai liga – gastroenteropatija, sukelta Norwalk veiksnio?
Seniai žinoma, kad viduriavimų priežastimi yra įvairios bakterijos ir parazitai. Ir tik XX a. 8-ame dešimtmetyje buvo patvirtinta, kad kai kurie virusai taip pat sukelia žarnyno infekcines ligas, dažniausiai –  mažiems vaikams. 
 
Norovirusai – viena dažniausių gastroenterito priežasčių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Dėl sezoninio infekcijos plitimo aktyvumo ji neretai vadinama ,,žiemos vėmimo liga“ arba ,,skrandžio gripu“. Ši liga paplitusi visame pasaulyje, sergamumas nepriklauso nuo šalies ekonominio lygio ar gyventojų pajamų.
 
2. Kokie pirmieji ligos požymiai ir kaip ji vystosi?
 
Norovirusai gali būti gastroenterito priežastimi, bet kokio amžiaus asmenims. Pirmieji ligos požymiai paprastai pasireiškia po 24-48 val. trunkančio inkubacinio periodo. Liga gali pasireikšti vienkartiniu ar daugkartiniu vėmimu, viduriavimu, pykinimu, pilvo skausmu. Kadangi infekcija gali pasireikšti neaukšta kūno temperatūra ir kūno skausmu, ji kartais vadinama „skrandžio gripu“. Nepaisant to, kad ligos požymiai gali būti sunkūs, jie paprastai praeina po 12-72 val. Mažiems vaikams ir senyvo amžiaus asmenims ligos simptomai gali užtrukti 4-6 dienas. Apie 10 % susirgusiųjų, kuriems būtinas skysčių ir elektrolitų atstatymas – hospitalizuojami. Mirties atvejai dėl norovirusinės infekcijos yra labai reti, pasitaikantys ilgalaikio gydymo ir slaugos sveikatos priežiūros įstaigose.
 
Naujagimiams norovirusinė infekcija gali būti siejama su nekrozuojančiu enterokolitu, imunosupresiniams asmenims – su užsitęsusia diarėja ir dirgliosios žarnos sindromu. Tačiau dar reikalingos išsamesnės studijos, patvirtinančios šias būkles.
 
Norovirusų pirmiausia randama ligonių išmatose, tačiau jų gali būti ir vėmimo masėse. Išmatose virusų gali būti randama iki 4 sav. nuo ligos pradžios, didžiausi virusų kiekiai būna 2-5 ligos dieną, apie 100 mlrd. dalelių viename grame išmatų. Apie 30 % norovirusinės infekcijos atvejų gali būti besimptomiai ir tokie asmenys taip pat gali platinti virusus. Tačiau tokių asmenų vaidmuo infekcijos platinimui nėra gerai žinomas.
 

3. Kas yra ligos sukėlėjas ir kokios jo savybės ne žmogaus organizme?
Norovirusai (norovirus rūšis, Caliciviridae šeima) – grupė giminingų virusų, turinčių vieną RNR susuktą grandinę, kurie yra žmonių ūmių gastroenteritų priežastis. Norovirusai neseniai buvo pavadinti pagal rūšies pavadinimą, prieš tai vadinami –„Norwalk panašūs virusai“. Žmonėms patogeniniai norovirusai priklauso vienai iš trijų norovirusų serologinių grupių (GI, GII arba GIV).
 
Kiekviena iš jų turi daugiau nei 25 genetines grupes.
 
Norovirusai yra atsparūs aplinkos veiksnių poveikiui, detergentams. Jie atsparūs užšaldymui, kaitinimui iki 60ºC temp., išdžiūvimui, ilgai išgyvena rūgščioje terpėje. Jų neinaktyvuoja/nenužudo įprastinių koncentracijų (0,5 – 1,0 mg/l) chloro dezinfekuojančios medžiagos, taip pat neutralūs detergentai. Virusai jautrūs didelių koncentracijų natrio hipochlorito tirpalui.
 
4. Ar visi vienodai esame imlūs norovirusams?
Imlumas šiai infekcijai yra visuotinas, sirgti gali bet kurio amžiaus žmonės. Imlesni infekcijai yra vaikai ir suaugę asmenys, turintys imuninės sistemos sutrikimų. Persirgus įgyjamas trumpalaikis imunitetas tam tikrai viruso padermei, tačiau kryžminė apsauga kitoms virusų grupėms neužtikrinama. Dėl virusų štamų įvairovės, tas pats asmuo per visą gyvenimą gali sirgti keletą kartų.
Atliktais tyrimais su savanoriais nustatyta, kad antikūnių apsauga tos pačios serologinės grupės virusams gali trukti nuo 8 sav. iki 6 mėn. Žinios apie persirgusiųjų imunitetą yra tyrimų stadijoje.
 

5. Kaip virusai plinta?
Pagrindinis norovirusų plitimo būdas yra fekalinis-oralinis. Taigi virusai gali patekti tiesiai nuo rankų, per maistą ar vandenį. Tačiau infekcija gali plisti su oro lašeliais ir per vėmimo mases. Dažniausia protrūkių priežastimi yra užsikrėtimas per maistą ar vandenį. Toliau infekcija gali plisti nuo žmogaus žmogui sąlyčio būdu ir per užterštus virusais  aplinkos daiktus, rankas.
 
Norovirusai pasižymi dideliu virulentiškumu, o užkrečiamoji dozė yra labai maža (mažiau nei 100 viruso dalelių), o viename grame išmatų gali būti vidutiniškai apie 5 mlrd. dalelių.
 
Užkrečiamumo laikotarpis, kai sergantis žmogus pradeda išskirti virusus ir gali užkrėsti kitą asmenį, gali trukti 48-72 val. pasibaigus viduriavimui.
 
Daugiausia virusų išsiskiria su sergančiojo išmatomis. Pirmosiomis ligos dienomis viduriavimo metu virusai išskiriami intensyviausiai (maždaug 5 mlrd. virusų dalelių viename grame išmatų). Vėliau virusų kiekis gali mažėti. Vidutiniškai jie išskiriami 4-6 dienas, tačiau vaikams, pagyvenusiems, su nusilpusia imunine sistema, asmenims gali būti išskiriami iki 30 ir daugiau dienų. Kai kurie asmenys virusus gali platinti iki 2 sav. po pasveikimo.
 
Apie 30 % norovirusinių infekcijų atvejų gali būti besimptomės formos. Besimptome liga sergantys asmenys virusus į aplinką išskiria mažesniais kiekiais, jų perdavimo vaidmuo protrūkių metu dažniausiai lieka neišaiškintas.
 
Infekcijos plitimui turi reikšmės virusų savybės. Dėl mažos infekuojamos virusų dozės jie lengvai gali plisti per orą lašeliais, per vėmimo mases ir užterštus aplinkos daiktus. Tai patvirtina antrinių atvejų židinyje atsiradimą tarp sąlytį turėjusių asmenų šeimose, vaikų ugdymo įstaigose. Ilgalaikis besimptomių asmenų virusų išskyrimas gali padidinti infekcijos plitimo riziką, ypatingai jei tokių asmenų veikla yra susijusi su maisto tvarkymu, vaikų priežiūra ir ugdymu. Plitimą palengvina virusų atsparumas chlorui ir sugebėjimui išgyventi plačiame temperatūrų diapazone, t.y. nuo užšalimo temperatūros iki 60° C. Dėl skirtingų virusų padermių nesusidaro kryžminis imunitetas, todėl pasikartojančių infekcijų gali būti visą gyvenimą.
 
6. Kokie yra pagrindiniai apsisaugojimo nuo užsikrėtimo būdai?
 
Skiepų nuo norovirusinės infekcijos nėra. Todėl profilaktikos pagrindas yra rankų higiena, saugus maistas ir vanduo.
 
Ypatingą dėmesį rankų higienai ir paviršių valymui bei dezinfekcijai reikėtų skirti susirgusiojo šeimoje, vaikų ugdymo įstaigose, socialinės globos įstaigose, ligoninėse.
 
Daugiau informacijos apie tinkamą rankų higieną rasite čia.
 
Ikimokyklinio amžiaus vaikai rankų plovimo metu turi būti prižiūrimi suaugusiųjų (auklėtojų). Kūdikių rankos plaunamos suaugusiųjų rankų plovimui skirtoje praustuvėje arba valomos drėgna servetėle ir nusausinamos popieriniu vienkartiniu rankšluosčiu.
 
Rankų nusausinimui rekomenduojamos vienkartinio naudojimo priemonės. Daugkartinio naudojimo rankšluosčiai nerekomenduojami, nes padidina riziką pakartotinam rankų užteršimui.
 

7. Kaip tinkamai valyti namų aplinką, kad virusai neišplistų?
Siekiant, kad virusai neišplistų, rekomenduojama kuo anksčiau susirgusįjį atskirti (izoliuoti) nuo sveikųjų šeimos narių, išskiriant jam atskirą kambarį arba vietą kambaryje.
 
Patalpą, kurioje yra ligonis, vėdinti kuo dažniau.
 
Ligonis ir jį slaugantys asmenys turi kruopščiai plauti rankas.
 
Ligonis turi naudoti atskirą rankšluostį, valgymo indus ir kitus slaugos daiktus. Šiuos daiktus geriau laikyti ligonio kambaryje, tam skirtoje vietoje (spintoje, stalčiuje). Ligoniui skiriama atskira lovos patalynė, lovos tekstilė. Šie daiktai laikomi ir tvarkomi atskirai nuo kitų šeimos narių naudojamų daiktų. Jei ligonis vemia, viduriuoja ir bute nėra kanalizacijos, reikia išskirti atskirus indus šių sekretų ir ekskretų rinkimui ir nukenksminimui.
 
Nešvarūs ligonio baltiniai, lovos tekstilė surenkami (kuo mažiau juos purtant) į atskirą maišą, iki skalbimo laikomi ir skalbiami atskirai nuo kitų šeimos narių skalbinių. Užterštą kūno skysčiais tekstilę skalbti ne žemesnėje nei 60° C vandens temperatūroje (automatinėse skalbyklėse).
 
Ligonio kambarys ir bendro naudojimo patalpos valomos drėgnu būdu ne mažiau kaip 2 kartus per dieną.
 
Aplinkai valyti ir dezinfekuoti naudojamos šiluminės (karštas vanduo) ir cheminės priemonės (buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės). Buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės gali būti naudojamos patalpoms, valgymo indams valyti/dezinfekuoti (pvz., šilti muilo, geriamosios arba kalcinuotos sodos (20 g 1 litrui vandens) tirpalai arba specialios buitinės patalpų, indų valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės). Ligonio valgymo indai, įrankiai plaunami karštu vandeniu ir nuriebinančia priemone, pvz., soda arba buitiniu dezinfekuojančiu indų plovikliu ir džiovinami sudėti vertikalioje padėtyje.
 
Cheminės dezinfekcijos priemonės naudojamos tik ligonio kraujo ir kitų kūno skysčių, sekretų, ekskretų dezinfekcijai. Galima naudoti chloro preparatų (chlorkalkių, kalcio hipochloritų) miltelius, užpilant jais skystas išmatas, vėmalus, šlapimą ir kitus sekretus, ekskretus.
 
Ligonio slaugos daiktai, kieti žaislai plaunami karštame 1 % muilo-sodos tirpale, po to skalaujami karštu vandeniu.

1. Kas yra poliomielitas?
Tai ūminė virusinė liga, tipiškais atvejais pasireiškianti dvibange ligos eiga ir ūmiu vangiu raumenų paralyžiumi.
 
2. Kas sukelia poliomielitą?
Sukėlėjas yra poliomielito virusas, turintis RNR, priklausantis Picornaviridae šeimai, Enterovirus genčiai. Žinomi trys poliomielito viruso serotipai, iš kurių dažniausiai nustatomas pirmasis. Poliomielito virusas gana atsparus išorinėje aplinkoje: vandenyje jis gali išsilaikyti iki 80-90 d., išmatose – iki kelių mėnesių, atsparus išdžiūvimui ir mažai temperatūrai.
 
3. Kaip galima užsikrėsti poliomielitu?
Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus arba viruso turėtojas. Dažniausiai virusas plinta fekaliniu – oraliniu būdu, per užkrėstą maistą, vandenį. Retesnis oro lašelinis būdas. Ypač pavojingi besimptomės ligos formomis sergantys ligoniai. Didžiausi viruso kiekiai išsiskiria su išmatomis.
 
4. Kas dažniausiai serga poliomielitu?

Dažniausiai poliomielitu serga iki 5 metų amžiaus vaikai. Taip pat liga pavojinga rizikos grupėms priklausantiems asmenims, kurie atsisako imunizacijos, emigrantai ir pabėgėliai iš endeminių šalių.
 
5. Kokiose teritorijose vis dar registruojami poliomielito susirgimai?
Prieš visuotinę vaikų vakcinaciją poliomielitas buvo paplitęs visame pasaulyje. Dėl Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyvos likviduoti poliomielitą visame pasaulyje, viruso cirkuliacija yra sumažinta iki mažiausiojo paplitimo. 2002 metais Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad Europos regionas sertifikuotas kaip „laisvas“ nuo poliomielito. Tik dvi šalys: Afganistanas, Pakistanas vis dar yra endeminės poliomielito teritorijos.
 
6. Ar Lietuvoje registruojami poliomielito atvejai?
1972 metais Lietuvoje užregistruotas paskutinis poliomielito atvejis.
 
7. Ar galima susirgti poliomielitu tose šalyse, kurios yra „laisvos“ nuo poliomielito?
Kol poliomielito viruso cirkuliacija pasaulyje nėra visiškai sustabdyta, Pasaulio sveikatos organizacija atkreipia dėmesį, kad išlieka įvežtinio poliomielito rizika. Todėl labai svarbu yra ne tik išlaikyti dideles skiepijimo apimtis, bet ir užtikrinti imigrantų bei tranzitu keliaujančių asmenų iš endeminių šalių bei vietinių gyventojų, vykstančių į endemines teritorijas, skiepijimus.
 
8. Kokie yra poliomielito simptomai?
Inkubacinis periodas trunka 3-35 dienas, dažniausiai 7-14 dienų. Būdinga dvibangė ligos eiga. Liga prasideda karščiavimu, bendru negalavimu, galvos skausmu, vėmimu, pykinimu, vėliau atsiranda stiprus kaklo ir nugaros raumenų skausmas, sprando rigidiškumas, vangūs paralyžiai.  
 
9. Kuo man/mano vaikui pavojingas poliomielitas?
Liga progresuojant, 1-4 proc. visų užsikrėtusių asmenų atsiranda paralyžiai. Paralyžiai dažniausiai nesimetriški, dažniau pažeidžiami kojų nei rankų raumenys ir stambūs raumenys dažniau negu smulkūs. Kvėpavimo ir/ar rijimo raumenų paralyžius dažniausiai baigiasi mirtimi. Sveikimo periodas užtrunka keletą mėnesių, neretai raumenų funkcija visiškai neatsistato. Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, 2016 m. pasaulyje užregistruoti 37 susirgimai (2015 m. registruota 74 atvejai) sukelti 1 tipo laukinio poliomielito viruso. Daugiausia laukinio poliomielito viruso susirgimų registruota Pakistane (20 atvejų). Afganistane užregistruota 13 atvejų, o Nigerijoje 4 laukinio poliomielito viruso sukelti atvejai.
 
10. Kaip gydomas poliomielitas?
Specifinių gydymo priemonių nėra. Antivirusiniai preparatai poliomielito viruso neveikia. Skiriami simptominiai medikamentai, B grupės vitaminai, nervų sinapsių laidumą gerinantys preparatai. Svarbi ligonio slauga, sveikimo periodu – fizioterapinė ir ortopedinė pagalba.
 
11. Ar persirgus poliomielitu susidaro imunitetas?
Specifinis ilgalaikis imunitetas susidaro persirgus klinikine arba besimptome forma.
 
12. Kaip apsisaugoti nuo poliomielito?
Efektyviausia profilaktikos priemonė yra skiepai, kurie užtikrina, kad šalyje nebūtų vietinių poliomielito susirgimo atvejų ir sukėlėjai negalėtų plisti. Vadovaujantis LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriumi, nuo poliomielito skiepijami 2 mėn., 4 mėn., 6 mėn., 18 mėn. amžiaus vaikai bei 6-7 metų amžiaus vaikai. Penkios šios vakcinos dozės reikalingos tam, kad susidarytų pakankamas imunitetas ir vaikai nesusirgtų, jei turėtų kontaktą su virusu.
 
13. Kokie skirtumai tarp OPV ir IPV vakcinų?
Šiuo metu įvairiose pasaulio teritorijose skiepijamos dviejų tipo poliomielito vakcinos: gyva (OPV) ir negyva (IPV). OPV vakcina yra labai nebrangi, ją nesunku įskiepyti, nes ji lašinama per burną ir yra labai veiksminga, tačiau apie 70 proc. paskiepytųjų OPV šį virusą kurį laiką išskiria su išmatomis. IPV vakcina yra brangesnė, skiepijama injekcijomis, taip pat labai imunogeniška, sukelia aukštus apsauginių antikūnų lygius tiek vaikams, tiek suaugusiems.
 
14. Ką daryti jei neprisimenu ar esu skiepytas nuo poliomielito?
Kreipkites į asmens sveikatos priežiūros įstaigą į savo pediatrą ar šeimos gydytoją dėl galimybės peržiūrėti vaiko ar savo ambulatorinę kortelę, skiepijimo pažymėjimą ar Tarptautinio skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjimą. Jeigu minėtuose dokumentuose nėra įrašo apie atliktą vakcinaciją nuo poliomielito, rekomenduojame pasiskiepyti.
 
15. Ar vakcina nuo poliomielito yra saugi?
Vakcina yra labai veiksminga ir saugi, tačiau esant nepakankamoms poliomielito vakcinos skiepijimo apimtims (ne mažiau kaip 90 proc.), gali pasitaikyti įvežtinių poliomielito atvejų.
 
16. Ar poliomielito vakcina sukelia nepageidaujamas reakcijas?
Vakcina nuo poliomielito, kaip ir visos kitos, gali sukelti nepageidaujamą reakciją, nors ji pasireiškia ne visiems žmonėms. Dažniausios poliomielito vakcinos sukeltos nepageidaujamos reakcijos yra paraudimas, sukietėjimas injekcijos vietoje ar/ir karščiavimas ³ 38 °C.

Kas yra pneumokokinė infekcija?
Pneumokokinė infekcija – tai ūmi bakterinė infekcija, kuri gali sukelti įvairias ligas. Dažniausiai pneumokokinės infekcijos sukėlėjas sukelia plaučių uždegimą, bet gali būti ir meningito, anginos, endokardito (vidiniame širdies sluoksnyje (endokarde) arba širdies vožtuvuose esančio bakterijų ar grybelių židinio sukelta liga) bei kitų ligų priežastimi, tai priklauso nuo infekcinio proceso lokalizacijos. Pneumokokai – viena dažniausia pneumonijų (plaučių uždegimo) bei viduriniosios ausies uždegimų priežastis.
 
Kas yra Streptococcus pneumoniae?
Streptococcus pneumoniae – gramteigiamas diplokokas, aptinkamas viršutiniuose kvėpavimo takuose. Žinoma apie 100 pneumokokų serotipų, iš kurių net 60 proc. susirgimų vaikų tarpe sukelia serotipai 1, 6B, 14, 19F, 23F. Be pastarųjų, prisidėjus 4, 5, 6A, 9V, 18C, ir 19A serotipus, visi 11 sukelia daugiau nei 80 proc. susirgimų.
 
Kokie pneumokokinės infekcijos serotipai labiausiai paplitę?
Labiausiai paplitę yra 6, 14, 18, 19 ir 23 serotipai. Jie sukelia apie 68-80 proc. visų pneumokokinės infekcijos atvejų.
 
Kaip galima užsikrėsti pneumokokine infekcija? Koks plitimo kelias?
Šių bakterijų galima rasti visiškai sveikų žmonių nosiaryklėje. Sukėlėjas plinta oro lašeliais, kuomet patenka į žmogaus apatinės kvėpavimo takų dalis, dauginasi, dėl to vystosi kvėpavimo takų uždegimas. Didesnę riziką susirgti turi žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, su nusilpusiu imunitetu. Susergama ir dėl nepalankių išorinių faktorių: peršalimo, pervargimo, stresinės situacijos, virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir kita.
 
Kas dažniausiai serga?
Šios ligos dažnesnės mažiems vaikams (ikimokyklinio amžiaus), senyviems žmonėms ir žmonėms, sergantiems įvairiomis lėtinėmis ligomis. Todėl didelė rizika susirgti pneumokokine infekcija yra vaikams iki 5 m. ir vyresniems nei 65 m.
 
Kokie pneumokokinės infekcijos simptomai?
Pneumokokinė infekcija – tai skirtingai kliniškai pasireiškiančių ligų, kurias sukelia pneumonijos streptokokas, grupė. Pneumokoko sukeltų ligų klinikinė eiga nesiskiria nuo kitų bakterijų sukeltų ligų, tačiau dažniausiai būna labai sunki. Galima išskirti kelis simptomus: staigus karščiavimas, stiprus skausmas krūtinės srityje, kosulys, dusulys, tačiau pneumokokinė infekcija neturi jai būdingų specifinių klinikinių simptomų.
 
Kaip gydoma pneumokokinė infekcija?
Gydymui naudojami antibiotikai, tačiau registruojama vis daugiau atsparumo jiems atvejų.
Susirgus rekomenduojama kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pas savo šeimos gydytoją, kuris skirs atitinkamą gydymą.
 
Ar persirgus pneumokokine infekcija susidaro imunitetas?
Persirgus pneumokokine infekcija susiformuoja specifinis imunitetas prieš atitinkamą pneumokokų serogrupę, todėl galimybė užsikrėsti kitais pneumokokais – išlieka.
 
Kaip apsisaugoti nuo pneumokokinės infekcijos?
Pati efektyviausia apsisaugojimo priemonė nuo pneumokokinės infekcijos – skiepai. Taip pat didelį vaidmenį ligos išvengimui vaidina nespecifinės apsaugos priemonės: imuniteto stiprinimas, bendrų asmens higienos įgūdžių taikymas.
 
Kokios yra vakcinų rūšys nuo pneumokokinės infekcijos?
Šiuo metu Europoje naudojamos dviejų tipų vakcinos: konjuguotos ir polisacharidinė pneumokokinės infekcijos vakcinos. 10-valente konjuguota pneumokokinės infekcijos vakcina skiepijami kūdikiai ir vaikai iki 5 metų amžiaus, 13-valente konjuguota pneumokokinės infekcijos vakcina skiepijami kūdikiai, vaikai, paaugliai, suaugusieji bei rizikos grupėms priklausantys asmenys. Paskiepijus konjuguotomis vakcinomis susidaro ilgalaikis imunitetas. Polisacharidine pneumokokinės infekcijos vakcina skiepijami vyresni nei 2 metų vaikai ir suaugę. Imunitetas susidaro 5 metams.
 
Ar vakcinos nuo pneumokokinės infekcijos yra saugios?
Vakcinos yra saugios. Dažniausias pneumokokinės vakcinos nepageidaujamas poveikis – 3-4 dienas paraudusi ar patinusi injekcijos vieta. Apie 2 proc. paskiepytų asmenų karščiuoja.
 
Kokių rizikos grupių asmenys gali nemokamai pasiskiepyti nuo pneumokokinės infekcijos?
Vaikų (2–18 metų amžiaus) pneumokokinės infekcijos rizikos grupės (jei neskiepyti nuo pneumokokinės infekcijos anksčiau):

  • sergantys bronchų astma (J45–J46), cistine fibroze (E84), bronchektazine liga (J47);
  • sergantys cerebriniu paralyžiumi (G80), mioneuralinių jungčių ir raumenų ligomis (G70–G73);
  • turintys įgimtas širdies ydas (Q20–Q25);
  • sergantys cukriniu diabetu (E10–E14);
  • sergantys navikais (C00–D48);
  • sergantys lėtinėmis inkstų ligomis (N04, N18);
  • vaikai, kuriems atliekama hemodializė ar peritoninė dializė (Z49.1, Z49.2, N18.5);
  • sergantys lėtinėmis kepenų ligomis (K71.3–K71.7, K73–K74, Q44.2);
  • esant imunosupresinėms būklėms: turintys imunodeficitą (D80–D84), sergantys reumatinėmis ligomis (M05–M08, M30–M36, M79.0), po kraujodaros kamieninių ląstelių ar žmogaus organų, ar audinių transplantacijos (Z94), esant įgimtai ar įgytai asplenijai (D73.0, Q89.01));
  • vaikai su kochleariniais implantais (Z96.2);
  • sergantys ŽIV sukelta liga ar ŽIV infekuoti (B20–B24, Z21)

 
Suaugusiųjų (vyresnių nei 18 metų) pneumokokinės infekcijos rizikos grupės:

  • sergantys lėtine inkstų liga, kai glomerulų filtracijos greitis (GFG) <30ml/1,73m2  (N18.4–N18.5);
  • sergantys nefroziniu sindromu (N04);
  • asmenys, kuriems atliekama dializė ar peritoninė dializė (Z49.1, Z49.2, N18.5);
  • sergantys navikais (C00–C96, D46–D47);
  • asmenys po kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos (Z94.8);
  • asmenys po parenchiminių organų transplantacijos (Z94);
  • sergantys reumatinėmis ligomis (M02–M08, M13, M30–M36);
  • sergantys kepenų fibroze ir ciroze (K74) asmenys, kuriems nustatyta hiposplenizmas ar įgimta asplenija (D73.0, Q89.01);
  • asmenys, kuriems nustatytas cerebrospinalinio skysčio nutekėjimas (G96.0);
  • asmenys su kochleariniais implantais (Z96.2);
  • sergantys ŽIV sukelta liga ar ŽIV infekuoti (B20–B24, Z21);
  • asmenys, kuriems nustatyta jatrogeninė imunosupresija (D89.8);
  • asmenys, kuriems nustatytas imunodeficitas su vyraujančiais antikūnų pakitimais (D80), kombinuoti imunodeficitai (D81), imunodeficitas kartu su kitais pagrindiniais sutrikimais (D82), įprastas kintamasis imunodeficitas (D83) arba kiti imunodeficitai (D84);
  • reumatinėmis ligomis (M02-M08, M13, M30-M36, M45, M46);
  •  1 tipo cukriniu diabetu (E10);
  •  kitu patikslintu cukriniu diabetu (E13);
  •  2 tipo cukriniu diabetu, jeigu (E11), jeigu jie yra vyresni nei 65 metų ir jiems papildomai nustatyta 2 tipo cukrinis diabetas su daugybinėmis mikrokraujagyslinėmis ir kitomis patikslintomis nekraujagyslinėmis komplikacijomis (E11.71), 2 tipo cukrinis diabetas su inkstų komplikacija (E11.2), 2 tipo cukrinis diabetas su kraujotakos komplikacija (E11.5), kardiomiopatija (I42), kardiomiopatija, sergant ligomis, klasifikuojamomis kitur (I43), bent viena iš širdies išeminių ligų (I20-I25), širdies nepakankamumu (I50) arba bent viena iš atitinkamų lėtinių apatinių kvėpavimo takų ligų (J40-J43, J45-J47);
  •      kita lėtine obstrukcine plaučių liga (J44);
  • Sergantys širdies nepakankamumu (I50).

  
Kuo panaši pneumokokinė infekcija ir gripas?
Šios infekcijos yra panašios tuo, kad pneumokokinės infekcijos ir vienos dažniausių gripo komplikacijos – pneumonijos (plaučių uždegimo) priežasties sukėlėjas yra S. pneumoniae.
 
Ar galima tuo pačiu metu skiepytis nuo pneumokokinės infekcijos ir gripo?
Galima skiepyti kartu su gripo vakcina, tačiau į skirtingas kūno vietas.
 

1. Kas yra raudonukė?
Tai ūmi virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu, makulopapuliniu bėrimu bei generalizuota limfadenopatija. Kartais smulkus makulopapulinis bėrimas būna panašus į tymus ar skarlatiną.
 
2. Kas sukelia raudonukę?
Sukėlėjas yra raudonukės virusas, turintis RNR, priklausantis Rubivirus genčiai, Togaviridae šeimai. Aplinkoje virusai neatsparūs, greitai žūva džiūdami, veikiant ultravioletinei spinduliuotei, eteriui, formalinui ir kitiems dezinfektantams.
 
3. Kaip galima užsikrėsti raudonuke?
Tai yra ypač užkrečiama infekcija. Vienintelis infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus. Dažniausiai virusas plinta oro lašiniu būdu arba per tiesioginį ar netiesioginį sąlytį su užsikrėtusio asmens nosiaryklės išskyromis. Raudonuke sergantis asmuo būna užkrečiamas vieną savaitę iki išbėrimo ir 4 dienas nuo bėrimo pradžios. Užsikrėsti galima ir nuo besimptome infekcija sergančių asmenų.
 
4. Kas dažniausiai serga raudonuke?
Dažniausiai serga mokyklinio amžiaus vaikai ir imlūs suaugusieji.
 
5. Ar Lietuvoje registruojami raudonukės atvejai?
Nuo 2014 m. Lietuvoje nebuvo registruoti raudonukės susirgimai. Paskutinį kartą kliniškai buvo patvirtinti du raudonukės atvejai (2013 m.).
 
6. Kokiose teritorijose vis dar registruojami raudonukės susirgimai?
Pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenis, nuo 2015 m. liepos 1 d. – 2016 m. birželio mėn. 30 d. daugiausiai raudonukės atvejų buvo registruota Lenkijoje (1553 atvejai), Vokietijoje (91 atvejis), Italijoje (22 atvejai), Portugalijoje (11 atvejų), Airijoje (6 atvejai), Suomijoje, Ispanijoje (po 5 atvejus) ir kt.
 
7. Ar galima susirgti raudonuke tose šalyse, kuriose vis dar registruojami susirgimai?
Kol raudonukės viruso cirkuliacija pasaulyje nėra visiškai sustabdyta, Pasaulio sveikatos organizacija atkreipia dėmesį, kad išlieka įvežtinės raudonukės rizika. Todėl labai svarbu yra ne tik išlaikyti dideles MMR skiepijimo apimtis, bet ir užtikrinti imigrantų, vietinių gyventojų, asmenų keliaujančių tranzitu į teritorijas, kuriose registruojami raudonukės susirgimai, skiepijimus.
 
8. Kokie yra raudonukės simptomai?
Inkubacinis raudonukės periodas trunka 11-24 dienas. Ligoniai skundžiasi bendru silpnumu, nedideliu galvos skausmu, karščiavimu (iki 38-39 °C), kartais – raumenų ir sąnarių skausmais. Dažniausias ligos simptomas, į kurį atkreipiamas dėmesys, yra bėrimas. Makulopapuliniais bėrimo elementais išberia iš karto visą kūną, kiek gausiau tiesiamuosiuose galūnių paviršiuose, sėdmenų srityje ir aplink sąnarius. Raudonukei būdingas pakaušio limfmazgių padidėjimas, tačiau tai nėra absoliučiai tikslus diagnostinis požymis. Vaikai raudonuke serga itin lengvai, o suaugusieji serga kiek sunkiau.
 
9. Kuo man/mano vaikui pavojinga raudonukė?
Raudonukės komplikacijos itin retos. Suaugusiems, ypač moterims, ir paaugliams liga gali komplikuotis poliartritu. Taip pat ši liga labai pavojinga nėščiosioms, nes galimas vaisiaus apsigimimas, vadinamasis įgimtos raudonukės sindromas. Kuo ankstesniu nėštumo metu susergama, tuo apsigimimai sunkesni. Susirgus nėštumo pradžioje, dažnai įvyksta persileidimai. Susirgus per pirmąjį nėštumo trimestrą, yra didesnė nei 80 proc. tikimybė, kad šių moterų kūdikiai gims su sunkiais širdies, smegenų apsigimimais, bus akli ar kurti. Todėl nustačius, kad nėščioji serga ūmia raudonukės infekcija, neretai rekomenduojama nutraukti nėštumą.
 
10. Kaip gydoma raudonukė?
Specifinių gydymo priemonių nėra, todėl infekcijai taikomas simptominis gydymas. Raudonuke sergantys ligoniai dažniausiai gydomi namuose. Į ligoninę guldoma, jei ligos forma yra sunki, ir esama komplikacijų. Pajutus pirmuosius ligos simptomus rekomenduojame kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.
 
11. Ar persirgus raudonuke susidaro imunitetas?
Po ligos imunitetas įgyjamas visam gyvenimui.
 
12. Kaip apsisaugoti nuo raudonukės?
Pagrindinė ir specifinė profilaktikos priemonė nuo raudonukės yra imunizacija gyvąja susilpninta MMR (tymų, raudonukės, epideminio parotito) vakcina. Vadovaujantis LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriumi, skiriamos 2 raudonukės vakcinos dozės. Pirmoji dozė skiriama 15-16 mėn. amžiaus, antra – 6-7 metų amžiaus vaikams. Taip pat neskiepyti, nepilnai skiepyti (viena raudonukės doze) ar nežinantys savo skiepijimo būklės gali kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl galimybės pasiskiepyti MMR vakcina. Įskiepijus dvi raudonukės vakcinos dozes, pasiekiama patikima ilgalaikė apsauga.
 
14. Ką daryti jei neprisimenu ar esu skiepytas nuo raudonukės?
Kreipkites į asmens sveikatos priežiūros įstaigą į savo pediatrą ar šeimos gydytoją dėl galimybės peržiūrėti vaiko ar savo ambulatorinę kortelę, skiepijimo pažymėjimą ar Tarptautinio skiepijimo ar profilaktikos priemonių pažymėjimą. Jeigu minėtuose dokumentuose nėra įrašo apie atliktą vakcinaciją nuo raudonukės, tuomet galima atlikti serologinius tyrimus, siekiant įvertinti asmenų imlumą raudonukei, tymams.
 
15. Ar vakcina nuo raudonukės yra saugi?
Vakcina yra labai veiksminga ir saugi, tačiau esant nepakankamoms raudonukės vakcinos skiepijimo apimtims (ne mažiau kaip 95 proc.), vaikų kolektyvuose gali pasitaikyti raudonukės susirgimų ir/ar protrūkių, įvežtinių atvejų. Taip pat reikėtų paminėti, kad nėščiųjų, planuojančių pastoti per artimiausius mėnesius skiepyti negalima.
 
16. Ar vakcina nuo raudonukės sukelia nepageidaujamas reakcijas?

MMR (tymų, raudonukės, epideminio parotito) vakcina kaip ir visos kitos, gali sukelti nepageidaujamą reakciją, nors ji pasireiškia ne visiems žmonėms. Dažniausios MMR vakcinos sukeltos nepageidaujamos reakcijos yra paraudimas injekcijos vietoje ar/ir karščiavimas ³ 37,5 °C.
 
17. Ar yra ryšys tarp MMR vakcinos ir autizmo?
Tėvai dažnai pirmuosius vaikų autizmo požymius pastebi po jų pirmojo gimtadienio. Paprastai nuo tymų, raudonukės, epideminio parotito (MMR) vaikai skiepijami sulaukę šio amžiaus, tačiau tai nereiškia, kad ši vakcina sukelia autizmą. Įvairiose užsienio valstybėse (Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Kanadoje, JAV ir Jungtinėje Karalystėje) atlikus plataus masto mokslinius tyrimus su šimtais tūkstančių vaikų nebuvo nustatyta jokio sąryšio tarp MMR skiepų ir autizmo.

Kodėl reikia naudoti repelentus nuo vabzdžių?
Repelentai apsaugo nuo uodų ar kitų kraujasiurbių nariuotakojų, kurie gali būti užkrečiamųjų ligų platintojai, sumažina jų įkandimo riziką, dirbant ar ilsintis lauke.

Kaip dažnai reikėtų naudoti repelentus?
Prieš naudojant repelentą, būtina perskaityti nuorodas apie produkto naudojimą.
Prakaituojant arba įšilus kūnui gali tekti repelentą naudoti dažniau.
Repelentai, turintys didesnę aktyviosios medžiagos koncentraciją, užtikrina ilgesnę apsaugą.

Kaip veikia repelentai nuo uodų?
Uodų patelės puola žmones ir gyvūnus tam, kad prisisiurbtų jų kraujo, kuriame yra baltymų, reikalingų kiaušinių subrandinimui. Uodus vilioja žmogaus odos kvapas ir kvėpavimo metu išskiriamas anglies dioksidas. Aktyvios repelento sudedamosios dalys atbaido uodus, bet nenužudo jų. Repelentai efektyviai veikia trumpu atstumu nuo apdoroto paviršiaus.

Kaip aktyvios sudedamos dalies kiekis produkte susijęs su apsaugos efektyvumu?
DEET (N,N-diethyl-m-toluamidas) yra efektyvi sudedamoji dalis, randama daugelyje repelentų:

  • Produktas, turintis 23,8% DEET, vidutiniškai 5 valandas apsaugo nuo uodų įkandimo.
  • Produktas, turintis 20% DEET, apsaugo beveik 4 valandas.
  • Produktas, turintis 6,65% DEET, apsaugo beveik 2 valandas.
  • Produktas, turintis 4,75% DEET, apsaugo apytikriai 1,5 valandos.

Šiuos rezultatus pateikia tik viena studija ir jie demonstruoja tik produkto veikimo principą. Repelento poveikis priklauso nuo daugelio sąlygų: temperatūros, prakaitavimo, drėgmės.
Repelentą reikėtų pasirinkti pagal tai, kiek ilgai ketinate praleisti laiko gamtoje. Jei tikitės daug laiko praleisti lauke ir spėjate, kad gali pulti uodai, galima repelentą panaudoti pakartotinai, laikantis gamintojo nurodymų. 

Kas yra permetrinas?
Produktą, kurio sudėtyje yra permetrino, rekomenduojamas naudoti rūbų, batų, lovos tinklų, stovyklavietės įrenginių apdorojimui. Permetrinas yra efektyvus insekticidas ir repelentas. Šiuo preparatu apdoroti rūbai atbaido erkes, uodus bei kitus nariuotakojus. Jo poveikis išlieka efektyvus ir po skalbimo. Pakartotinas apdorojimas permetrinu atliekamas griežtai laikantis gamintojo nurodymų.

Kur galima įsigyti repelentų?
Dažniausiai repelentais prekiaujama vaistinėse, didžiųjų parduotuvių poilsio prekių, kosmetikos skyriuose ir pan. 

Ką reikėtų prisiminti naudojant repelentus nuo vabzdžių?

  • Griežtai laikytis gamintojo nurodymų etiketėje.
  • Repelentu padengti atviras kūno vietas. Nenaudoti repelento apdorojant odą po rūbais.
  • Gausus produkto panaudojimas neužtikrina didesnės apsaugos.
  • Nenaudoti repelento tose kūno vietose, kuriose yra odos pakenkimų (įpjovimų, žaizdų,
  • sudirgusi oda).
  • Sugrįžus į patalpas, odą reikia nusiplauti su prausimosi priemonėmis.
  • Nepurkšti produkto (aerozolio) uždaroje patalpoje.
  • Nepurkšti produkto (aerozolio) tiesiai ant veido. Nupurkšti produktu delnus ir jais tepti
  • veidą, saugant akis ir burną.

Kaip išvengti neigiamo poveikio, naudojant repelentus nuo vabzdžių?
Naudojant repelentus retais atvejais gali pasireikšti odos reakcijų į produktą. Daugumos produktų aprašymuose yra nurodoma, kad produktui patekus į akis, gali būti sudirginta gleivinė. Jei įtariate, kad produktas galėjo sukelti vienokią ar kitokią reakciją, nustokite jį naudoti, nuplaukite odą (jei naudojote) ir pasikonsultuokite su gydytoju. Produktui patekus į akis, jas reikia išplauti vandeniu ir konsultuotis su gydytoju, kuriam reikia parodyti naudotą produktą.

Ar galima repelentus naudoti vaikų apsaugai?
Produktai gali turėti skirtingus amžiaus apribojimus jų panaudojimui. Prieš naudojimą būtina skaityti informacinį gamintojo aprašą.

  • Naudojant repelentus vaikų apsaugai, pirmiausiai produktu ištrinkite savo rankas ir tik po to jomis įtrinkite vaiko odą. Saugokite akis ir burną.
  • Netrinkite repelentu vaiko rankų, nes jis gali jas kišti į burną.
  • Neleiskite vaikams naudotis repelentu savarankiškai, leiskite tai daryti tik suaugusiems.
  • Saugokite repelentus vaikams neprieinamojoje vietoje.

Ar gali repelentus naudoti nėščios ir maitinančios mamos?
Jei informaciniame gamintojo apraše nėra nurodytas draudimas, naudoti galima. Jei turite klausimų, konsultuokitės su gydytoju.

Ar galima repelentus naudoti kartu su kremu nuo saulės?
Taip. Rekomenduojama pirmiausiai naudoti apsauginį kremą, o po to – repelentą. Bet kuriuo atveju patariama skaityti informacinį gamintojo aprašą

 

Kas yra rotavirusinė infekcija?
Rotavirusinė infekcija arba rotavirusinis enteritas – tai rotavirusų sukelta žarnyno infekcija.
 
Kaip liga pasireiškia?
Rotavirusinis enteritas pasireiškianti vėmimu, karščiavimu, viduriavimu, bendra organizmo intoksikacija.

Ar ši liga paplitusi?
Rotavirusinė infekcija paplitusi visame pasaulyje. Didesnis sergamumas ir mirštamumas registruojamas besivystančiose šalyse. Ši infekcija dažniausiai pasireiškia šaltuoju metų laiku. Lietuvoje sergamumo padidėjimas kasmet stebimas gruodžio – balandžio mėnesiais. Tačiau susirgimai rotavirusine infekcija registruojami ištisus metus. Dažniausiai registruojami pavieniai infekcijų atvejai, nors sezoninio infekcijos plitimo metu registruojami protrūkiai šeimose bei vaikų kolektyvuose.
 
Kas dažniausiai serga šia liga ?

Dažniausiai rotavirusų sukelta infekcija serga jaunesni nei 5 metų amžiaus vaikai. Tačiau gali sirgti ir senyvo amžiaus žmonės, suaugę asmenys, kurių nusilpusi imuninė sistema. Sunkiausiomis ligos formomis pirmą kartą serga 3–35 mėnesių kūdikiai.
 
Kas platina ligos sukėlėjus?
Rotavirusinės infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus. Dažniausiai ligos sukėlėjus platina rotavirusu užsikrėtę vaikai ir besimptome infekcija sergantys suaugusieji. Ligoniui gausiai viduriuojant rotavirusai labai dideliais kiekiais išsiskiria su išmatomis.

Ar ligos sukėlėjai ilgai išsilaiko aplinkoje?
Rotavirusai aplinkoje, esant 4–20° C temperatūrai, išlieka gyvybingi kelis mėnesius. Jie gana atsparūs buityje naudojamiems švelnaus poveikio plovikliams, tačiau greitai žūsta veikiami chloro turinčiomis dezinfekuojančiomis priemonėmis, virinant.
 
Ar šia liga lengva užsikrėsti ?
Užsikrėtimui pakanka tik 10 viruso dalelių. Rotavirusų atsparumas aplinkoje ir labai maža užkrečiamoji dozė įtakoja didelį ligos paplitimą visuomenėje.
 
Kaip užsikrečiama? 
Rotavirusais užsikrečiama per burną, nuo nešvarių rankų, per įvairius daiktus, kuriuos vaikai deda į burną. Taip pat galima užsikrėsti ir nuo maisto, jei jis buvo  gamintas virusais užterštomis rankomis. Dažniausiai tai maistas, kuris vartojamas be papildomo apdorojimo šiluma, pavyzdžiui, sumuštiniai, mišrainės.
Vaikų kolektyvuose vaikai dažniausiai užsikrečia vienas nuo kito, o suaugusieji paprastai užsikrečia šeimose nuo mažų vaikų.

Kada atsiranda pirmieji ligos simptomai ?
Pirmieji ligos simptomai pasireiškia per pirmas dvi paras nuo užsikrėtimo, atsiranda karščiavimas, pykinimas, vėmimas iki 3-4 kartų per parą, vėliau – viduriavimas. Viduriuojama dažnai, kartais iki 20 kartų per dieną, išmatos tampa vandeningos, vargina pilvo skausmai. Vaikams gali pasireikšti viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiai, karščiavimas, kuris gali svyruoti nuo nežymaus  iki  labai aukšto. Viduriuojant ir vemiant netenkama daug vandens ir druskų, todėl sutrinka elektrolitų balansas. Sunki  dehidratacija gali būti labai pavojinga kūdikiams ir mažiems vaikams.
Kūdikiams iki 3 mėnesių amžiaus kliniškai pasireiškiantys susirgimai reti, nes jie gauna motinos antikūnus kartu su motinos pienu.
 
Ar rotavirusine infekcija galima sirgti kelis kartus?
Persirgus rotavirusine infekcija išsivysto ilgalaikis imunitetas tik sunkios formos susirgimui. Susirgus pakartotinai klinikiniai ligos požymiai ir simptomai būna žymiai lengvesni.


Kaip liga nustatoma?
Tik pagal ligos požymius rotavirusinės infekcijos diagnozuoti negalima, nes viduriavimus sukelia ir kiti virusai bei bakterijos, todėl atliekami laboratoriniai tyrimai.
 
Kaip apsisaugoti nuo šios ligos?

  • Patikimiausia specifinė rotavirusinės infekcijos profilaktika – skiepijimai rotavirusine vakcina.
  • Nespecifinėmis profilaktikos priemonėmis galima sumažinti rotavirusų plitimą vaikų kolektyvuose ir šeimose:

√  Rankų higiena – pagrindinė profilaktikos priemonė, mažinanti rotavirusinės infekcijos plitimo riziką. Plaunant rankas su muilu, nuo jų pašalinama beveik 95 proc. žmogui patogeninių bakterijų ir virusų. Rankas plauti būtina ne tik pasinaudojus tualetu ar po sąlyčio su ligonio išmatomis, bet grįžus  iš parduotuvės, po važiavimo visuomeniniu transportu, kiekvieną kartą prieš valgį ir maisto gaminimą. Kol maži vaikai nesugeba patys nusiplauti tinkamai rankų, tai turėtų daryti kolektyvuose personalas, o namuose – tėvai;

√  Jei vaikas suviduriavo, apsivėmė, patariama tokio vaiko neleisti į darželį ar kitus vaikų susibūrimus. Vaiko į kolektyvą nereikėtų leisti, kol yra klinikiniai ligos simptomai ir dar kelias dienas jiems išnykus;

√  Ligoniui namuose reikėtų paskirti atskirą kambarį ar jo dalį. Kambarį, kuriame guli ligonis, būtina gerai vėdinti. Sergančiojo slaugai naudoti kuo daugiau vienkartinių slaugos priemonių;

√  Tualetą ir ligonio kambarį valyti atskirais įrankiais, šluostėmis, naudojant chloro turinčias dezinfekcines medžiagas;

√ Saugiai šalinti sergančiojo kūdikio sauskelnes,   atskirai laikyti ir skalbti nešvarius ligonio rankšluosčius, baltinius. Patartina juos 15 minučių pavirinti su skalbimo milteliais. Išdžiovintus skalbinius gerai išlyginti karšta laidyne;

√  Vaiko žaislus plauti muilo ar sodos tirpalu, skalauti tekančiu vandeniu, išdžiovinti;

√  Maitinimas krūtimi yra patikima profilaktika, apsauganti kūdikius nuo užsikrėtimo rotavirusais.

1. Kas yra įgimtas sifilis?

Tai sifilio forma, kuri jau turima gimstant.
 
2. Kaip plinta įgimtas sifilis?

Sifiliu serganti nėščioji vaisių per placentą užkrečia jau nuo 12 nėštumo savaitės. Infekcija gali patekti ir iš gimdymo takų, maitinančios motinos sifilio sukėlėją gali perduoti tik tais atvejais, jei ant krūtų yra sifiliui būdingų bėrimų. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70–100 proc. pagimdo užkrėstą naujagimį.
 
3. Kaip pasireiškia įgimtas sifilis?

Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4–5 mėnesius – tai karščiavimas, makopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), petechijos, lūpų pabrinkimas ir radialiniai įplyšimai, pūslės, plačiosios kandilomos, gleivinių opos, sifilitinė sloga, tariamieji paralyžiai, intersticinis hepatitas, limfadenopatija, gydymui atsparus enteritas, laringitas, hemolizinė anemija, glomerulonefritas. Meningito simptomai atsiranda dažniausiai 3 - 6 mėnesių amžiaus kūdikiams, galimi centrinės nervų sistemos pažeidimai (hidrocefalija, traukuliai). Vėlyvo įgimto sifilio požymiai: „balno nosis“, radialiniai įplyšimai apie burną, kurie gyja randais (Parrot randai), Hutchinsono požymių triada – intersticinis keratinas (ragenos uždegimas), Hutchinsono dantys ir kurtumas, Cluttono sąnariai, aukštas gomurio skliautas, kaktikaulio iškilimai, trumpas viršutinis žandikaulis, apatinio žandikaulio išsikišimas, krūtinkaulio ir raktikaulio sąnarių sustorėjimas, kiti požymiai1.
 
4. Kuo pavojingas sifilis nėštumo metu?
 
Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70–100 proc. pagimdo užkrėstą sifiliu naujagimį.Nėštumo metu dėl negydomo sifilio 30–40 proc. atvejų įvyksta abortai, pagimdomas negyvagimis arba naujagimis miršta tuoj po gimimo, arba įvyksta priešlaikinis gimdymas.
 
5. Kaip sužinoti, ar nėščioji užsikrėtusi sifiliu?
 
Reikia atlikti serologinį kraujo (iš venos) tyrimą. Lietuvoje tokie tyrimai nėščiosioms atliekami nemokamai. Nėštumo metu dėl sifilio rekomenduojama tirtis  du kartus – iki 12 nėštumo savaitės ir 29–40 nėštumo savaitę. Išsitirti dėl sifilio nėščiosioms turi pasiūlyti nėštumą prižiūrintis gydytojas ginekologas arba šeimos gydytojas. Tyrimo išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto (PSDF) lėšų.
 
6. Kas daroma, jei nėščiąjai diagnozuojamas sifilis?

Sifiliu užsikrėtusiai nėščiąjai skiriamas gydymas. Nėštumo metu paskirtas gydymas yra saugus vaisiui ir padeda išvengti infekcijos perdavimo iš motinos vaikui. Gydymas yra būtinas, jei norima pagimdyti sveiką, sifiliu neužsikrėtusį vaiką.
 
7. Ar sifilis išgydomas?

Taip.
 
8. Ar persirgus sifiliu susidaro imunitetas?
 
Imunitetas nesusidaro. Išgijus nuo sifilio, juo galima užsikrėsti pakartotinai. Savaime nuo sifilio nepasveikstama. Kadangi imunitetas prieš sifilį nesusidaro, todėl diagnozavus sifilį nėščiajai, labai svarbu ištirti ir gydyti jos lytinį partnerį (nes nėščioji gali užsikrėsti pakartotinai).
 
9. Kaip plinta sifilis?
 
Sifiliu užsikrečiama visų rūšių lytinių (vaginalinių, analinių, oralinių) santykių metu, per gleivines arba smulkius odos pažeidimus. Užsikrėtusi moteris sifilį gali perduoti vaisiui per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Sifilio sukėlėjas į kūdikio organizmą gali patekti ir iš gimdymo takų. Maitinančios motinos sukėlėją gali perduoti tais atvejais, jei ant krūtų yra sifiliui būdingų bėrimų.Todėl ypač svarbi nėščiųjų patikra dėl sifilio.
 
10. Kokie sifilio požymiai?
 
Sifilio inkubacinis (dar nėra klinikinių požymių) laikotarpis siekia 10–90 dienų (vidutiniškai 21 diena). Liga vystosi lėtai. Daugeliui gali nepasireikšti jokių ligos simptomų, tačiau liga progresuoja ir sukelia komplikacijas. Sifilis gali būti ankstyvas (pirminis, antrinis, latentinis) ir vėlyvas (tretinis). Ankstyvojo sifilio stadijos:
Pirmoji stadija (pirminis sifilis). Praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo (vidutiniškai 21 diena), toje vietoje, per kurią pateko ligos sukėlėjas (dažniausiai lytiniuose organuose, tačiau gali būti ir kitur: burnoje, išangėje) atsiranda apie 1 cm skersmens kieta opa – šankeris (ulcus durum). Ji dažniausiai neskausminga, lygiais kraštais, kietu dugnu. Gali formuotis ir dauginės opos kitose kūno vietose (burnoje, ant liežuvio, apie išangę ir kt.) Padidėja arčiausiai esantys limfmazgiai. Po kelių savaičių (3–6) opelės išnyksta negydomos. Jei šioje stadijoje gydymas neskirtas, sifilis progresuoja į antrą stadiją. 
Antroji stadija (antrinis sifilis) prasideda praėjus 3–6 savaitėms po pirminės opos atsiradimo. Atsiranda neniežtintys bėrimai delnuose, paduose, burnoje ar kitose vietose (žr. paveikslą). Gali būti sifilinė angina, limfmazgių padidėjimas, karščiavimas, galvos skausmas ir kiti. Rečiau pluoštais iškrinta plaukai arba atsiranda plaukų slinkimas. Net ir negydant šie simptomai gali išnykti, tačiau tai nereiškia, kad žmogus pasveiko. Sifilis progresuoja toliau į vėlyvąją stadiją. Užsikrėtęs asmuo gali nejausti jokių ligos požymių, tačiau šią ligą platinti kitiems partneriams.
 
 Pav. Antros stadijos sifilio bėrimai delnuose ir paduose
 
 
Vėlyva sifilio stadija gali tęstis 10–20 metų. Pažeidžiami vidaus organai, smegenys, nervų sistema, širdis, kraujagyslės, akys, kepenys, kaulai, sąnariai. Būdingos komplikacijos (paralyžius, demencija ir kt.).
 
11. Kokia sifilio profilaktika?
 
Siekiant apsisaugoti nuo lytiškai plintančių infekcijų, įskaitant ir sifilį, rekomenduojama vengti atsitiktinių lytinių santykių, mažinti lytinių partnerių skaičių bei nuolatos ir teisingai naudoti prezervatyvus lytinių santykių (oralinių, vagininių, analinių) metu.
 
 

1.Kas yra tymų infekcija?
Tai ūminė, itin užkrečiama, sisteminė odos bėrimą sukelianti virusinė infekcija, plintanti oro
lašeliniu būdu. Tymų infekcija iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių tarp visų vakcinomis
kontroliuojamų ligų. Nors yra efektyvi imunoprofilaktikos priemonė, tačiau tymai išlieka globalinio
masto sveikatos apsaugos problema.


2. Kas sukelia tymų infekcija?
Tymų virusas, turintis RNR, priklausantis Morbillivirus genčiai, Paramyxovirus šeimai. Tymų
virusai yra ypač lakūs, todėl nesiėmus specialių apsaugos priemonių, jie plinta oro srautais pastato
ribose: koridoriais, laiptinėmis, ventiliacijos kanalais, instaliacijų šachtomis ir pan. Virusas labai
jautrus ultravioletinei spinduliuotei, todėl užsikrėsti tymais lauke tikimybė yra labai maža.


3. Kaip galima užsikrėsti tymų infekcija?
Infekcijos šaltinis – tik sergantis žmogus, kuris tymų virusą išskiria į aplinką su nosiaryklės sekreto
lašeliais nuo pirmųjų ligos dienų iki 4 dienų po išbėrimo. Pagrindinis perdavimo būdas – oro
lašelinis.


4. Kas dažniausiai serga tymais?
Tymams imlūs yra ir vaikai, ir suaugusieji. Šiai infekcijai ypač būdingas didelis užkrečiamumas.
Imliose populiacijose suserga 90-95 proc. su sergančiu asmeniu bendravusių žmonių, o nuo vieno
tymų atvejo kyla 15-17 naujų (antrinių) susirgimų.


5. Kokie yra tymų infekcijos simptomai?
Liga prasideda karščiavimu, konjunktyvitu, sloga, kosuliu ir Kopliko dėmelių atsiradimu (tai į
druskos grūdelius panašūs bėrimo elementai, kurie atsiranda ant skruostų gleivinės).
Makulopapulinis odos bėrimas atsiranda 3-7 ligos dieną, iš pradžių ant veido, vėliau greitai išplinta
ir apima liemenį, kojas, rankas. Infekcijos metu odos bėrimo neniežti, praeina per 7-10 d., o buvusio
bėrimo vietoje būdinga odos hiperpigmentacija.


6. Kuo man/mano vaikui pavojinga tymų infekcija?
Tymų infekcija sunkesnė yra kūdikiams ir suaugusiesiems. Dėl tiesioginio viruso poveikio arba dėl
bakterinės superinfekcijos kyla tymų komplikacijos. Dažniausios tymų komplikacijos yra vidurinės
ausies uždegimas, plaučių uždegimas, laringitas, viduriavimas, encefalitas. 2015 m. visame
pasaulyje nuo tymų infekcijos mirė 134 200 žmonių, didžiausias mirštamumas buvo registruojamas
tarp jaunesnių nei 5 m. amžiaus vaikų.


7. Kaip gydoma tymų infekcija?
Specifinių gydymo priemonių nuo tymų nėra, todėl infekcijai taikomas simptominis gydymas.
Tymais sergantys ligoniai dažniausiai gydomi namuose. Į ligoninę guldoma, jei ligos forma sunki,
esama komplikacijų. Pajutus pirmuosius tymų simptomus rekomenduojame kreiptis į asmens
sveikatos priežiūros įstaigą.


8. Ar persirgus tymais susidaro imunitetas?
Po ligos imunitetas įgyjamas visam gyvenimui.


9. Kaip apsisaugoti nuo tymų infekcijos?
Imunizacija gyvąja susilpninta tymų vakcina yra veiksmingiausia tymų profilaktikos priemonė.
Vadovaujantis LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriumi, skiriama 2 tymų vakcinos dozės.
Pirmoji dozė skiriama 15-16 mėn. amžiaus, antra – 6-7 metų amžiaus vaikams. Taip pat neskiepyti,
nepilnai skiepyti (viena tymų doze) ar nežinantys savo skiepijimo būklės gali kreiptis į asmens
sveikatos priežiūros įstaigą dėl galimybės pasiskiepyti MMR (tymų, raudonukės, epideminio
parotito) vakcina. Įskiepijus dvi tymų vakcinos dozes, pasiekiama patikima ilgalaikė apsauga.


10. Ką daryti jei neprisimenu ar esu skiepytas nuo tymų?
Kreipkites į asmens sveikatos priežiūros įstaigą į savo pediatrą ar šeimos gydytoją dėl galimybės
peržiūrėti vaiko ar savo ambulatorinę kortelę, skiepijimo pažymėjimą ar Tarptautinio skiepijimo ar
profilaktikos priemonių pažymėjimą. Jeigu minėtose dokumentuose nėra įrašo apie atliktą
vakcinaciją nuo tymų, tuomet galima atlikti serologinius tyrimus, siekiant įvertinti asmenų imlumą
tymams, raudonukei.


11. Ar vakcina nuo tymų infekcijos yra saugi?
Vakcina yra labai veiksminga ir saugi, tačiau esant nepakankamoms tymų vakcinos skiepijimo
apimtims, vaikų kolektyvuose gali pasitaikyti tymų susirgimų ir/ar protrūkių.


12. Ar MMR vakcina sukelia nepageidaujamas reakcijas?
Vakcina nuo tymų, kaip ir visos kitos, gali sukelti nepageidaujamą reakciją, nors ji pasireiškia ne
visiems žmonėms. Dažniausios MMR vakcinos sukeltos nepageidaujamos reakcijos yra paraudimas
injekcijos vietoje ar/ir karščiavimas 37,5 °C. Labai retai būna neryškūs tymų infekcijai būdingi
klinikiniai požymiai: bėrimas, sloga, neintensyvus kosulys ir Kopliko dėmelės.


13. Ar yra ryšys tarp MMR vakcinos ir autizmo?
Tėvai dažnai pirmuosius vaikų autizmo požymius pastebi po jų pirmojo gimtadienio. Paprastai nuo
tymų, raudonukės, epideminio parotito vaikai skiepijami sulaukę šio amžiaus, tačiau tai nereiškia,
kad ši vakcina sukelia autizmą. Įvairiose užsienio valstybėse (Danijoje, Švedijoje, Suomijoje,
Kanadoje, JAV ir Jungtinėje Karalystėje) atlikus plataus masto mokslinius tyrimus su šimtais
tūkstančių vaikų nebuvo nustatyta jokio sąryšio tarp MMR skiepų ir autizmo.

 

Kas yra toksokarozė?
Toksokarozė yra žmonių ir gyvūnų infekcinė liga (zoonozė), kurią sukelia šunų (Toxocara canis ) ir kačių (Toxocara cati ) kirmėlių lervos.
 
Kam kyla didžiausia rizika susirgti šia liga ?
Toksokaroze gali susirgti bet kas, tačiau didesnė rizika susirgti kyla vaikams, kurie namuose laiko šuniukus ar kačiukus. Lietuvoje toksokaroze dažniausiai serga vaikai iki 14 metų amžiaus.

Kaip galima užsikrėsti toksokaroze ?
Šunys ir katės, užsikrėtę toksokaromis, su išmatomis išskiria kirmėlių kiaušinėlių, kurie, patekę ant žemės, subręsta ir tampa pavojingi žmogui. Žmogus užsikrečia, kai praryja subrendusių kiaušinėlių. Kiaušinėliai į burną gali patekti nuo nešvarių rankų, valgant neplautas uogas, vaisius, daržoves. Labai retai, bet žmogus gali užsikrėsti ir valgydamas nepakankamai termiškai apdorotas gyvūnų kepenis.
Kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą, žmogaus žarnyne iš kiaušinėlio išsilaisvina lerva, kuri  per žarnos gleivinę patenka į kraują. Kraujas nuneša lervas į kepenis, širdį, plaučius, inkstus, kasą, akis ir kitus organus. Lervos žmogaus organizme nesidaugina, neauga, nesikeičia. Per ilgą laiką jos apsitraukia kapsulėmis, po to suyra.

Kaip toksokarozė pasireiškia?
Daugelis žmonių, užsikrėtę toksokaroze, jokių ligos simptomų nejaučia. Tačiau kai kuriems žmonėms gali atsirasti tam tikrų negalavimų. Gali vystytis visceralinė toksokarozė, kai migruodamos lervos pažeidžia vidaus organus. Tuomet ligonis gali karščiuoti, nors temperatūra dažniausiai būna neaukšta, atsiranda sausas kosulys, dusulys, dažni naktiniai kosulio priepuoliai. Kartais vargina pilvo skausmai. Ligonius pykina, jie vemia, viduriuoja, išberia ir niežti odą. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis, dažniausiai vieną, tuomet vystosi akių toksokarozė. Sumažėja regėjimo aštrumas, vystosi akies uždegimas ar tinklainės pažeidimas.

Ar toksokarozė - rimta problema?
Dažniausiai toksokarozė nėra sunki liga. Jei į organizmą patenka nedidelis kiekis kiaušinėlių, ligos simptomų gali nebūti. Sunkūs ligos atvejai yra reti, dažnesni mažiems vaikams, kurie dažnai žaidžia atsisėdę ant žemės, kiša į burną nešvarius pirštus, daiktus, o kartais valgo žemę, kuri gali būti užteršta šunų ar kačių išmatomis.

Kaip toksokarozė plinta ?
Žmonės dažniau užsikrečia nuo šunų. Maži šuniukai savo mamos užkrečiami per placentą ir per pieną.  Lerva nukeliauja į šuniuko žarnyną, kur virsta suaugusia kirmėle. Jau 3-4 sav. šuniukas su išmatomis išskiria didelį kiekį kirmėlių kiaušinėlių, kurie su išmatomis patenka ant dirvožemio. Per 2-4 sav. kiaušinėliai subręsta ir jais jau gali užsikrėsti šunys ir žmonės. Žmogus nuo žmogaus užsikrėsti negali.

Ką daryti, jeigu įtariu, kad užsikrėčiau toksokaroze?
Reikia kreiptis pas savo šeimos gydytoją. Gydytojas, jei reikės, paskirs kraujo serologinius tyrimus.

Kaip gydoma toksokarozė?
Toksokarozei gydyti skiriami antihelmintiniai vaistai.

Kaip apsisaugoti nuo toksokarozės ?
Savo augintinius, ypač mažus šuniukus, reikia nuvesti pas veterinarijos gydytoją, kuris paskirs gydymą. Šunys ir katės turi būti reguliariai, dažniausiai kas trys mėnesiai, gydomi nuo kirmėlių.
Reikia laikytis higienos, atidžiai tekančiu vandeniu su muilu nusiplauti rankas grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, prieš valgį, pažaidus su šuniuku, kačiuku.
Nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių, negerti ir nenaudoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti atvirų telkinių vandens. Žali valgomi vaisiai, daržovės, uogos turi būti labai atidžiai nuplauti švariu vandeniu ar nuplikinti.
Neleisti vaikams žaisti nešvariose, šunų, kačių užterštose vietose, smėlio dėžėse. Jeigu yra galimybė – smėlio dėžes įrengti saulėtose vietose, jas uždengti. Smėlį pakeisti kiekvienais metais.
Neleisti šunims laižyti veido, indų, kuriuos naudoja žmonės, šunis vedžioti jiems skirtose aikštelėse, surinkti jų išmatas į maišelius.
Nežaisti su svetimomis katėmis, šunimis, ypač valkataujančiais gyvūnais.
Rūpintis savo augintinių švara. Kas savaitę išvalyti vietą, kurioje gyvūnas dažniausiai būna.
Vasarą, iškylaujant lauke, maistą laikyti sandariuose induose, apsaugančiuose nuo dulkių, musių, bei kitų vabzdžių, kurie gali pernešti parazitų kiaušinėlius.
Vaikams aiškinti ir mokinti, kaip teisingai nusiplauti rankas, neleisti valgyti žemės, kišti nešvarių daiktų į burną.

Kas yra toksoplazmozė?
Toksoplazmozė yra žmogaus ir gyvūnų liga, kurią sukelia vienaląsčiai parazitai (pirmuonys) –toksoplazmos (Toxoplasma gondii). Šie parazitai paplitę visame pasaulyje, apie 2 milijonai žmonių gali būti užsikrėtę šia liga. Tačiau iš tų, kurie yra užsikrėtę, tik labai maža dalis (apie 1 proc.) turi ligos požymių. Tačiau nėščioms moterims ir asmenims, kurių imuninė sistema nusilpusi, Toxoplasma gondii infekcija gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

Kaip žmonės užsikrečia toksoplazmoze?
Dažniausiai žmonės užsikrečia valgydami nepakankamai termiškai apdorotą kiaulių, avių, galvijų ir kitų gyvūnų mėsą. Toksoplazmoze galima užsikrėsti, vartojant užterštą vandenį, žalią pieną, valgant nenuplautas daržoves, vaisius, uogas. Parazitas gali patekti ir nuo užterštų kačių išmatomis, žemėmis rankų, kai yra tvarkomas katės tualetas, dirbama sode ar darže. Taip pat sukėlėjai gali patekti ir per pažeistą odą ar gleivines (pvz., nešvariomis rankomis trinant akis).
Dar du reti, bet labai svarbūs užsikrėtimo keliai yra perpilant ūmine toksoplazmoze sergančio donoro kraują arba persodinant ūmine toksoplazmoze sirgusio donoro organus, ir vaisiaus užkrėtimas per placentą.

Kokie yra ligos simptomai?
Dažniausiai, užsikrėtus toksoplazmomis, jokių ligos požymių nebūna. Kartais gali atsirasti simptomų, panašių į gripą, gali padidėti kaklo, pakaušio limfmazgiai, atsirasti raumenų, gerklės, galvos skausmai, trunkantys mėnesį ar ilgiau.
Sunkios ligos atveju toksoplazmos gali pažeisti smegenis, akis ar kitus organus. Tai dažniausiai nutinka nusilpusio imuniteto žmonėms.
Akių toksoplazmozė gali vystytis ir ne tik nusilpusio imuniteto asmenims. Ji pasireiškia suprastėjusiu regėjimu, akių skausmu (dažniausiai nuo ryškios šviesos), akių paraudimu, kartais – ašarojimu.
Nors toksoplazmozė dažniausiai nesukelia sunkių simptomų, tačiau tai labai pavojinga liga nėštumo metu, nes gali užsikrėsti vaisius. Dauguma kūdikių, kurie užsikrėtė dar būdami įsčiose, gimę neturi ligos simptomų, tačiau jie gali atsirasti vėliau. Nedidelė dalis infekuotų naujagimių gimę gali turėti rimtų akių arba smegenų pažeidimo simptomų.

Kas turi didžiausią riziką susirgti sunkia toksoplazmoze?

  • Kūdikiai, gimę motinoms, kurios nėštumo metu ar esant 3 mėn. iki nėštumo užsikrėtė toksoplazmoze.
  • Asmenys, turintys silpną imuninę sistemą (ŽIV infekuoti, onkologiniai ligoniai, ligoniai, gaunantys imunitetą slopinančius vaistus, pvz., po organų transplantacijos).

 
Ką turėčiau daryti, jei manau, kad galiu būti užsikrėtęs toksoplazmoze ?
Jei įtariate, kad jums gali būti toksoplazmozė, reikia kreiptis pas savo gydytoją, kuris skirs reikiamus tyrimus, kad išsiaiškintų, dėl galimos ūmios toksoplazmozės.
Jei planuojate pastoti, reikėtų atlikti kraujo tyrimą ir nustatyti, ar jūs kada nors buvote užsikrėtusi toksoplazmomis. Teigiamas atsakymas rodo, kad kraujyje yra toksoplazmų antikūnų, kurie apsaugo organizmą nuo ligos vystymosi. Moteris infekcijai neimli  ir pavojaus, kad gali užkrėsti vaisių, nėra. Neigiamas serologinio tyrimo rezultatas, kai antikūnų kraujyje nerandama, rodo, kad moteris imli toksoplazmos sukėlėjams. Šiuo atveju reikia imtis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta infekcijos (žiūrėti žemiau).
Jei jau esate nėščia, taip pat rekomenduojama atlikti tyrimą. Jeigu tyrimas teigiamas, gali būti atliekami detalesni tyrimai, norint išsiaiškinti, kada jūs galėjote užsikrėsti toksoplazmoze. Įvertinus gautus duomenis, gydytojas gali skirti vaistus, kurie apsaugos vaisių nuo užsikrėtimo toksoplazmoze. Jeigu nėštumo metu atlikti toksoplazmozės tyrimai yra neigiami, moteris yra imli infekcijai, ir jai reikia laikytis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta infekcijos (žiūrėti žemiau).

Kaip toksoplazmozė gydoma?
Jeigu toksoplazmozės diagnozė patvirtinama, jūsų šeimos gydytojas ar infekcinių ligų gydytojas nusprendžia, ar gydymas yra reikalingas. Sveikiems asmenims, moterims, kurios nėra nėščios, gydymo dažniausiai  nereikia. Ligos simptomai paprastai išnyksta per kelias savaites. Nėščioms moterims ar asmenims, kurių imuninė sistema yra susilpnėjusi, gydymas gali būti skiriamas. Kiekvienu konkrečiu atveju, gydytojas nusprendžia apie gydymo būtinumą.

Kaip apsisaugoti nuo toksoplazmozės?
Maisto higiena.
Toksoplazmomis dažniausiai užsikrečiama per maistą, todėl, norint išvengti užsikrėtimo, labai svarbu laikytis tam tikrų rekomendacijų:
Valgyti tik gerai išvirtą ar iškeptą mėsą. Negalima ragauti žalios ar dar nevisai išvirusios mėsos. Temperatūrą mėsos viduje galima matuoti maisto termometru:

  •  išvirtos mėsos (išskyrus paukštieną) temperatūra storiausio gabalo viduje turi būti virš 63 ° C;
  •  maltos mėsos (išskyrus naminius paukščius) - 71 ° C;
  • keptų viščiukų ir kitų paukštienos gaminių - 74 ° C.
  • Palaikius mėsą keletą dienų minusinėje temperatūroje, po to mėsą išvirus, galima žymiai sumažinti galimybę užsikrėsti. Užšaldymas, marinavimas, rūkymas sumažina mėsos infekuotumą, bet sukėlėjų visiškai nesunaikina.
  • Vaisius, uogas, daržoves prieš valgant kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu.  
  •  Negalima valgyti žalių arba išvirtų austrių, midijų, moliuskų, kurie gali būti užkrėsti toksoplazmomis.
  •  Negalima gerti nepasterizuoto ožkos pieno, vartoti žalių kiaušinių.
  • Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, taip pat jo nenaudoti maisto gamybai, daržovėms, vaisiams, uogoms plauti.
  • Maistą saugoti nuo musių, tarakonų, dulkių.
  • Labai svarbu, kad žalios mėsos, paukštienos, jūros gėrybių ar neplautų vaisių, daržovių dorojimui būtų naudojamos atskiros pjaustymo lentelės, įrankiai, peiliai, indai arba po panaudojimo jie būtų kruopščiai nuplauti karštu vandeniu.
  • Pagaminus maistą, reikia nuvalyti visus virtuvės paviršius, nukenksminti kempinėles, šluostes, jas virinant ar pamerkiant į buityje naudojamus dezinfekuojančius tirpalus.

Asmens higiena

  • Kruopščiai tekančiu vandeniu su muilu nusiplauti rankas prieš valgį, lietus žalią mėsą, neplautas daržoves.
  • Mūvėti pirštines dirbant sode, darže ir plauti rankas po darbo.
  • Neliesti nešvariomis rankomis akių, nosies ar burnos.

 
Jei aš priklausau rizikos grupei, ar galiu laikyti katę namuose?
Jei priklausote rizikos grupei (pvz., turite susilpnėjusį imunitetą arba esate nėščia), galite laikyti katę namuose, tačiau turite imtis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta sąlyčio su Toxoplasma gondii:

  • Reikia kasdien keisti kačių kraiką, kad parazitas netaptų pavojingas (sukėlėjai per 1-5 dienas kačių išmatose subręsta ir tampa pavojingi žmogui).
  • Jeigu įmanoma, venkite pats keisti kačių kraiką. Jei niekas kitas negali atlikti šio darbo, dirbant reikia mūvėti pirštines, baigus darbą gerai nusiplauti rankas su muilu ir šiltu vandeniu.
  • Kasdien dezinfekuoti kačių dėželes plovikliais, turinčiais aktyviojo chloro, ar, užpylus verdančiu vandeniu, palaikyti 5 minutes.
  • Kates laikyti patalpoje.
  • Kol esate nėščia, negalima įsigyti naujos katės, bendrauti su svetimomis katėmis, ypač benamėmis, ir mažais kačiukais. Pavojingiausios jaunos, iki 2 metų amžiaus, katės.
  • Kates maitinti tik sausu, konservuotu ar virtu maistu, o ne žalia ar ne visai išvirta mėsa.

Ar katės visada platina užkratą ?
Katės toksoplazmas su savo išmatomis išskiria kelias savaites po užsikrėtimo. Kaip ir žmonės, katėms retai pasireiškia simptomai, todėl dauguma žmonių nežino, ar jų katė buvo užsikrėtusi. Po kelių savaičių katės nustoja išskirti sukėlėjus savaime, be gydymo. Tačiau per kelias savaites katės išskiria kelis milijonus sukėlėjų, kurie pasklinda aplinkoje. Nuo užterštos aplinkos užsikrečia įvairūs graužikai, paukščiai, kiaulės, avys, galvijai ir kt., kurie tampa toksoplazmozės sukėlėjų rezervuaru. Žmogus dažniausiai užsikrečia vartodamas gyvūnų mėsą.

Kas yra trichineliozė?
Trichineliozė (arba trichinozė) yra ūmi  žmonių ir gyvūnų liga (zoonozė), kurią sukelia Trichinella genties apvaliosios kirmėlės.
 
Kaip žmogus užsikrečia trichinelioze?
Žmogus užsikrečia valgydamas žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą mėsaėdžių ar visaėdžių gyvūnų mėsą, kurioje yra cistų su trichinelių lervomis. Lietuvoje žmonės trichinelioze užsikrečia vartodami kiaulieną ir šernieną.  
 
Kokie ligos požymiai?
Patys pirmi ligos simptomai atsiranda, kai kirmėlės gyvena žarnyne, tuomet skauda pilvą, kyla šleikštulys, vėmimas, viduriavimas, gali pakilti temperatūra. Vėliau, kai lervos migruoja į raumenis, atsiranda galvos skausmas, karščiavimas, šaltkrėtis, kosulys, veido patinimas, pabrinkimai po akimis, sąnarių ir raumenų skausmai, odos bėrimai, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas.
 
Kada pasirodo pirmi ligos simptomai?
Pirmi ligos simptomai, susiję su virškinimo trakto sutrikimu, atsiranda po 1–2 dienų suvalgius užkrėstos mėsos. Kiti simptomai, kaip karščiavimas, raumenų, sąnarių skausmai, veido pabrinkimai, – po 2–8 savaičių. Ligos simptomų stiprumas priklauso nuo lervų, patekusių į organizmą, kiekio. Kai lervų patenka mažai, ligos simptomų gali ir nebūti.
 
Kas vyksta žmogaus ar gyvūno organizme užsikrėtus?
Kai mėsa su lervomis patenka į skrandį, virškinimo fermentai ištirpina cistas ir lervos išsilaisvina. Jos nukeliauja į žarnyną, kur per 1–2 dienas tampa suaugusiomis kirmėlėmis. Patelės veda gyvas lervutes, kurios per žarnos sienelę patenka į kraują. Su krauju jos išnešiojamos po visą organizmą. Kai lervos nukeliaja į skersaruožius raumenis, aplink jas formuojasi apvalkalėlis, susidaro cistos,  kuriose lervos išlieka gyvybingos kelerius metus.
 
Kas rizikuoja susirgti trichinelioze?
Jeigu žmogus valgo žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą šernų, kiaulių, laukinių kačių, pumų, lapių, šunų, vilkų, arklių ar jūros vėplių mėsą, gali užsikrėsti trichinelioze. Lietuvoje žmonės užsikrečia nuo kiaulių ir šernų mėsos, infekuotos trichinelių lervomis.
 
Ar gali žmogus, sirgdamas trichinelioze, užkrėsti kitą žmogų?
Ne. Trichinelioze žmogus nuo žmogaus neužsikrečia.
 
Ką daryti užsikrėtus trichinelioze ?
Reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.
 
Kaip trichineliozė diagnozuojama?
Trichineliozė diagnozuojama įvertinus ligos simptomus, epidemiologinius duomenis (ar ligonis valgė mėsos, ar mėsa buvo tirta dėl trichineliozės, ar šeimoje yra daugiau asmenų, turinčių panašių simptomų ir kt.) ir atlikus kraujo serologinius arba raumenų biopsijos tyrimus.
 
Ar trichineliozė išgydoma?
Trichineliozė yra išgydoma. Esant lengvai ar vidutinio sunkumo ligai, ligoniai visiškai pasveiksta, tačiau po sunkios ligos ar išsivysčius komplikacijoms ligonis kelis mėnesius gali jausti silpnumą, depresiją bei kitus negalavimus.  
 
Ar trichineliozė paplitusi Lietuvoje?
Per paskutinius trejus (2013–2015 m.) metus iš viso buvo užregistruoti 67 žmonių trichineliozės atvejai. Sergamumo rodiklis buvo 0,3–1,3 atv./100 tūkst. gyventojų.
 
Ar saugi mėsa parduotuvėse ir turgavietėse?
Visa mėsa ir jos gaminiai į prekybą (parduotuves, turgavietes) patenka patikrinta dėl trichineliozės, todėl ji yra saugi. Dažniausiai žmonės užsikrečia, kai maistui vartoja namų ūkiuose užaugintų kiaulių ar sumedžiotų šernų mėsą, kuri nebuvo patikrinta dėl trichineliozės.
 
Kaip išvengti trichineliozės?

  • Visada būtina ištirti nuosavame ūkyje užaugintų kiaulių ar sumedžiotų šernų mėsą dėl trichineliozės.
  • Negalima vartoti mėsos, kol nėra atsakymo iš laboratorijos. Tik gavus atsakymą, kad mėsoje trichinelių nerasta, ją galima vartoti.
  • Jeigu skerdenoje randama nors viena trichinelių lerva, skerdena turi būti sunaikinama, nes lervos yra labai gyvybingos. Sušaldytos iki -18 °C temperatūros mėsoje žūna tik per 10 dienų, sūdant ar rūkant mėsą ir dešras, jos žūna tik viršutiniuose sluoksniuose, net verdant ar kepant didelio gabalo viduje išlieka gyvybingos.
  • Nepirkti nelegaliai pardavinėjamos mėsos.
  • Ūkiuose naikinti peles, žiurkes, nes jos yra pagrindiniai trichineliozės platintojai gamtoje.
  • Kiaules gali užkrėsti ir medžiotojai, jas šerdami žaliomis medžioklės laimikių atliekomis, kurios gali būti užkrėstos trichinelėmis. Todėl sumedžiotų arba kritusių laukinių plėšrūnų, graužikų, valkataujančių šunų ir kačių lavonus reikia sudeginti arba giliai užkast, kad jų nesuėstų kiaulės ar laukiniai gyvūnai.


Kur galima ištirti gyvūnų mėsą dėl trichineliozės?
Mėsą dėl trichineliozės galima išsitirti kiekvienoje veterinarijos laboratorijoje. Tyrimams reikia apie 100 gramų mėsos, geriausiai diafragmos, liežuvio, tarpšonkaulinių raumenų.

Kas yra tuberkuliozė?
 
Tuberkuliozė (TB) – užkrečiamoji liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterijos (Mycobacterium tuberculosis). Dažniausiai tuberkuliozės mikobakterijos TM pažeidžia plaučius, tačiau gali pažeisti bet kurį kitą organą (pavyzdžiui, inkstus, nugaros ir galvos smegenis, kaulus, sąnarius, akis). Tinkamai negydoma TB gali būti mirtina.

Kaip tuberkuliozė plinta?

Tuberkuliozė plinta oro lašeliniu būdu, kai sergantis TB žmogus išskiria į aplinką TB sukėlėjus (tuberkuliozės mikobakterijas) kasėdamas, kalbėdamas, čiaudėdamas, dainuodamas ar spjaudydamas skreplius.  Atvira TB sergantis žmogus kosėdamas į aplinką išskiria seilių ir skreplių lašelius, kuriuose gali būti TB mikobakterijų. Lašelius su TB bakterijomis įkvepia kitas žmogus ir taip sukėlėjas patenka į plaučius, ten dauginasi. Kartais iš plaučių, kraujo keliu, tuberkuliozės bakterijos gali patekti į kitus organus ir juos pažeisti (inkstus, kaulus, smegenis, akis, sąnarius). Užkrečiama yra tik kvėpavimo takų (atvira plaučių ar gerklų) tuberkuliozė. Kitų organų tuberkuliozė yra neužkrečiama. Užsikrečiama dažniausiai nuo sergančiųjų tuberkulioze, su kuriais kasdien praleidžiama daug laiko. Tai  dažniausiai šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, bendramoksliai.
 
Kokie pagrindiniai  plaučių tuberkuliozės simptomai?
 

  • Kosulys, užtrukęs ilgiau nei tris savaites
  • Skreplių ir kartais kraujo atkosėjimas
  • Naktinis prakaitavimas
  • Karščiavimas (dažniausiai 370C)
  • Silpnumas ir nuovargis
  • Apetito stoka, svorio kritimas
  • Skausmas krūtinėje (gali būti)

 
Kokie žmonės turi didžiausią riziką susirgti tuberkulioze?
 

  • Asmenys, turėję artimą sąlytį (ilgai ir artimai bendravę) su sergančiuoju atvira plaučių TB
  • Asmenys, turintis imunodeficitines būkles (infekuoti ŽIV, dėl onkologinių ligų, vartojantys imunitetą slopinančius medikamentus)
  • Asmenys, turintys priklausomybių, pvz., alkoholiui, narkotikams
  • Sergantys cukriniu diabetu
  • Jaunesni nei 5 metų amžiaus vaikai ir paaugliai
  • Imigrantai iš šalių, kuriose didelis sergamumas tuberkulioze

 
Ar visi tuberkuliozės bakterijomis užsikrėtę asmenys suserga tuberkulioze?

Ne kiekvienam, užsikrėtusiam tuberkuliozės bakterijomis, išsivysto liga (tuberkuliozė). Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus imuniteto. Žmonės, kurie užsikrečia, bet nesuserga, turi taip vadinamą latentinę tuberkuliozės infekciją (LTBI). Aplinkiniams jie nėra pavojingi, nes į aplinką neišskiria bakterijų. Latentinė tuberkuliozės infekcija gali pereiti į ligą, kai nusilpsta imunitetas. Apie trečdalį pasaulio gyventojų yra infekuoti TB sukėlėjais (turi latentinę infekciją). Tik vienas iš dešimties latentinę TB infekciją turintis asmuo per savo gyvenimą suserga tuberkulioze.
 
Kas yra latentinė tuberkuliozė?
 
Latentinė tuberkuliozė - tai latentinė tuberkuliozės infekcija (LTBI), kai žmogus užsikrėtęs tuberkuliozės mikobakterijomis, tačiau neserga ir neturi jokių ligos simptomų. Daugumos žmonių, kurie įkvėpia tuberkuliozės bakterijų ir jomis užsikrečia, organizmas pajėgia kovoti su TB bakterijomis ir sustabdyti jų dauginimąsi. Nors tuberkuliozės bakterijos yra organizme, tačiau jos neaktyvios (latentinė TB infekcija). Nusilpus imunitetui, latentinė tuberkuliozės infekcija gali pereiti į ligą, t.y. tuberkuliozės bakterijos aktyvuojasi, pradeda daugintis. Dėl latentinės TB infekcijos gydymas gali būti skiriamas jaunesniems nei dveji metai vaikams, kai šeimoje yra kontaktas su sergančiais bakteriologiškai patvirtinta tuberkulioze ir kitais atvejais, apie kuriuos sprendžia gydytojas.
 
Asmenys, kurie turi didesnę riziką, kad latentinė TB infekcija vystysis į aktyvią ligą - tuberkuliozę:

  • ŽIV infekuotieji;
  • kūdikiai ir maži vaikai;
  • daug ir seniai rūkantys, piktnaudžiaujantys alkoholiu, besišvirkščiantys narkotikus;
  • žmonės, sergantys kitomis, imuninę sistemą slopinančiomis ligomis;
  • esant nepilnaverčiai mitybai;
  • pagyvenę žmonės;
  • žmonės, netinkamai gydyti nuo tuberkuliozės praeityje.

 
Kokie tyrimai taikomi nustatyti tuberkuliozės infekcijai?

Siekiant nustatyti tuberkuliozę, atliekamos krūtinės ląstos rentgenogramos. Tuberkulino mėginys atliekamas vaikams ir asmenims iki 18 metų amžiaus. Bakteriologinis tyrimas - skreplių tyrimas dėl rūgščiai atsparių bakterijų (jei pacientas gali iškosėti skreplių). Taip pat gali būti atliekamas serologinis gama interferono (IGRA) nustatymo tyrimas. Kadangi yra tokių tuberkuliozės bakterijų, kurios yra atsparios vaistams, todėl kiekvienam pacientui radus tuberkuliozės mikobakterijas, atliekamas jų tyrimas nustatant jautrumą vaistams. Kiekvienu atveju sprendžia gydytojas, kiek ir kokių tyrimų reikia atlikti norint patvirtinti tuberkuliozės ligą.
 
Kas yra tuberkulino mėginys?
 
Tuberkulino mėginys - tai diagnostinis testas kai pagal odos reakciją siekiama išsiaiškinti galimą infekuotumą tuberkuliozės mikobakterijomis. Tai įodinis mėginys – Mantoux testas (Mantu mėginys), kuris parodo žmogaus organizmo pakitusį reaktyvumą, kuris atsiranda užsikrėtus tuberkuliozės mikobakterijomis. Mantu mėginys yra vienas pagrindinių specifinių įrankių nustatant TB infekciją vaikams. Tuberkulino mėginys Lietuvoje atliekamas visiems 7 m. vaikams ir nustatytos rizikos grupių vaikams (pvz., neskiepyti BCG, bendraujantiems su TB sergančiu šeimoje ir kt.). Gavus teigiamą ar stipriai teigiama rezultatą (vertina gydytojas), atliekami kiti tyrimai dėl tuberkuliozės. Suaugusiems tuberkulino mėginys neatliekamas.
  
Ar tuberkuliozė išgydoma?

Tuberkuliozė išgydoma, jei sergantis šia liga vartoja visus  gydytojo paskirtus vaistus visą nustatytą laiką. Gydymas ilgas (6 mėn. ir ilgiau, priklausomai nuo tuberkuliozės mikobakterijų jautrumo vaistams ir ligos lokalizacijos). Gydymo tikslas – vaistais išnaikinti tuberkuliozės bakterijas organizme. Vaistai vartojami kasdien. Netinkamai vartojant vaistus, vystosi tuberkuliozės mikobakterijų  atsparumas vaistams. Nesigydant, liga progresuoja ir gali baigtis mirtimi.
 
Kodėl vaistus nuo tuberkuliozės reikia vartoti ilgai ir reguliariai?
 
Tuberkuliozės bakterijos veikiamos vaistų organizme žūva labai lėtai. Tam, kad vaistai organizme sunaikintų visas tuberkuliozės bakterijas, prireikia mažiausiai 6 mėnesių. Pradėjus vartoti vaistus, pasijuntama geriau jau po kelių savaičių, tačiau tuberkuliozės bakterijos organizme dar nėra išnaikintos ir jos toliau dauginasi. Todėl, nežiūrint pagerėjusios savijautos, būtina ir toliau vartoti vaistus tol, kol žus visos tuberkuliozės bakterijos. Nereguliariai vartojant paskirtus gydytojo vaistus, tuberkuliozės bakterijos pakinta ir tampa atsparios paskirtiems vaistams, todėl toliau dauginasi ir liga progresuoja, užsitęsia ilgiau. Tuomet prireikia naujų vaistų tam, kad jie sunaikintų pakitusias (tapusias atspariomis ankstesniems vaistams) bakterijas. Naujus vaistus tenka vartoti ilgiau ir jie paprastai sukelia sunkesnius šalutinius poveikius.

Kas yra dauginio atsparumo vaistams tuberkuliozė ir ypač vaistams atspari tuberkuliozė?

Dėl neteisingo ir netvarkingo gydymosi tuberkuliozės bakterijos gali tapti atsparios vaistams, kuriais gydomas tuberkulioze sergantis žmogus. Tai reiškia, kad vaistai nebegali naikinti bakterijų. Dauginio atsparumo vaistams tuberkuliozę (DAV TB) sukelia bakterijos, kurios yra atsparios dviem pagrindiniams vaistams nuo tuberkuliozės.
Dar pavojingesnė yra ypač vaistams atspari tuberkuliozė. Tai tokia tuberkuliozės forma, kurios sukėlėjai yra atsparūs beveik visiems tuberkuliozei gydyti naudojamiems vaistams. Be to, žmonės gali užsikrėsti vaistams atspariais tuberkuliozės sukėlėjais. Atsparumas vaistams dažniau pasireiškia žmonėms, kurie:

  • užsikrėtė nuo žmogaus, sergančio daugeliui vaistų atsparia tuberkuliozės forma;
  • ne visada vaistus vartojo taip, kaip nurodė gydytojas;
  • susirgo tuberkulioze pakartotinai; arba
  • atvyko iš regiono, kuriame vaistams atspari tuberkuliozė yra paplitusi.

 
Pradėjus vartoti vaistus, kada žmogus tampa nebeužkrečiamas?
 
Tyrimais nustatyta, kad pradėjus gydytis nuo tuberkuliozės, t.y. tinkamai ir reguliariai vartojant vaistus, sergantieji tuberkulioze jau po 2-3 savaičių nebeišskiria į aplinką tuberkuliozės bakterijų ir nebegali užkrėsti kitų. Tačiau pažeidus gydymo režimą (nereguliariai vartojant vaistus, nutraukus savavališkai gydymą) vystosi atsparumas vaistams, tuberkuliozė atsinaujina, progresuoja ir gali baigtis mirtimi. Tuberkuliozės gydymas sudėtingas, būtina gydytojo priežiūra, periodiškai atliekami tyrimai, nuolatos stebima paciento sveikatos būklė, vaistų veiksmingumas.
 
Kaip neplatinti tuberkuliozės bakterijų?

Geriausias būdas neplatinti tuberkuliozės – tinkamai  vartoti vaistus ir vykdyti visus gydytojo nurodymus. Jei gydotės namie ir nuo jūsų galima užsikrėsti, privalote laikytis tam tikrų rekomendacijų, kad apsaugotumėte aplinkinius:
 

  • Gerkite vaistus taip, kaip nurodyta. Tai labai svarbu!
  • Patalpose bendraudami su šeimos nariais dėvėkite medicininę kaukę, o kosėdami, čiaudėdami ar juokdamiesi visada prisidenkite burną servetėle. Panaudotą servetėlę ar kaukę įdėkite  į plastikinį maišelį ir išmeskite.
  • Laikykitės atokiau nuo aplinkinių ir venkite sąlyčio su namiškiais. Miegokite atskirame kambaryje, toliau nuo kitų šeimos narių.
  • Dažnai vėdinkite kambarį. Tuberkuliozė plinta mažose uždarose patalpose, kuriose nėra oro cirkuliacijos. Įstatykite į langą oro ventiliatorių (išpučiamąjį), kad iš patalpos būtų pašalinamas oras, kuriame gali būti daug tuberkuliozės bakterijų. Jei atidarysite kitus langus, ventiliatorius dar ir siurbs gryną orą į patalpą. Tai padės sumažinti tikimybę, kad tuberkuliozės bakterijos liks patalpoje ir jomis užsikrės patalpoje esantis kitas žmogus.

 
Atminkite, kad tuberkuliozės sukėlėjai plinta oru su mažais sergančio žmogaus iškosėtais lašeliais, dažniausiai užsikrėtimas gali įvykti uždarose nevėdinamose patalpose.

1. Kaip man žinoti ar glindos yra žuvę, ar gyvos?
Glindos, esančios per 1 cm nuo skalpo, yra šviežiai sudėtos ir gyvos. Glindos, kurios aptinkamos toliau nuo skalpo (pagal plauką) bus išperėtos arba žuvę.

2. Kaip aš galiu pasiekti, kad mano vaikas sėdėtų ramiai ir leistų patikrinti jo plaukus?
Jei vaikas nesėdės ir nebendradarbiaus, plaukų tikrinimas gali būti gana nemalonus. Kad užduotis būtų lengviau ir efektyviau atliekama, pasiūlykite pramoginę veiklą su kitais vaikais, pvz., skaityti, žiūrėti televizorių, žaisti vaizdo žaidimus ar pasiūlyti jiems galvos masažą.

3. Kiek kartų aš turiu gydyti užkrėstą vaiką?
Kadangi glindos išsirita per 7 dienas yra svarbu patikrinti vaiko plaukus bent kartą per 7 dienas po gydymo, siekiant užtikrinti ir įsitikinti, kad naujų galvos utėlių nėra. Jei naujų galvos utėlių randama – būtinas antras gydymas. Tikrindami plaukus kartą per savaitę, galite utėlių aptikti anksti ir taip apriboti jų plitimą.

4. Ar įmanoma galvinėmis utėlėmis užsikrėsti nuo naminių gyvūnų?
Ne. Jos yra žmogaus parazitas ir maitinasi žmogaus krauju.

5. Kaip ilgai utėlė gali išgyventi iškritusi iš plaukų (aplinkoje)?
Suaugusi galvinė utėlė, pašalinta iš asmens galvos plaukų, negali išgyventi ilgiau kaip 24 valandas.

6. Ar galima galvinėmis utėlėmis užsikrėsti nuo pagalvės ir baldų?
Paprastai galvinė utėlė nepersikelia ant negyvų objektų, nes jos linkę pasilikti ten, kur yra patenkinami išgyvenimo poreikiai (šiuo atveju šiluma, maistas). Jei utėlė buvo palikta ant pagalvės ar baldo – ji paprastai ropoja atgal į galvos plaukus, kur yra šilumos, maisto.

7. Ar galvinė utėlė platina ligas?
Ne, nėra žinoma, kad galvos utėlės perduotų ligas. Tačiau utėlės infekciją gali sukelti, jei oda pažeista dėl nuolatinio kasymo.

8. Ar galvinės utėlės randamos tik purvinuose plaukuose?
Galvinių utėlių randama visų tipų plaukuose.
Galvines utėles susieti su nešvariais plaukais yra klaidinga. Jos nėra smulkmeniškos ir taip pat gyvena švariuose plaukuose.

9. Ar galvinė utėlė šokinėja, skrenda, plaukia?
Ne. Galvinės utėlės neturi užpakalinių kojų šokinėjimui. Jos taip pat neturi sparnų ir negali skristi.

10. Kaip galvinė utėlė plinta?
Galvinės utėlės gali išplisti artimo kontakto (galva į galvą su užsikrėtusiu asmeniu) metu, pvz., draugiško apkabinimo ar žaidimų metu.

11. Ar turėčiau kam nors pasakyti, kad mes turime galvinių utėlių šeimoje?
Užsikrėtus galvinėmis utėlėmis nereikia slėpti to ar gėdytis. Galvinės utėlės yra labai paplitusios, todėl dauguma žmonių galvinėmis utėlėmis užsikrečia bent kartą per gyvenimą. Svarbu apie užkrėtimą informuoti mokyklos, vaikų centro ar darželio, kurį jūsų vaikas lanko, sveikatos priežiūros specialistus. Tai leis jiems patikrinti visus glaudžius vaiko kontaktus ir organizuoti gydymą, jei tai būtina. Taip pat  tai gali užkirsti kelią pakartotiniems užsikrėtimams ir sutaupyti laiko bei pastangų ateityje.

Kas yra utėlė?
Galvinės utėlės yra maži 0,5-6,5 mm ilgio vabzdžiai be sparnų. Galvinės utėlės turi nagus, kuriais
kabinasi į plaukus ir ten praleidžia visą savo gyvenimo ciklą, mitybai čiulpia žmogaus kraują.

Kas yra glinda?
Glindos yra utėlių kiaušiniai. Patelė priklijuoja juos prie plauko labai arti skalpo. Patelė per tris- keturias
savaites gali sudėti 50-150 kiaušinių.

Kur randama galvinių utėlių?
Galvinių utėlių retai randama išorinėje aplinkoje, paprastai jų randama galvos plaukuose. Jos
dažniausiai aptinkamos plaukuose aplink ausis ir pakaušio srityje. Galvinės utėlės negali gyventi
ilgiau nei 48 valandas be pasimaitinimo krauju. Todėl išorinėje aplinkoje jos ilgai neišgyvena.

Koks yra galvinės utėlės gyvenimo ciklas?
Galvinės utėlės kiaušiniai per 7-9 dienas išsirita į pirmąją nimfos stadiją, kuri atrodo kaip
miniatiūrinė suaugėlė. Po išsiritimo nimfa tuoj pat pradurdama galvos odą, maitinasi krauju, o
vėliau tai daro kas 3-6 valandas. Maždaug per devynias dienas utėlė vystosi dar į dvi nimfos
stadijas ir tampa suaugusia. Suaugusi visą savo gyvenimą praleidžia galvos plaukuose.

Kaip žmonės užsikrečia galvinėmis utėlėmis?
Galvinės utėlės gali išplisti artimo (galva į galvą) kontakto su užsikrėtusiu asmeniu metu, dalijantis
asmeniniais daiktais, pavyzdžiui, kepurėmis, kaspinais, paltais arba laikant juos šalia. Namuose galima
užsikrėsti nuo šeimos nario dalijantis šukomis, šepečiais, rankšluosčiais, minkštais žaislais, pagalvėmis.

Kokie yra užsikrėtimo galvinėmis utėlėmis simptomai?
Dažniausias simptomas yra niežėjimas. Jį sukelia alerginė reakcija į įkandimus. Kiti simptomai:
kutenimo ar kažkokio judėjimo plaukuose jausmas, dirginimas ir nusikasymo žymės.

Kaip nustatyti, kad žmogus užsikrėtęs utėlėmis – serga pedikulioze?
Vienintelis būdas patvirtinti užkrėtimą utėlėmis – surasti plaukuose glindų ar suaugusių utėlių.
Suaugusios utėlės juda greitai, todėl sunku jas pamatyti. Glindos pritvirtintos prie plauko, arti jo šaknies,
rodo užsikrėtimą utėlėmis.

Kaip gydoma pedikuliozė?
Pedikuliocidų – utėles naikinančių priemonių yra šampūnų, losjonų, kremų ar skysčių pavidalu. Juos
naudojant būtina laikytis visų nurodymų, esančių produkto etiketėje. Dažnai pasitaiko, kad nesilaikoma
produkto naudojimo rekomendacijų, todėl gydymas būna neefektyvus.

Ar pedikuliocidai sunaikina glindas?
Nė vienas produktas negarantuoja, kad sunaikins visas glindas. Labai svarbu, kad galvos plaukai būtų
tikrinami kas 2-3 dienas po gydymo. Dauguma galvos utėlių naikinimo produktų nenužudo visų kiaušinių,
todėl rekomenduojamas pakartotinis gydymas po 7-10 dienų nuo pirmojo gydymo, siekiant sunaikinti
naujai iš kiaušinių išsiritusias utėles.

Ar būtina pašalinti visas glindas?
Nėra būtina pašalinti visų glindų panaudojus galvinių utėlių naikinimo produktus pagal gamintojo
rekomendacijas, nes užsikrėsti galima tik gyvomis utėlėmis. Glindas pašalinti reikėtų dėl estetikos ir
siekiant išvengti diagnozės painiavos, kai bus atliekama pakartotinė patikra dėl utėlių.

Ar sunku pašalinti visas glindas?
Plaukai turėtų būti padalinti į smulkias sruogas, paeiliui kiekvieną iššukuojant arba išrenkant rankomis.
Tai bus lengviau padaryti plaukus suvilgius actu, nes glindos lengviau atsiklijuos nuo plauko. Dažnai
registruojamas utėlių atsparumas pedikuliocidams, todėl itin svarbu pašalinti glindas, esančias arti
skalpo.

Ar švara apsaugo nuo užsikrėtimo utėlėmis?
Nuo užsikrėtimo neapsaugo asmeninė ar namų ūkio švara, šampūno naudojimas ar plaukų ilgis.
Užsikrėsti utėlėmis gali visi.

Ar efektyvios liaudiškos priemonės?
Mažai įrodymų, kad šie metodai (alyvuogių aliejus, majonezas, arbatmedžio aliejus, vazelinas ar plaukų
džiovintuvas) yra veiksmingi naikinant utėles ar glindas. Niekada nenaudokite tokių medžiagų, kaip
žibalas ar benzinas. Taip pat negalima naudoti pesticidų (purškalai vabzdžiams naikinti).

Kaip mano šeima gali išvengti užsikrėtimo?
Visi asmenys, turėję glaudų kontaktą su užkrėstuoju turi būti patikrinti, bet gydomi tik tie, kurių
galvos plaukuose aptikta gyvų utėlių ar glindų. Nakvynės draugai, broliai ir seserys taip pat
turėtų būti gydomi, nebent nėra rasta gyvų utėlių. Tikrinimas ir gydymas visų kontaktinių
asmenų, jei reikia, turėtų būti atliekamas visiems tuo pačiu metu. Gydyti žmonės turėtų būti
patikrinami ne rečiau kaip kas dvi savaites, kad būtų įsitikinta, jog utėlės ir glindos išnyko.
Šeimos nariai neturėtų dalintis šukomis, šepečiais, rankšluosčiais ir kitais asmeniniais daiktais.

Žr. video 

1. Kas tai yra vėjaraupiai?
Vėjaraupiai – tai ūmi infekcinė liga. Ligos sukėlėjas herpes zoster virusas. Ligai būdingas pūslelinis bėrimas ir karščiavimas. Sergantis asmuo gali turėti net iki 500 pūslelių. Bėrimas nusėja visą kūną bei gali išplisti į burnos gleivinę, viršutinius kvėpavimo takus, akių junginę. Vėjaraupiai dažniausiai tęsiasi 5 – 7 dienas.

2. Kada pasireiškia pirmieji ligos požymiai po užsikrėtimo?
Laikotarpis nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių užtrunka apie 2 savaites (gali svyruoti 10 – 21 d.). susirgus vėjaraupiais imunitetas išlieka visam gyvenimui, labai retais atvejais galima susirgti pakartotinai. Persirgus vėjaraupiais virusas lieka organizme slaptosios formos pavidale ir vėliau gali sukelti juostinę pūslelinę.
 

3. Kokie vėjaraupių simptomai?
Vėjaraupiams būdingas simptomas – pūslelinis bėrimas, šios pūslelės būna pripildytos skysčio, ilgainiui jos virsta šašais. Sergant vėjaraupiais vienu metu stebimi įvairūs bėrimo elementai – rausvos dėmelės, pūslelės, šašai. Bėrimas pirmiausiai pasirodo ant rankų, krūtinės, nugaros (dažniau pridengtose kūno vietose nei atvirose), vėliau išplinta po visą kūną, gali išberti ir gleivinę (burnos, akių vokų ar lytinių organų). Bėrimas tęsiasi savaitę. Bėrimų pūslelinę stadiją lydi intensyvus niežulys.
Kiti vėjaraupių simptomai gali pasireikšti 1 – 2 dienoms prieš pasirodant bėrimams: karščiavimas, nuovargis, sumažėjęs apetitas, galvos ir raumenų skausmas.

4. Kaip užsikrečiama vėjaraupiais?
Vėjaraupiai labai greitai plinta. Virusas plinta oro lašeliniu keliu nuo žmogaus žmogui, užsikrėtusiam asmeniui kosėjant, čiaudint, kalbant, taip pat  galima užsikrėsti tiesioginio kontakto keliu per odą, liečiant bėrimus (tiek nuo sergančiojo vėjaraupiais, tiek nuo juostine pūsleline) ar netiesiogiai per pūslelių išskyromis suteptus daiktus. Vėjaraupiai yra labai užkrečiama liga, ypač ankstyvąją bėrimo stadiją. Sergantis vėjaraupiais žmogus gali platinti ligą prieš 1 – 2 d. iki atsirandant bėrimams ir tęstis iki tol, kol bėrimai virsta šašeliais (iki 5 – 7 dienų). Kai žaizdelės pasidengia šašais, jos jau nebėra pavojingos. Ligonio šeimos nariams rizika užsikrėsti vėjaraupiais siekia 80 – 90 proc.
Vėjaraupių virusas taip pat sukelia juostinę pūslelinę (persirgus vėjaraupiais virusas lieka nugaros smegenų mazguose, o susidarius palankioms sąlygoms gali pasireikšti juostinė pūslelinė). Todėl asmenys gali užsikrėsti ir nuo juostine pūsleline sergančių asmenų, bet tik tuomet kai infekcija yra išplitusi ar esant ilgam ir glaudžiam kontaktui. Tokiu atveju jei žmogus nesirgęs ir neskiepytas nuo vėjaraupių, susirgs ne juostine pūsleline, bet vėjaraupiais.

5. Kuriems asmenims yra didesnė rizika turėti vėjaraupių komplikacijų?
Vėjaraupių komplikacijos gali pasireikšti 1 iš 50 atvejų. Sveikiems žmonėms dažniausiai komplikacijų nebūna. Bėrimai paprastai sugyja be rando, tačiau intensyvus kasymasis ar pūlinga odos infekcija gali paskatinti randų formavimąsi. Didesnė komplikacijų rizika yra šiems žmonėms:
Kūdikiams
Paaugliams (nuo 12 m. ir vyresniems)
Suaugusiems
Nėščiosioms
Asmenims, kurių imunitetas yra nusilpęs dėl ligos ar gydymo (pvz. sergantieji ŽIV/AIDS, vėžiu, pacientai po transplantacijų, chemoterapijos, imunosupresinio gydymo ar ilgai vartojantys steroidus)
 

6. Kokios komplikacijos dažniausiai lydi vėjaraupius?
Dažniausiai pasitaiko šios komplikacijos:
Odos ir poodžio ar minkštųjų  audinių bakterinės infekcijos, nes besikasant išbertas vietas į odą patenka pūlines ligas sukeliančios bakterijos
Pneumonija
Smegenų uždegimas (encefalitas, meningitas ir kt.)
Kraujotakos sutrikimai
Kraujo infekcija (sepsis)
Dehidratacija
Žmonės su sunkimomis komplikacijomis gydomi ligoninėje. Vėjaraupiai taip pat gali baigtis mirtimi. Vaikų mirtingumas nuo šios ligos yra mažesnis nei suaugusiųjų (JAV paskaičiuota, jog miršta 1 iš 100 000 sergančių vaikų ir 1 iš 5 000 sergančių suaugusiųjų). Dažniausiai suaugę užsikrečia nuo vaikų.

7. Kiek vėjaraupiai pavojingi nėščiosioms?
Jei vėjaraupiais suserga nėščia moteris – išeitys gali būti įvairios:
Jei nėščioji suserga vėjaraupiais per pirmą ir antrą nėštumo trimestrą, ypač 13 – 20 nėštumo savaitę – iki 2 proc. naujagimių gali gimti su įgimtų vėjaraupių sindromu. Jam būdinga mikrocefalija, katarakta, nepakankamai išsivysčiusios galūnės, randai odoje ir kt. Sunki nėščiosios ligos forma didina tikimybę, kad naujagimis gali turėti minėtą sindromą. 
Jei nėščioji suserga po 20 nėštumo savaitės naujagimis gimsta sveikas, tačiau savo nervų mazguose jis jau turi vėjaraupių virusą, todėl jam pirmais gyvenimo metais gali atsirasti juosiančioji pūslelinė.
Naujagimių vėjaraupiai:
jei būsima mama suserga likus daugiau kaip 5 dienoms iki gimdymo – naujagimis per placentą gauna ne tik virusą, bet ir apsauginius antikūnus, kurie sušvelnina ligos eigą. Todėl naujagimiai gimsta sirgdami lengva vėjaraupių forma.
jei būsimai mamai liga prasideda 5 dienos iki gimdymo ar 2 dienos po gimdymo, naujagimiai gali gimti sirgdami sunkia vėjaraupių forma. Negydant naujagimių mirštamumas siekia iki 30 procentų. Pagrindinė mirties priežastis būna pneumonija ar žaibinis hepatitas.


8. Kodėl reikėtų skiepyti vaikus nuo vėjaraupių?
Dažniausiai vaikai vėjaraupiais perserga nesunkiai, viskas priklauso nuo imuninės sistemos, bet niekas nėra tikras, kad vaikas sirgs lengva ligos forma ar vargins įkyrus niežulys ir aukšta temperatūra. Be to, susirgę vaikai apie 10 dienų negali lankyti darželio ar mokyklos, taip sutrikdomas šeimos socialinis aktyvumas. Persirgus natūraliai, net ir lengva ligos forma, vaikų imunitetas labai nusilpsta, tad vaikai tampa labai imlūs ir kitoms infekcijoms, todėl dažniau serga.
Kuomet vaikai paskiepijami vėjaraupių vakcina, vaikas įgyja ne tik pilnavertį ilgalaikį imunitetą, išvengiama ligos komplikacijų, bei įgyjama apsauga nuo juostinės pūslelinės. Juostinė pūslelinė – tai liga, kuri sutrikdo sveikatą 3 – 6 mėnesiams. Nusilpus imunitetui, ši liga pasireiškia skausmingu pūsleliniu bėrimu išilgai pažeisto nervo, dažniausiai liemens, veido, kaklo srity. Jei vaikas persirgo vėjaraupiais kūdikystėje ar iki 18 mėn. – labiau tikėtina, kad jam ateityje pasireikš juostinė pūslelinė. Maži vaikai šia liga dar neserga, tačiau susirgimo atvejų pa­sitaiko paauglių tarpe ir ypač padaugėja tarp suaugusių, vyresnių nei 50 m.
Rekomenduojama, kad iki 13 metų vaikai turėtų imunitetą vėjaraupiams, nes būtent nuo šio amžiaus labai padažnėja sunkių ligos formų ir komplikacijų.

 9. Kaip apsisaugoti nuo vėjaraupių?
Geriausia apsauga nuo vėjaraupių – skiepai. Nuo vėjaraupių skiepijama gyva vakcina, kuri pasižymi dideliu efektyvumu, todėl paskiepyti vaikai itin retais atvejais gali susirgti (dažniausiai suserga asmenys, su sutrikusia imunine sistema), tuomet liga pasireiškia labai lengva forma (nežymus pabėrimas, neaukšta temperatūra ar visai nepasireiškia karščiavimas). Tiek vaikai (nuo 1 m.), tiek suaugę skiepijami dvejomis vakcinos dozėmis.Ypač rekomenduojama skiepytis asmenims, kurie anksčiau nesirgo ir:
Visus anksčiau nesirgusius vėjaraupiais vaikus vyresnius nei 12 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergantys lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti antraisiais gyvenimo metais kartu su tymų – epideminio parotito – raudonukės (MMR) vakcina. Jei šis laikas jau praėjo patariama vaikus paskiepyti prieš vedant į kolektyvą – darželį ar mokyklą.
Suaugusius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai).
Asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus).
Anksčiau nesirgę paaugliai ir suaugę asmenys, kurių šeimose yra mažų vaikų.
Jei po kontakto su vėjaraupiais dar nepraėjo 72 val. – galima skiepytis, ligos galima išvengti arba persergama lengvesne ligos forma.
Siekiant apsaugoti asmenis, kuriu negalima skiepyti, rekomenduojama pasiskiepyti jų šeimos nariams (jei anksčiau nėra sirgę vėjaraupiais).
Jei moteris planuoja nėštumą ir nėra sirgusi vėjaraupiais, skiepytis reikėtų prieš tris mėnesius, vėliausiai likus mėnesiui iki nėštumo, arba 1 mėn. po gimdymo. Nėščiųjų skiepyti nerekomenduojama.

10.  Ar visiems galima skiepytis nuo vėjaraupių?
Nuo vėjaraupių skiepijama gyva vakcina, todėl skiepytis nerekomenduojama:
vaikams iki 9 mėn.
nėščiosioms
asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriami imunoglobulinai.
11. Ar skiepas suformuoja imunitetą visam gyvenimui?
Pasiskiepijus vėjaraupių vakcina įgyjamas pilnavertis ilgalaikis imunitetas. Taip pat skiepas apsaugo nuo juostinės pūslelinės. Vėjaraupių vakcina pasižymi dideliu efektyvumu, todėl paskiepyti vaikai itin retais atvejais gali susirgti (dažniausiai suserga asmenys, su sutrikusia imunine sistema). Susirgus skiepytam asmeniui, išvengiama vėjaraupių ligos komplikacijų, o ir pati liga pasireiškia labai lengva forma – nežymus pabėrimas, neaukšta temperatūra ar visai nekarščiuojama.

Kas yra Zikos virusas?
Zikos virusinės infekcijos sukėlėjas yra Zikos virusas, priklausantis Flaviviridae šeimai. Šiai šeimai taip pat priklauso Vakarų Nilo karštligės, dengė karštligės ir geltonosios karštligės sukėlėjai. Zikos virusas nėra naujas, pirmą kartą jis buvo išskirtas 1947 m. iš beždžionės Zikos miške Ugandoje (Afrika). Iki 2015 m. buvo užregistruota tik keletas Zikos virusinės infekcijos protrūkių tropinėje Afrikoje, pietryčių Azijoje ir Ramiojo vandenyno salose.
 
Kur paplitusi Zikos virusinė infekcija?
2015 m. Zikos virusinė infekcija išplito Pietų Amerikoje (pirmiausia Brazilijoje). Šalių ir teritorijų sąrašą, kuriose plinta Zikos virusinė infekcija, skelbia ir atnaujina Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras. Jį rasite čia.
 
Ar Zikos virusinė infekcija yra sunki liga?

Dažniausiai Zikos virusinė infekcija yra nesunki liga. 80 proc. Zikos virusu užsikrėtusių asmenų ligos simptomai neišsivysto.
 
Kokie yra Zikos virusinės infekcijos simptomai?

Zikos virusinės infekcijos simptomai dažniausiai yra švelnūs ir tęsiasi 4-7 dienas. Ligai būdingas makulinis ar papulinis bėrimas, karščiavimas, sąnarių, raumenų, galvos skausmai, nepūlingas konjunktyvitas. Rečiau išsivysto akiduobių skausmai ir virškinamojo trakto veiklos sutrikimai. Visi simptomai yra nespecifiniai ir yra būdingi daugeliui kitų bakterinių ir virusinių infekcijų.
 
Kokia yra inkubacinio periodo trukmė?
Laikotarpis nuo Zikos viruso patekimo organizmą iki pirmųjų ligos simptomų išsivystymo (inkubacinis periodas) dažniausiai trunka 3-12 dienų.
 
Jeigu Zikos virusinė infekcija yra nesunki liga, kodėl jos epidemija Amerikoje kelia tokį didelį susirūpinimą?
Buvo pastebėta, kad Zikos virusas gali sukelti sunkių vystymosi komplikacijų (mikrocefalijas) negimusiems kūdikiams. Mikrocefalija – tai reta būklė, kai kūdikis turi mažesnę galvą palyginti su to paties amžiaus ir lyties kūdikiais dėl nepakankamai išsivysčiusių smegenų. Mikrocefalijos gali sąlygoti įvairius vaikų raidos sutrikimus, pvz., intelekto sutrikimus, judėjimo ir pusiausvyros sutrikimus ir kt. Mikrocefalijų išsivystymą gali sukelti ir daugelis kitų veiksnių: vaistų ir alkoholio vartojimas, kitos infekcinės ligos, pvz., raudonukė, toksoplazmozė ir kt.
Šiuo metu nėra aišku, kokia dalis Zikos virusu užsikrėtusių besilaukiančių moterų užkrečia vaisių, kokiai daliai infekuotų vaisių išsivysto smegenų pakenkimai, kuriuo nėštumo trimestru Zikos virusinė infekcija yra pavojingiausia besivystančiam kūdikiui.
Taip pat buvo pastebėta, kad Zikos virusinė infekcija gali turėti įtakos autoimuninės ligos, vadinamos Guillain-Barre sindromu (GBS), išsivystymui. GBS – tai sutrikimas, kai organizmo imuninė sistema atakuoja periferinės nervų sistemos ląsteles ir yra lydimas progresuojančio raumenų silpnumo ir paralyžiaus. GBS simptomai gali tęstis kelias savaites ar mėnesius. Nors dauguma asmenų visiškai pasveiksta, kai kuriems asmenims išsivysto ilgalaikiai pažeidimai, retais atvejais galimos ir žmonių mirtys.
 
Kaip žmonės užsikrečia Zikos virusu?
Pagrindiniais viruso platintojais laikomi Aedes uodai, Zikos virusu užsikrečiama įgėlus Aedes uodo patelei. Aedes uodai yra aktyvūs dienos metu. Šie uodai neišgyvena šaltesnio klimato šalyse.
Išaiškinti ir papildomi viruso plitimo keliai: transplacentinis (iš motinos vaisiui), per transfuzijas (per kraują), lytinis kelias per vyro spermą. Apie Zikos viruso nustatymą spermoje yra paskelbta keletas studijų. Viename jų skelbiama, kad gyvos Zikos viruso dalelės buvo nustatytos vyro spermoje praėjus daugiau nei 3 savaitėms nuo ligos simptomų pradžios, kitu atveju – Zikos viruso RNR nustatytas po 62 d. nuo ligos simptomų pradžios. Kiti užsikrėtimo lytiniu keliu atvejai yra paskelbti ir tyrinėjami Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Argentinoje, Prancūzijoje, Naujojoje Zelandijoje. Ar vyrai, sergantys besimptome Zikos virusinės ligos forma, gali užkrėsti savo partnerį, šiuo metu nežinoma.
 
Kaip gydoma Zikos virusinė infekcija?
Specifinio antivirusinio gydymo nuo Zikos virusinės infekcijos nėra. Siekiant palengvinti ligos simptomus rekomenduojama daug ilsėtis ir vartoti gydytojo paskirtus vaistus temperatūrai ir skausmui mažinti.
 
Ar yra vakcina, apsauganti nuo Zikos virusinės infekcijos?
Šiuo metu vakcinos nėra.
 
Kaip apsisaugoti nuo Zikos virusinės infekcijos?
Šiuo metu svarbiausia Zikos virusinės infekcijos profilaktikos priemonė yra uodų populiacijos kontrolė paveiktose šalyse ir uodų įgėlimų prevencija.
Keliautojai, vykstantys į teritorijas, kur plinta Zikos virusas, turėtų:

  • naudoti asmenines apsaugos priemones, skirtas apsaugai nuo uodų įgėlimų patalpose ir lauke, ypač nuo saulėtekio iki saulėlydžio, kuomet uodai gelia aktyviausiai;
  • naudoti repelentus pagal ant pakuočių nurodytas instrukcijas. Repelentai, kurių veiklioji medžiaga yra DEET, nerekomenduojami vaikams iki 3 mėnesių, bet nėščios moterys gali juos naudoti;
  • vilkėti marškinius ilgomis rankovėmis ir mūvėti ilgas kelnes, visų pirma tuo metu, kai Zikos virusą nešiojantys uodai (Aedes) yra aktyviausi;
  • miegoti ar ilsėtis nuo uodų apsaugotuose ar kondicionuojamuose kambariuose, kitu atveju naudoti tinklelius nuo uodų net dienos metu;
  • besilaukiančios ir nėštumą planuojančios moterys, kurios ketina keliauti į paveiktas teritorijas, turėtų pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistais apie kelionės planus ir įvertinti riziką bei apsvarstyti kelionės atidėjimą. 28 Europos Sąjungos šalys yra rekomendavusios atidėti nebūtinas nėščiųjų keliones į viruso apimtas šalis.
  • keliautojai, turintys imuninės sistemos sutrikimų ar sergantys sunkiomis lėtinėmis ligomis, dar prieš kelionę turėtų pasikonsultuoti su savo gydytojais dėl prevencinių priemonių naudojimo.
  • yra įrodymų, kad Zikos virusas gali būti perduodamas lytiniu keliu per spermą ir indikacijų, kad Zikos virusas gali būti aptinkamas spermoje kelias savaites vyrui pasveikus po Zikos virusinės infekcijos. Keliautojams į Zikos viruso paveiktas teritorijas patariama lytinio užsikrėtimo riziką sumažinti naudojant prezervatyvus.

 
Informacija keliautojams, grįžusiems iš teritorijų, kur plinta Zikos virusas

  • Keliautojams, kuriems grįžus iš paveiktos teritorijos per tris savaites pasireiškia Zikos virusinės ligos simptomai, patariama kreiptis į savo gydymo įstaigą ir informuoti gydytojus apie buvusią kelionę.
  • Besilaukiančios moterys, keliavusios teritorijose, kuriose plinta Zikos virusinė infekcija, turėtų pasakyti apie savo kelionę nėštumą prižiūrinčiam gydytojui, kad būtų galima įvertinti jų sveikatos būklę ir tinkamai stebėti.
  • Keliautojams vyrams, grįžusiems iš teritorijų, kur plinta Zikos virusinė infekcija, lytinių santykių metu su moterimi, kuri yra nėščia, visą nėštumo laikotarpį rekomenduojama naudoti prezervatyvus.
  • Keliautojams vyrams, grįžusiems iš teritorijų, kur plinta Zikos virusinė infekcija, lytinių santykių metu su moterimi, kuri gali pastoti, rekomenduojama naudoti prezervatyvus:
  • 28 d. po grįžimo iš teritorijos, kur plinta Zikos virusinė infekcija, jeigu neišsivystė ligos simptomai;
  • 6 mėnesius pasveikus po laboratoriškai patvirtintos Zikos virusinės infekcijos.
  • Moterims, susirgusioms Zikos virusine infekcija, rekomenduojama neplanuoti nėštumo 28 d. po ligos simptomų išnykimo. 28 d. reiktų atidėti nėštumo planavimą ir moterims, kurios grįžo iš teritorijos, kur plinta Zikos virusinė infekcija.

 
Kokia yra Zikos virusinės infekcijos rizika Europai?
Įvežtiniai Zikos virusinės infekcijos atvejai yra registruojami Europoje. Šiuo metu tyrinėjamos vietinio Zikos viruso plitimo galimybės. Aedes albopictus uodai yra aptinkami Viduržemio jūros regione. Manoma, kad vietinis Zikos viruso plitimas nuo įvežtinio atvejo Europoje galimas vasarą Viduržemio jūros regione, nes vasaros sezonu metu Aedes albopictus uodams susidaro palankios sąlygos veistis.
 
Kokią riziką Zikos virusinė infekcija kelia lankytojams ir sportininkams Rio de Žaneire (Brazilija) vyksiančiose olimpinėse ir parolimpinės žaidynėse?
Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės (2016 m. rugpjūčio 5-21 d.) ir parolimpinės žaidynės (2016 m. rugsėjo 7-18 d.) Brazilijoje vyks žiemos sezono metu, kuomet vėsesnis ir sausesnis oras sumažina uodų populiacijas ir užsikrėtimo riziką keliautojams.

Ar yra vakcina, skirta apsisaugoti nuo Zika virusinės infekcijos?
Ne. Vakcinos, apsaugančios nuo Zika virusinės infekcijos, nėra.

Aš esu nėščia. Ar galėčiau vykti į šalis, kur registruojama Zika virusinė infekcija?
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduoja nėščiosioms nevykti į šalis, kuriose šiuo metu sparčiai plinta Zika virusas ir yra uodų, platinančių šį virusą. Atidėti nebūtinas keliones turėtų nėščiosios bet kuriame nėštumo trimestre.

Nėščiosios, kurios vis dėlto nuspręs keliauti į Zika viruso paveiktas šalis, prieš tai turėtų pasikonsultuoti su savo gydytoju ir kelionėje saugotis uodų įgėlimų. Be to, uodų įgėlimo rizikai sumažinti rekomenduojama:

  • naudoti repelentus ir laikytis ant produkto pakuotės nurodytų instrukcijų;
  • vilkėti marškinius ilgomis rankovėmis ir ilgas kelnes, ypač didžiausio uodų aktyvumo metu. Aedes uodai aktyvūs ir dienos metu, tačiau jų aktyvumas didžiausias anksti ryte ir vėlai vakare;
  • miegoti ir ilsėtis nuo uodų apsaugotose ar kondicionuojamose patalpose, kitu atveju naudoti tinklelius nuo uodų, net dienos metu;
  • keliautojams, kuriems grįžus iš paveiktos teritorijos per tris savaites pasireiškia Zika virusinės ligos simptomai, patariama kreiptis į savo gydymo įstaigą ir informuoti gydytojus apie vykusią kelionę;
  • nėščios moterys po apsilankymo teritorijose, kuriose perduodamas Zika virusas, turėtų informuoti savo gydytoją apie įvykusią kelionę, kad būtų galima įvertinti padėtį ir jas tinkamai stebėti.

 
Informaciją, apie šalis, kuriose registruojama Zika virusinė infekcija, rasite čia.
 
Planuojančioms nėštumą artimiausiu metu po kelionės į Zika viruso paveiktas šalis rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju, o nusprendus vykti į kelionę, būtina saugotis uodų įgėlimų.

Aš esu nėščia. Kokį poveikį Zika virusas turės mano negimusiam kūdikiui?
Didelio susidomėjimo tarp sveikatos priežiūros specialistų Zika virusinė infekcija sulaukė, kai 2015 m. spalį buvo pastebėtas neįprastas naujagimių mikrocefalijos atvejų padidėjimas Brazilijoje. Ryšys tarp Zika virusinės infekcijos nėštumo metu ir naujagimių mikrocefalijų yra stipriai tikėtinas, tačiau dar nėra moksliškai įrodytas. Planuojami įvairūs tyrimai, siekiant išsiaiškinti Zika virusinės infekcijos keliamą riziką nėštumo metu.

Ar saugu naudoti repelentus nėštumo metu?
Naudojant repelentus svarbu laikytis ant produkto pakuotės nurodytų instrukcijų. Repelentus, kurių sudėtyje yra DEET veikliosios medžiagos, gali naudoti nėščios moterys.

Jeigu nesilaukianti moteris užsikrečia Zika virusine infekcija, ar ateityje būsimiems nėštumams gali kilti rizika dėl mikrocefalijų išsivystymo?
Zika virusas infekuoto asmens kraujyje dažniausiai išlieka nuo kelių dienų iki savaitės. Virusas nesukels infekcijos kūdikiui, jeigu buvo pastota tuomet, kai viruso kraujyje jau nebuvo. Šiuo metu nėra įrodymų, kad Zika virusinė infekcija gali įtakoti vaisiaus vystymosi sutrikimus ateityje Moterys, neseniai pasveikusios po Zika virusinės infekcijos ir planuojančios nėštumą, turėtų pasikonsultuoti su gydytojais.

Jeigu moteris neseniai keliavo teritorijose, kuriose registruojama Zika virusinė infekcija, turėtų palaukti prieš pastojant?
Zika virusas infekuoto asmens kraujyje dažniausiai išlieka nuo kelių dienų iki savaitės. Virusas nesukels infekcijos kūdikiui, jeigu buvo pastota tuomet kai viruso kraujyje jau nebuvo. Šiuo metu nėra įrodymų, kad Zika virusinė infekcija gali įtakoti vaisiaus vystymosi sutrikimus ateityje. Moterys, neseniai keliavusios teritorijose, kur registruojama Zika virusinė infekcija ir planuojančios nėštumą, turėtų pasikonsultuoti su gydytojais.

Parengta pagal JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro medžiagą.

Parengė Epidemiologinės priežiūros skyriaus specialistai.

 

 


 

Kas yra ŽIV testas?
 
Tai tyrimas, kuris nustato, ar žmogus užsikrėtęs žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV).

Kokie gali būti tyrimai dėl ŽIV?
 
Tyrimai dėl ŽIV gali būti laboratoriniai bei atliekami greitais testais kai nereikalinga laboratorinė įranga. Laboratoriniams tyrimams dažniausiai imamas kraujas iš venos, o greitiesiems testams užtenka kraujo iš piršto. Atliekant tyrimą greitais testais, atsakymas gaunamas per kelias minutes. Tuo tarpu tyrimų dėl ŽIV atsakymų, kurie atliekami laboratorijose iš veninio kraujo, reikia palaukti kelias valandas.
  
Kas yra ŽIV antikūnų testas (tyrimas)?
 
Antikūnų testas yra vienas iš tyrimų dėl ŽIV infekcijos. Juo nustatoma, ar žmogaus kraujyje yra antikūnų prieš ŽIV. Jis parodo, ar asmuo yra infekuotas žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV). Kai ŽIV patenka į žmogaus organizmą, susidaro specifiniai antikūnai (antikūnai – tai organizmo atsakas į infekciją). Taigi, jei žmogaus kraujyje yra ŽIV antikūnų, tai ženklas, kad jis infekuotas ŽIV.
 
Kas yra greitieji ŽIV testai?
 
Tai testai, su kuriais atliekamas tyrimas dėl ŽIV ir kuriems nereikalinga laboratorinė įranga. Greitojo testo privalumas yra tas, kad atsakymas gaunamas per kelias minutes. Greitieji testai yra vienkartiniai ir gali būti savikontrolės ir skirti sveikatos priežiūros specialistams. savikontrolės greitųjų ŽIV testų galima įsigyti vaistinių tinkluose ar e-parduotuvėse. Greituoju testu gavus teigiamą rezultatą, būtina šį rezultatą patvirtinti kitu tyrimo metodu, todėl reikia nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją. Patvirtinamieji tyrimai atliekami tik sveikatos priežiūros įstaigos laboratorijoje.

Kada anksčiausiai ŽIV infekciją po užsikrėtimo galima nustatyti?

Nedelsiant po rizikingo kontakto, ar užsikrėtėte ŽIV, tiriant kraują ar kitus biologinius organizmo skysčius nustatyti negalima, kadangi visos infekcinės ligos turi inkubacinį (sin. lango) periodą. Organizmui susidūrus su virusu, reikia laiko, kad pasigamintų antikūnai prieš ŽIV. Tas laikotarpis kol pasigamina pakankamas kiekis antikūnų ir juos galima nustatyti ir vadinamas lango periodu. ŽIV infekcijos lango periodas vidutiniškai trunka 3 savaites. Daugumai (maždaug 97 %) žmonių pakankamai antikūnų prieš ŽIV atsiranda po 3 - 12 savaičių po užsikrėtimo. Atliekant testą moderniais kombinuotais ketvirtos generacijos testais, kuriuose naudojami ŽIV antikūnų ir antigeno (p24) derinys,  ŽIV infekciją galima nustatyti anksčiau, t.y. po 13 - 42 dienų po užsikrėtimo. Antigenas kraujyje atsiranda keliomis dienomis anksčiau nei ŽIV antikūnai.   

Ką reiškia neigiamas ŽIV testo (tyrimo) rezultatas?

Neigiamas tyrimo rezultatas reiškia, kad tyrimo metu neaptikta jokių ŽIV infekcijos žymenų (nei antikūnų nei antigeno). Tačiau dėl ŽIV infekcijos inkubacinio periodo rekomenduojama tyrimą pakartoti po trijų mėnesių. Neigiamas atsakymas nereiškia, kad žmogus ir toliau gali elgtis neatsakingai/rizikingai. Tai labai tinkamas laikas, kai reikia pamąstyti apie savo rizikingą elgseną, kuri galėjo tapti ŽIV infekcijos perdavimo priežastimi.
 
Ką reiškia teigiamas ŽIV testo (tyrimo) rezultatas?

Teigiamas tyrimo rezultatas reiškia, kad rasti ŽIV antikūnai (ir/ar antigenas) ir tiriamasis galbūt yra infekuotas ŽIV. Tyrimas turi būti kartojamas ir ŽIV infekcijos diagnozė turi būti patvirtinta. Diagnozės patvirtinimui atliekami kiti – ŽIV diagnozę patvirtinantys ar atmetantys laboratoriniai tyrimai. Pastariesiems tyrimams kraujas imamas iš venos. Jeigu patvirtinamųjų tyrimų rezultatas teigiamas, reiškia, žmogus tikrai užsikrėtęs ŽIV ir gali užkrėsti virusu kitus. Toks žmogus turėtų būti siunčiamas pas gydytoją infektologą, kuris vykdys tolesnę ŽIV ligos stebėseną bei skirs antiretrovirusinius vaistus (tik receptiniai).

Ar teigiamas ŽIV testo (tyrimo) atsakymas reiškia, kad sergu AIDS?

Ne. Tai nereiškia, kad sergate paskutine ŽIV ligos stadija – AIDS (akvizitinis imunodeficito sindromas). Nes AIDS vystosi  palaipsniui progresuojant ŽIV infekcijai. AIDS diagnozę nustato ne testas, o gydytojo apžiūra ir kiti jo paskirti tyrimai ŽIV infekuotam pacientui.

Ar gali būti neaiškus ŽIV testo (tyrimo) rezultatas?

Gali. Neaiškus testo rezultatas rodo, kad negali būti patvirtinta, jog ŽIV antikūnų (ar antigenas) organizme yra arba jų nėra. Tokio testo rezultato priežastys gali būti specifinės (pvz., tyrimas atliekamas ŽIV infekcijos „lango“ periodu) ir nespecifinės (pvz., rezultatams turi įtakos žmogaus sveikata ar būklės: nėštumas, autoimuninės, reumatinės ligos, vėžiniai susirgimai ir kt.). Rezultatą reikia aptarti su gydytoju ir nuspręsti, kada testą reikia pakartoti.

Ar galima pasitikrinti dėl ŽIV nesilankant gydymo įstaigoje?

Taip. Vaistinėse ar e-parduotuvėse galima įsigyti greitus savikontrolės ŽIV testus ir savo namuose patiems atlikti tyrimą dėl ŽIV, sifilio ir kitų infekcijų. Atliekant greitą ŽIV testą namuose naudojamas kraujas iš piršto. Atliekant ŽIV savikontrolės testą namų sąlygomis būtina labai atidžiai perskaityti instrukciją. Gavus teigiamą testo rezultatą būtina nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją.
 
Jei mano ŽIV testo (tyrimo) rezultatas neigiamas, ar tai reiškia, kad mano partneris taip pat yra neinfekuotas ŽIV?

Ne. Jūsų ŽIV testo rezultatas parodo tik tai, kad Jūs neužsikrėtęs ŽIV. Neigiamas testo rezultatas neatsako į klausimą, ar Jūsų partneris turi ŽIV. ŽIV nebūtinai užsikrečiama per kiekvieną rizikingą (lytinį, bendro narkotikų vartojimo ir kt.) kontaktą. Todėl Jūsų pasitikrinimas dėl ŽIV negali būti suvokiamas kaip būdas sužinoti, ar Jūsų partneris yra infekuotas.
 
Aš pastojau, ar man būtina pasitikrinti dėl ŽIV?

Taip. Tai rekomenduojama. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nėščiosios dėl ŽIV nemokamai tiriamos pirmą ir trečiąjį nėštumo trimestrą. Tyrimas laisvanoriškas. Jį apmoka ligonių kasos. Jei nėščiosios ŽIV tyrimo rezultatas teigiamas, tai reiškia, kad nėštumo ir gimdymo metu ar maitinant krūtimi, kūdikis gali būti užsikrėstas. Tačiau nėščioji gali pasirūpinti, kad būtų sumažintas pavojus jos kūdikiui užsikrėsti ŽIV:

  • nėštumo laikotarpiu vartoti antiretrovirusinius vaistus, kuriuos skiria gydytojas; pasitarti su gydytojais, kaip rekomenduojama gimdyti (ar natūraliai, ar atliekant Cezario pjūvį); susilaikyti nuo maitinimo krūtimi.

Taip pat svarbu, kad iš karto po gimdymo naujagimis gautų profilaktinį antiretrovirusinį gydymą. Visos šios priemonės ŽIV perdavimo riziką sumažina iki 2 procentų.
 
Jei noriu tapti kraujo donoru ir duosiu kraujo, ar jis bus tikrinamas dėl ŽIV?

Taip, kraujas bus privalomai tikrinamas. Esant teigiamam rezultatui, toks kraujas brokuojamas ir utilizuojamas. Žmogui, davusiam kraują, yra pranešamas teigiamas tyrimo dėl ŽIV rezultatas ir jis nukreipiamas tolesnėms gydytojų konsultacijoms ŽIV infekcijos patvirtinimui arba atmetimui.
 
Ar būtina atlikti ŽIV testą (tyrimą) norint keliauti ar dirbti svečioje šalyje?

Kai kurios šalys, ŽIV infekuotų asmenų į šalį neįsileidžia arba reikalauja, kad asmuo įrodytų, jog nėra infekuotas prieš išduodant vizą ar leidimą dirbti. Lietuva, asmenims norintiems gauti šalies vizą, jokių apribojimų dėl ŽIV netaiko.       
                           

Parengė gyd. Irma Čaplinskienė,
Tarptautinės AIDS draugijos narė
Lietuvos dermatovenerologų draugijos narė

1. Ar dažna žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija?
Tai yra bene dažniausias lytiškai ar artimo odos bei gleivinių sąlyčio būdu perduodamas patogenas. Net keturi iš penkių lytiškai aktyvių žmonių bent kartą gyvenime tampa infekuoti šiuo virusu.
Žmogaus papilomos virusas nesirenka žemyno ar šalies. Juo gali užsikrėsti bet kuris lytiškai aktyvus žmogus bet kuriame pasaulio krašte.

2. Kaip veikia ŽPV infekcija žmogaus organizmą?
Ilgai išliekanti didelės onkogeninės rizikos ŽPV infekcija gali sukelti ikivėžines ligas ir vėžį. Moterims didelės onkogeninės rizikos ŽPV gali sukelti gimdos kaklelio, makšties, vulvos bei išangės ikivėžines ligas ir vėžį, vyrams - išangės ir varpos ikivėžines ligas ir vėžį. Abiejų lyčių žmonėms šie virusai gali sukelti burnos, ryklės, gerklų, liežuvio šaknies ar net seilių liaukų bei tonzilių ikivėžines ligas bei vėžį.
Ilgai išliekanti mažos rizikos ŽPV infekcija sukelia minėtų organų karpas.
Vėžiui vystytis reikia laiko – tai gali užtrukti 10 - 15 metų ir daugiau, tačiau kartais tai užtrunka tik metus.

3. Ar ŽPV užsikrečia tik moterys?
Vyrai susiduria su tokia pat rizika užsikrėsti ŽPV, kaip ir moterys, jie gali tapti viruso nešiotojais ir skleidėjais. ŽPV inefekcija gali užsikrėsti tiek vyrai, tiek moterys, gyvenantys lytinį gyvenimą, net jei šiuo metu jie turi tik po vieną lytinį partnerį. Tai reiškia, kad jų partneris ar partenrė praeityje galėjo turėti lytinį partnerį, kuris buvo ŽPV nešiotojas. Po šių santykių jie tiesiog liko ŽPV nešiotojais.
Per savo gyvenima keturi iš penkių lytiškai aktyvių žmonių kažkuriame savo gyvenimo etape tampa infekuoti ŽPV. Nors didžioji dalis infekuotųjų šio viruso atsikrato savaime, tikimybė užsikrėsti vėl tuo pačiu ar kitu virusu išlieka visa gyvenimą. Jei žmogaus organizmas viruso neįveikia ir jis lieka ląstelėse ilgai (žmogus tampa viruso nešiotojas), didėja rizika susirgti gimdos kaklelio, makšties, vulvos, išangės, varpos, burnos, ryklės, gerklų, liežuvio šaknies ar net seilių liaukų bei tonzilių vėžiu. Ilgai išliekanti mažos rizikos ŽPV infekcija sukelia minėtų organų karpas.

4. Ar visi ŽPV nešiotojai žino, kad yra užsikrėtę ir gali platinti virusą?
Nemaža žmonių dalis apie ŽPV virusą nėra nieko girdėję, todėl nenuostabu, kad jie gali tiesiog nežinoti, kad gali būti viruso nešiotojais. Tyrimų duomenimis, per visą savo gyvenimą infekuotais ŽPV tampa net keturi iš penkių lytiškai aktyvių žmonių. Šis virusas iš organizmo gali pasišalinti savaime, todėl apie galimą infekuotumą ŽPV moteris gali ir nesužinoti, jei tuo gyvenimo etapu nebus tikrinama. Juolab, kad laikina infekcija nesukelia jokių ligos simptomų. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, kas ketvirta reprodukcinio amžiaus moteris yra infekuota ŽPV. Vyrai dėl infekuotumo ŽPV nėra tiriami, nors gali būti šio viruso nešiotojais ir platinti jį.

5. Kokia ŽPV infekcijos perdavimo rizika?
Rizika užsikrėsti ŽPV infekcija yra didesnė, jei turima daug lytinių partnerių. Tačiau užsikrėsti ŽPV ir tapti jo nešiotoja galima turint ir tik vieną lytinį partnerį. Net jei jūsų lytinis partneris jums yra pirmasis ir vienintelis, jūs vis tiek galite tapti infekuota ŽPV, jei praeityje jūsų partneris turėjo kontaktą su ŽPV užsikrėtusiais asmenimis ir tapo ŽPV nešiotoju. Infekuotumas priklauso nuo asmens lytinių partnerių skaičiaus bei asmens lytinio partnerio turimų kitų lytinių partnerių skaičiaus: kuo jų daugiau – tuo rizika didesnė.

6. Ar  visi ŽPV tipai sukelia vėžį?
ŽPV skirstomi į didelės ir mažos rizikos tipus (genotipus). Vėžį sukelia didelės rizikos ŽPV tipai. Tarptautinė vėžio tyrinėjimo agentūra patvirtino, kad didelės rizikos žmogaus papilomos virusų yra keturiolika. Kitų virusų onkogeniškumas dar tiriamas, todėl ateityje patvirtintų didelės rizikos virusų gali būti ir daugiau.  Didžiausios onkogeninės rizikos yra 16 ir 18 ŽPV tipai.
Mažos rizikos ŽPV tipai (6 ir 11) sąlygoja karpas.

7. Ar užsikrėtus ŽPV jaučiami kokie nors simptomai?
Didžioji dalis žmonių, kurie yra infekuoti ŽPV, nejaučia jokių infekcijos simptomų. Laikina infekcija greičiausiai nesukels nei karpų, nei vėžio. Devyniems iš dešimties infekuotų žmonių ši infekcija išnykstą per dvejus metus. Nors jie nejaučia jokių simptomų, infekciją gali perduoti savo lytiniams partneriams.

8. Ar ŽPV infekcija gali kartotis ar atsinaujinti?  
Kai kuriais avejais, jei ŽPV infekcija išlieka organizme ilgai ir žmogaus imuninė sistema silpna, karpos ar ikivėžiniai lytinių organų pokyčiai gali pasikartoti. Vieniems - kelis kartus per gyvenimą, kitiems – kelerius. Geroji žinia ta, kad didžiajai daliai žmonių po dviejų metų ši infekcija jau neaptinkama, blogoji – per metus kas penktas lytiškai aktyvus žmogus vėl gali infekuotis tuo pačiu, ar kitu ŽPV virusu. Žmogaus imuninę sistemą silpnina lėtinės ligos, kai kurie joms gydyti vartojami vaistai, traumos, stresas, chirurginės operacijos, mažakraujystė, įvairios infekcijos ir kiti veiksniai. Kiek ilgai ŽPV išliks organizme kiekvienu atveju – nustatyti negalime, o vaistų, kuriomis galima pagydyti šiuo metu diagnozuotą ŽPV infekciją, nėra.

9. Jei neturiu lytinių santykių, ar galiu užsikrėsti ŽPV?
Taip. ŽPV virusai gali būti perduodami vaginalinių, oralinių ar analinių santykių metu, taip pat, kaip ir tiesioginio odos ar gleivinių sąlyčio metu per makštį, burną, išąngę. ŽPV infekcija galima infekuotis petingo metu (liečiantis prie kito žmogaus lytinių organų), net ir neturint penetracinių santykių (įsiskverbiant).Gimdanti moteris ŽPV infekciją gali perduoti savo naujagimiui, kuris vėliau gali susirgti laringine papilomatoze.

10. Ar man kyla rizika užsikrėsti ŽPV, jei aš naudoju prezervatyvus?
Prezervatyvai sumažina tikimybę užsikrėsti ŽPV infekcija. Žmogaus papilomos virusas (ŽPV), herpes infekcija gali būti perduodami ir tiesioginio kontakto metu, vykstant odos ar gleivinių sąlyčiui. Prezervatyvas nepadengia visos tarpvietės odos, todėl moters bei vyro išoriniai lytiniai organai (vulva, analinė, perianalinė sritys, varpos pagrindas ir kapšelis) lieka atviri kontaktui. Taip pat ŽPV gali būti perduotas ir prieš užmaunant prezervatyvą.

11. Kokios prognozės ŽPV infekcija užsikrėtus vėlesniame amžiuje?
Vėžiniams pokyčiams atsirasti reikia laiko. Tai gali užtrukti metus, dešimt metų ar dar ilgiau. Jei ŽPV infekcija užsikrečiama vyresniame amžiuje, virusas iš organizmo šalinasi lėčiau, o kuo ilgiau jis tūno ląstelėse, tuo didesnė rizika atsirasti ikivėžiniams pokyčiams ir vėžiui. Vyresniame amžiuje lėtinė infekcija vėl gali tapti aktyvia.

12. Ar  lytinių organų karpos gali būti vėžio priežastimi?
Genitalijų karpos beveik visais atvejais yra gerybinis susirgimas. Karpas sukelia mažos onkogeninės rizikos ŽPV tipai. Mažos rizikos ŽPV tipai gali sąlygoti laikinus pokyčius citologiniame gimdos kaklelio tyrime, tačiau šie pokyčiai nėra vėžiniai.

13. Jei moteriai nustatyta lytinių organų karpos, ar partneriui reikia tikrintis dėl karpų?
Taip. Jei moteriai diagnozuojamos lytinių organų karpos, jos partneriui taip pat rekomenduojama pasitikrinti, nes didžioji dalis žmonių patys mažų karpų, esančių jų lytinių organų srityje, net nepastebi.

14. Jei man išgydė karpas, ar vis dar galiu užkrėsti savo partnerį?
Taip. Karpų pašalinimas nereiškia, kad ŽPV infekcija išnyko visai. Matomos karpos dažniausiai gydomos vaistais arba šalinamos chirurginiu būdu. Po gydymo rizika perduoti karpas sąlygojantį ŽPV sumažėja, nes suardomos ląstelės, kuriose virusas tūnojo. Tačiau virusas gali tūnoti ir aplinkinėse ląstelėse, kuriose dar nėra jokių akimi matomų pokyčių, todėl infekcijos perdavimas yra įmanomas. Po karpų gydymo, per tris mėnesius jos atsinaujina maždaug 25 proc. pacientų.

15. Ar galiu būti saugi dėl ŽPV, jei mano partneris neturi lytinių organų karpų?
Karpų ant lytinių organų nebuvimas nereiškia, jog jūsų partneris nėra ŽPV nešiotojas. Dažnai ŽPV virusas fiziškai yra nematomas, todėl akimi nustatyti, ar jūsų partneris turi ŽPV, negalima.

16. Jei moteriai diagnozuoti patologiniai gimdos kaklelio pokyčiai, ar jos partneris turi būti ištirtas dėl ŽPV infekcijos?
Šiai dienai visuotinai priimta, kad jei moteriai nustatyti gimdos kaklelio pokyčiai, nustatyti lytinio partnerio infekuotumą ŽPV nereikia. Tikėtina, kad partneris yra ar kažkuriuo gyvenimo metu buvo infekuotas ŽPV infekcija, nors jokių infekcijos požymių jam nėra ar nebuvo diagnozuota.

17. Ar ŽPV infekcija gali sukelti nevaisingumą?
ŽPV infekcija dažniausiai niekaip neįtakoja moters vaisingumo. Jei moteris nėščia ir yra infekuota ŽPV, jai gali atsirasti karpų ar ikivėžinių pokyčių, tačiau tikrinantis reguliariai šių ligų galima išvengti. ŽPV infekciją moteris gali perduoti savo naujagimiui gimdymo metu.

18. Ar ŽPV infekcija išgydoma?
Išgydyti galima virusų sąlygotas karpas ar ikivėžinius pokyčius, neretai ir vėžį, tačiau virusui įveikti vaistų nėra. Kiekvienas organizmas turi galimybę šį virusą išnaikinti pats. Viruso savaiminis išnykimas priklauso nuo organizmo imuninės sistemos stiprumo bei viruso agresyvumo ir jo kiekio. Žmogaus imuninė sistema gali numalšinti viruso agresyvumą, kad jis nekeltų grėsmės sveikatai net ir visiškai virusui neišnykstant.

19. Ar “nenormalus” gimdos kaklelio citologinis tyrimas reiškia, kad sergu vėžiu?
Gimdos kaklelio “nenormalius”citologinius pokyčius gali sąlygoti ne tik ŽPV infekcija. Jei jums pasakė, kad jūsų tyrimo atsakymas yra pakitęs ar nustatyti kokie nors pokyčiai, tai reiškia, kad mikroskopuojant jūsų tepinėlį, buvo rastos ląstelės, kurios skiriasi nuo įprastai randamų sveikų, nepažeistų ląstelių. Šie ląstelių pokyčiai gali atsirasti dėl mikropažeidimų, bakterinės infekcijos, mažos rizikos ŽPV tipų ar net dėl netinkamo tyrimo paėmimo bei vertinimo. Dėl šių priežasčių, aptikti citologiniai pokyčiai, pakartojus tyrimą po kelių mėnesių, dažniausiai nebeaptinkami. Net jei ir vėl jums randami citologinio tyrimo pokyčiai, tai nereiškia, kad jums yra vėžys.
Gydytojas specialistas, norėdamas nustatyti ligą, greičiausiai rekomenduos jums atlikti kolposkopiją, paimti audinio biopsiją, gal pasiūlys įvertinti infekuotumą didelės rizikos ŽPV ir tik tada galės pasakyti, ar tie pokyčiai tikrai yra ikivėžiniai ir ar juos reikia gydyti dabar, ar galima stebėti, kol, galbūt, jie išnyks savaime. Visais atvejais moteris pati turi būti atsakinga už savo sveikatą ir tikrintis, kaip jai rekomenduoja gydytojas.

Skiepai nuo žmogaus papilomos viruso

20. Kaip organizme veikia skiepai nuo ŽPV?
Pasiskiepijus, organizmas kraujyje ir ląstelių paviršiuose pradeda gaminti antikūnus, kurie, žmogaus papilomos virusui patekus į organizmą, jį neutralizuos, neleis jam patekti į ląsteles, todėl šios liks sveikos ir liga neišsivystys.

21. Ar vakcinos nuo ŽPV yra tinkamai ištirtos? Ar yra įrodymų, kad jos sumažins ŽPV sukeltų vėžių dažnį?
Iki vakcinos buvo pateiktos rinkai, tyrimų metu buvo paskiepyta tūkstančiai merginų, moterų, berniukų ir vyrų 33 pasaulio šalyse. Tyrimų duomenimis, vakcinos yra 100 proc. efektyvios prieš 16 ir 18 ŽPV tipų sukeltus ikivėžinius gimdos kaklelio pokyčius, 90 proc. efektyvios apsaugant jaunuolius nuo lytinių organų karpų bei ikivėžinių varpos ligų, 78 proc. efektyvios apsaugant nuo išangės ligų, kurias sukelia mažos rizikos (6 ir 11) bei didelės rizikos (16 ir 18) ŽPV tipai.
Šiai dienai 130 pasaulio šalių paskiepyta daugiau nei 200 milijonų vakcinų dozių. Šalyse, kuriose buvo paskiepyta daugiau nei pusė jaunų mergaičių, joms, lyginant su neskiepytomis, ženkliai sumažėjo 16 ir 18 ŽPV tipų infekcijų (68 proc.) ir genitalijų karpų (61 proc.), dėl kryžminės vakcinų apsaugos beveik trečdaliu (28 proc.) sumažėjo kitų ŽPV tipų (31,33 ir 45 tipų) infekcijų. Dėl efektyvios mergaičių vakcinacijos, net neskiepijant berniukų, šių tarpe sumažėjo lytinių organų karpų.

22. Ar vakcinos nuo ŽPV sukelia nepageidaujamų reakcijų?
Nepageidaujamų reakcijų gali turėti visos vakcinos, taip pat ir vakcinos nuo ŽPV. Dažniausios vakcinų nuo ŽPV nepageidaujamos reakcijos yra šios: vakcinos injekcijos vietos paraudimas, paburkimas, skausmas bei galvos skausmas. Visos nepageidaujamos reakcijos yra trumpalaikės. Siekiant laiku pastebėti alerginę reakciją, visi paskiepytieji turi būti stebimi dar 15 minučių po vakcinacijos.

23. Ar vakcinacija nuo ŽPV apsaugo nuo šios infekcijos visa likusį gyvenimą?
Tyrimais stebimas vakcinų efektyvumas – beveik 10 metų. Vertinant turimus duomenis, apskaičiuotas vakcinų efektyvumas – daugiau kaip 20 metų.

24. Ar vakcina nuo ŽPV nekenkia vaisiui?
Jei pasiskiepijote kuria nors vakcina nuo ŽPV, nėštumo atidėlioti nereikia. Vakcina niekaip neįtakos nei vaisingumo, nei pakenks būsimam vaisiui. Jei sužinojote, kad skiepas jums buvo suleistas jau esant nėščiai, nerimauti nereikia. Paskiepytoms nėštumo metu, papildomų pašalinių reiškinių neatsirado nei motinai, nei vaisiui. Informuokite savo gydytoją ir sekančiai vakcinos dozei ateikite jau po gimdymo. Žindymo metu skiepytis galima. Vakcina neįtakoja pieno kokybės ir nekenkia žindomam naujagimiui.

25. Jei mano dukra dar nebendrauja su berniukais, kodėl ji turėtų skiepytis?
Geriausias vakcinų imuninis atsakas (antikūnų kiekis) gaunamas tada, kai skiepijamos jaunos mergaitės, o efektyvumas – jei skiepijamos mergaitės, dar neturėjusios kontakto su ŽPV (neturėjusios lytinių santykių). Jaunoms mergaitėms užtenka tik dviejų vakcinų dozių, kai tuo tarpu vyresnėms mergaitėms ir moterims, norint pasiekti tokį patį imuninį atsaką, reikia trijų vakcinos dozių.

26. Jei esu pasiskiepijus nuo ŽPV, ar reikia reguliariai tikrintis pas ginekologą?
Taip. Net jei esate pasiskiepijusi kuria nors vakcina nuo ŽPV, jums vis tiek reikia reguliariai tikrintis, kad būtų atliktas citologinis gimdos kaklelio tyrimas. Šiuo metu esančios vakcinos neapsaugo nuo visų ŽPV, kurie gali sukelti vėžį.
 
 
Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos akušerių ginekologų draugija

Paskutinė atnaujinimo data: 2022-08-11